Aleksejaus, aplinkinių paprastai vadinamo Aleksu, mama – lietuvė, o tėtis turėjo lenkiško, rusiško ir įvairių kitų tautų kraujo. Seniau šeima gyveno buvusiose SSRS šalyse, o į Lietuvą grįžo jau po tėvo mirties.
Aleksejus Lietuvoje gyvena penkerius metus, ir gyvenimu čia jis labai patenkintas – Lietuva jam atrodo labai vakarietiška ir civilizuota šalis.
„Taip, ir Lietuvoje žmonės turi problemų, tačiau čia tas problemas galima spręsti, aiškintis, yra įvairių institucijų, kurios tau pasirengusios padėti. Prireikus gali paskambinti kad ir į polikliniką ar savivaldybę, ir gausi atsakymus į tau rūpimus klausimus – taip yra tikrai ne visur“, – sklandžia lietuvių kalba pasakojo Aleksejus.
Po mokyklos baigimo jis studijavo teologiją Laterano universiteto, esančio Italijoje, filiale. Kartu studijavo ir kunigai, vienuoliai, bet buvo ir nemažai pasauliečių iš įvairių pasaulio šalių. Aleksejus pabrėžė, kad ten kalbama ne tik apie religinius dalykus – labai svarbi ir filosofija, mokoma psichologijos bei kitokių disciplinų. Studijuodamas svajojo tapti dėstytoju, praktiką atliko Lenkijoje ir Italijoje.
Tačiau netrukus po to kelias jį atvedė į Lietuvą, ir čia teko galvoti apie paprastesnį darbą, juolab, kad ir lietuvių kalbą tada dar mokėjo prasčiau nei dabar. Iki tol lietuviškai kartais pabendraudavo su mama, taip pat – atvykęs pas čia gyvenančius giminaičius.
„Visada, kai atvažiuodavau į Lietuvą – jausdavausi kaip namie“, – pridūrė.
Tad pradėjo dirbti „Maximoje“ ir dirba joje jau maždaug penkerius metus. Pradėjo nuo parduotuvės Kauno „Akropolyje“.
Pirmiausia buvo apmokymai, kuriuose jis buvo vienintelis vaikinas moteriškame kolektyve, bet sakosi dėl to nekompleksavęs, tik džiaugėsi, kad vadovė maloni ir gerai viską paaiškina.
Pirmą darbo dieną parduotuvėje jam į pagalbą buvo skirtas labiau patyręs pardavėjas, vardu Artūras – iki šiol atsimena, kad tas vaikinas buvo labai charizmatiškas, vis pajuokaudavo, tad buvo labai linksma ir pirma diena darbe pralėkė labai greitai.
Po kurio laiko Aleksas iš Kauno persikraustė į Vilnių. Ir čia pasirinko dirbti „Akropolio“ „Maximoje“. Jį traukė tai, kad ši parduotuvė sostinėje pagrindinė, visiems žinoma, ir užsieniečiai iš viso pasaulio apsipirkti dažniausiai traukia būtent čia. Joje dirbdamas jis jaučiasi tikras vakarietiškos šalies gyventojas. „Kai čia būnu, aiškiai matau, koks platus pasaulis“, – pastebėjo jis.
Kitur pasigedo stabilumo
Aleksas pripažįsta, kad, kai persikraustė į Vilnių, mėgino imtis ir kitokių darbų – padirbėjo internetinės prekybos ir logistikos srityse. Visgi tie darbai buvo labai nestabilūs, tad grįžo į „Maximą“ – čia ir alga, ir darbo valandos yra stabilios, tad lengviau viską planuotis.
Tiesa, teologijos studijų Aleksas nėra užmiršęs – labai norėtų ir veiklos (kad ir ne visai dienai, o tik laisvalaikiui), susijusios su ta sritimi, tačiau kol kas tokios neranda.
Dar pagalvoja, kad norėtų sukurti kažkokį projektą, susijusį su „Maxima“, ir jo imtis – iniciatyva šiame darbe vertinama, tad tiki, kad jam būtų leista pasireikšti ir projektą įgyvendinti.
Bet kol kas jam gerai ir taip, kaip yra: kolektyvas draugiškas, prireikus visuomet padės, vedėja labai geranoriška, o laikas darbe prabėga greitai – beveik taip pat, kaip tą pirmąją darbo dieną.
Pirkėjai – kultūringi ir suprantingi
Šiuo metu Aleksas dažniausiai aptarnauja pirkėjus, stovėdamas prie savitarnos kasų ir padėdamas jiems jomis naudotis, kai kyla neaiškumų. Be lietuvių kalbos, neretai prisireikia rusų ir anglų kalbų, taip pat, nors ir nedažnai, tenka pabendrauti lenkiškai bei itališkai. Dabar, per pandemiją, užsieniečių srautai mažesni, bet jų vis tiek pasitaiko.
Aleksas įvertina tai, kad daugelis pirkėjų Lietuvoje, bent jau sostinės „Akropolyje“ – mandagūs, kultūringi žmonės. Jei ir kyla nesklandumų, jie būna supratingi, kantriai palaukia, kol pardavėjas paskambins vadybininkui ir pasiaiškins situaciją.
Į ilgas kalbas su pirkėjais leistis pardavėjas negali, bet yra tokių nuolatinių klientų, su kuriais reguliariai persimeta keliais žodžiais, pajuokauja ir jaučiasi užmezgęs draugišką ryšį.
Apskritai pastebi, kad savitarnos kasomis lengviausiai naudojasi jauni, maždaug 18-30 metų, žmonės. Jie, rodos, viską supranta savaime, paaiškinimų jiems beveik nereikia. Vyresniems paaiškinimų gali prireikti, bet ir jie greitai įgunda, nes taip apsipirkti visai nesudėtinga.
Tiesa, kai kuriems pirkėjams, ypač solidesnio amžiaus, klausimų kyla daug – Alekso darbas ir yra jiems padėti. Bendrauti su žmonėmis jam labai patinka.
Namie pasitinka katinas
Grįžęs namo Aleksas kasdien stengiasi perskaityti bent pusę puslapio iš angliškos, vokiškos ar itališkos knygos – juk kai kalbą naudoji rečiau, ji užsimiršta. Pripažįsta, kad ispanų ir portugalų kalbų mokymąsi šiuo metu yra apleidęs – reikės susiimti.
Aleksas gyvena su žmona lietuve, jie laiko katiną Torą. Kas kartą jį, grįžusį iš darbo, katinas pasitinka. Vyras pabučiuoja žmoną ir tada kokias 10 min. glosto ir niurko katiną – tik tą padaręs eina kalbėtis su žmona ar tvarkyti kitų reikalų.
Beje, katiną jie pasiėmė iš prieglaudos, jam buvo gal 8 metai. Vyresni gyvūnai paprastai žmonių nesudomina ir lieka prieglaudoje iki amžiaus galo, bet sutuoktiniai savo pasirinkimu labai patenkinti, augintinis mielas ir draugiškas.
4 dienas atidirbęs, Aleksas turi 4 laisvadienius, per kuriuos, be kalbų mokymosi, mėgsta skaityti knygas, žiūrėti filmus, žaisti kompiuteriu ir bendrauti su artimaisiais.
Lietuvoje dabar gyvena jo mama, taip pat tebėra gyvas senelis. Jam dabar jau 93 metai, jo gyvenimas buvo sudėtingas, bet jis turi gerą atmintį, daug kuo domisi, na, mėgsta ir dalyti pamokymus.
