Jevgenijus studijavo teisę, mat jo tėtis buvo teisininkas, dirbęs valstybinėje įstaigoje, ir skatino sūnų imtis to paties. Visgi tėvo pėdomis jis nenusekė.
Studijuodamas antrame kurse vaikinas nusprendė, kad laikas baigti kaulyti pinigų iš tėvų, metas užsidirbti pačiam. Susirado paprastą sandėlio darbuotojo darbą tuometinėje „Maximos bazėje“ sostinės Savanorių prospekte.
Derinti darbą su studijomis pavyko, nors kartais būdavo nelengva: yra tekę ir po naktinės pamainos visai nemiegojus eiti į paskaitas. Na, bet jėgų pakako – darbo nemetė, o baigiamąjį darbą apsigynė ir mokslus baigė.
Gavęs teisininko diplomą, buvo nusiteikęs ieškotis darbo pagal specialybę. Apie jo ketinimus žinojo ir darbdaviai, bet, matyt, nenorėjo su patikimu darbuotoju atsisveikinti, todėl pateikė jam pasiūlymą užimti aukštesnes pamainos viršininko pareigas. Kiek padvejojęs, Jevgenijus nusprendė „Maximoje“ pasilikti.
Ir pasiliko ilgam, tik vis kilo karjeros laiptais – gavo logistikos centro pamainos vadovo, o galiausiai, 2018 m., ir viso logistikos centro vadovo pareigas.
„Jei tada, kai pradėjau dirbti, kažkas man būtų pasakęs, kad liksiu čia šešiolika metų, nė už ką nebūčiau tuo patikėjęs. Bet visgi taip nutiko, ir tuo esu patenkintas. Man darbas nenusibosta, nes mūsų įmonė per šiuos metus labai pasikeitė, darbo sąlygos nuolatos gerėja, situacija keičiasi, procesai tobulinami.
„Maximoje“ apskritai viskas vyksta labai greitai, būna, kad vieną dieną per susirinkimą aptariame kažkokį patobulinimą, o kitą dieną jau imamės jo įgyvendinimo. Tada prisimenu vieną iš įmonės vertybių „Imu ir padarau“ – tai ne tik stipri idėja, bet ir iš tiesų veikiantis principas“, – pasakojo pašnekovas.
Jis pripažįsta, kad, kai pradėjo dirbti sandėlyje, nelabai ir žinojo, kas yra ta logistika. O dabar puikiai išmano visas prekių judėjimo ir paskirstymo subtilybes, juk darbe išmėgino visas pozicijas nuo žemiausios iki aukščiausios.
„Dabar esu atsakingas už didžiulio prekių srauto suvaldymą, ir man tai kelia savotišką sportinį interesą – darbe tenka įveikti kasdien iškylančius vis naujus iššūkius“, – sakė vyras.
Jis su komanda dirba su šviežių maisto prekių grupe, o šios prekės nepripažįsta klaidų, juk gali baigtis jų galiojimo laikas.
Kokios savybės Jevgenijui padėjo kopti karjeros laiptais – juk tikrai ne kiekvienas, pradėjęs nuo studentui tinkamų pareigų, tampa vadovu? „Manau, man padėjo tai, kad esu atsakingas, sąžiningas, mokantis greitai reaguoti, be to, labai prisidėjo ir darbo patirtis“, – pastebėjo jis.
O ar jis kreipdavosi į viršininkus ir prašydavo paaukštinimo? Patikino, kad pats to niekada nedarė, tik, pildydamas savo veiklos vertinimo anketą, joje paminėdavo, kad norėtų užimti aukštesnes pareigas. Ir aplinkybės susiklostydavo taip, kad po kurio laiko gaudavo pasiūlymą palypėti karjeros laipteliu aukščiau.
Pasiilgsta gyvo bendravimo
Kolegos Jevgenijų giria už draugiškumą ir rūpestį. Jis pats sako, kad stengiasi su savo komandos nariais elgtis taip, kaip pats nori, kad su juo būtų elgiamasi.
Tik pradėjęs dirbti turėjo labai šaunų savo pamainos viršininką – dalį vadovavimo pamokų iš jo ir perėmė. Mielai pakalbina savo darbuotojus, visada pasidomi, kaip jiems sekasi. Nors komanda didelė, stengiasi su kiekvienu darbuotoju užmegzti tam tikrą ryšį.
Taip pat Jevgenijus mėgsta sulaukti grįžtamojo ryšio. Ragina, kad darbuotojai ateitų pas jį ir papasakotų apie iškilusias problemas, kad galima būtų jas iš karto spręsti, užuot laukus, kol įsisenės. Taip pat nori sulaukti gerų atsiliepimų, kai jų yra.
„Kolektyve labai svarbu daug bendrauti, aiškintis, ir tai padės užkirsti kelią nesklandumams. Na, o svarbiausia, kad darbuotojai aiškiai žinotų, kokios yra kiekvieno iš jų pareigos ir kad jas būtina atlikti gerai“, – pabrėžė vadovas.
Dabar, karantino metu, kai susirinkimai daugiausia vyksta nuotoliniu būdu, jis pasiilgsta gyvo bendravimo.
Teks pasiraitoti rankoves
Šiuo metu Jevgenijus jaučia nerimą dėl koronaviruso pandemijos ir niekaip nemažėjančio susirgimų skaičiaus, dėl to darbuotojams nuolat primena, kad saugotų save ir kitus. Juk jei logistikos centro veikla sutriktų, daug parduotuvių liktų be pagrindinių prekių.
O ar jis kartais, kai kyla sunkumų, nepagalvoja, kad lengviau buvo užimti paprastesnes pareigas, kur atsakomybės buvo mažiau? „Ne, nostalgijos pirmiesiems darbo metams bei darbams nejaučiu. Stengiuosi gyventi šia diena, šiek tiek pagalvoju apie netolimą ateitį, o į praeitį nesigręžioju“, – atsakė.
Prisimena, kartą, kai sandėlyje darbai strigo, nusirišo kaklaraištį, nusivilko švarką, apsimovė darbines pirštines ir ėmėsi krauti prekių dėžes. Tąsyk komanda nustebo, kad vadovas ėmėsi paprasto darbo, vienas netgi pradėjo jį filmuoti (Jevgenijus paprašė, kad jis to įrašo neviešintų).
Dabar darbuotojai jau nenustemba, kai sunkesniu laikotarpiu vadovai imasi jiems padėti. Kalėdiniu laikotarpiu taip gali nutikti ne kartą – tuo metu labai padidėja vartojimas, taigi ir logistikos centrų darbuotojams darbo labai padaugėja.
Jevgenijus prasitarė, kad teisės studijų metais įgytos žinios pradžioje dar kartais praversdavo, o dabar jau nebe – daug kas užsimiršo, o ir įstatymai linkę nuolatos keistis, reikėtų juos nuolat sekti.
Jis su žmona augina dešimties metų sūnų. Tikriausiai stengsis savo vaiko neperkalbinėti ir leis užaugus rinktis tokią specialybę, kokios jis pats norės. Na, o jo tėvas, raginęs jį tapti teisininku, dabar sūnaus padaryta karjera yra patenkintas.
