Tas Laimutės darbas – ne kokia ekologiškų prekių ar ezoterinių reikmenų parduotuvė, kaip gali pasirodyti iš jos pomėgių, o „Maxima“, kur ji užima Klaipėdos regiono direktorės pareigas ir vadovauja beveik 500 žmonių komandai.
Moteris sako, kad ji gyvena tarsi dviejuose skirtinguose pasauliuose, kurie vienas kitą puikiai papildo, ir ji jaučiasi atradusi harmoniją.
Iš gėlių, pasak Laimutės, ji išmoksta klausytis ir suprasti be žodžių, o tai padeda ir bendraujant su žmonėmis. Būna, kad ji tarsi suodžia, jog darbuotojas kažką nutyli, nepasako, ir tada aiškinasi situaciją – paprastai paaiškėja, kad tikrai kilę nesklandumų.
Ji visiems patartų, kad jeigu jau darbe kyla problemų, vadovą verčiau apie tai informuoti, o ne apsimetinėti, kad viskas gerai, kol yla išlys iš maišo.
Šiaip jau darbovietėje Laimutė stengiasi būti draugiška, gerbia visus kaip asmenybes, bet, kai prireikia, tampa reikli (kai kas gal sakytų, kad griežta) – jei jau dėl kažko sutarė, jai norisi, kad taip ir būtų padaryta.
Na, o grįžusi namo po sunkesnės dienos ji iš gėlių pasisemia švelnumo ir ramybės.
Laimutė kasdien dirba su didžiųjų Klaipėdos „Maxima“ parduotuvių vadovais. Ji pati 2000 m. pradėjo dirbti vienos Klaipėdos „Maximos“ parduotuvės vadove, o ir iki tol visą laiką dirbo prekybos srityje.
Laimutei su komanda teko atidaryti ne vieną naują Klaipėdos „Maximą“, ir gaudavo vis didesnę. Atidaryti naują parduotuvę – nelengva užduotis, juk vadovas turi išmanyti ir sustyguoti daugelį procesų, pradedant kolektyvo formavimu ir ryšiais su tiekėjais, baigiant dokumentacijos tvarkymu. Bet Laimutė patikino, kad prireikus visada sulaukdavo komandos iš centrinio biuro konsultacijų, patarimų, taigi viskas sekėsi gerai.
Po kelerių metų, naujųjų parduotuvių darbui įsivažiavus, moteris gavo pasiūlymą imtis dar atsakingesnių regiono vadovės pareigų. Tąsyk tapo labai baisu – juk taps atsakinga už kelis kartus daugiau žmonių, nei iki tol, ir visais jais turės rūpintis kaip mama. Be to, gerai nė nežinojo, ką konkrečiai jai reikės daryti.
Visgi naujovės Laimutę viliojo, taigi, nors ir labai nerimaudama, ryžosi darbo imtis. Ją labai palaikė ne tik „Maximos“ vadovybė, negailėjusi paaiškinimų, bet ir vyras, kuris ją padrąsino, sakydamas, kad ji sugeba padaryti viską, ko imasi.
Grįžo su naujomis jėgomis
Apsipratusi su atsakingomis pareigomis Laimutė įsitikino, kad vyras buvo teisus – jai sekėsi gerai. Prisipažįsta, kad įsivažiavus po kelių metų intensyvaus darbo buvo pajutusi norą „kelti maištą“ ir išeiti ilgesnių atostogų. Iki soties pailsėjusi, grįžo kupina naujų jėgų ir noro dirbti.
Atostogų metu Laimutė atrado naują ją labai įtraukusi pomėgį – gėles. Jų pradžioje prie savo namų pasisodino nedaug, kad turėtų ko pasimerkti į vazą, o to vis plėtėsi – dabar jų turi apie 5 arus.
Vasarą kiekvieną vakarą po darbo, užuot sėdusi prie televizoriaus ar ėjusi į barą, kaip kiti, ji eina rūpintis savo gėlėmis. Taip pasineria visai į kitą realybę: „Iš verslo pasaulio, kur daug greičio ir klausimų, einu ten, kur visiškai ramu, kur svarbu būti čia ir dabar.“ Beje, viską augina ekologiškai, be jokių trąšų ir purškalų.
Dabar, kai atšalę, vakarais ji skaito literatūrą apie eterinių aliejų gamybą ir panašius dalykus, žiūri apie tai seminarus arba lukštena savų gėlių žiedų sėklas . „Šis darbas man – kaip meditacija“, – sakė pašnekovė.
Kai vasarą gėlyne reikia imtis sudėtingesnių darbų, Laimutei talkina vyras, dirbantis vadovaujantį darbą statybų srityje. Ar jis ir namuose jos sumanymus palaiko? „Na, jis kartais paburba, kad gėlių per daug, kartais juokais paklausia, gal man nupirkti traktorių, tačiau paburbėjęs vėl kimba į darbą“, – nusišypsojo pašnekovė.
Kitąmet jau prireiks pagalbos iš šalies – šeima ruošiasi keltis į atokią sodybą Šilalės rajone, kur vietos gėlėms bus gerokai daugiau. Rudenį jau pasisodino daug bijūnų bei rožių, o pavasarį imsis sodinti vasarines gėles.
Moteris svajoja sodyboje įsirengti gėlių labirintą ar parką. Tačiau darbo „Maximoje“ tikrai nesiruošia mesti – atstumą austomagistrale įveikti nebus sudėtinga.
Kiekvienam parenka tinkamiausias gėles
Abiem sutuoktiniams iš „vadovų šeimos“, kaip juokais pavadino Laimutė, ši santuoka jau antroji. Iš pirmųjų abu turi po 2 vaikus, kurie jau suaugę, jau turi ir tris anūkėles.
Būtent vaikai Laimutę paskatino imtis dar vienos veiklos – padovanojo jai alembiką, tai yra, augalų distiliavimui, hidrolatų ir eterinių aliejų gamybai skirtą aparatą. Jo moteris jau seniai norėjo.
Tada prasidėjo Laimutės eksperimentai, ką gero ir naudingo iš gėlių žiedų galima išgauti.
Galimybės pasirodė didelės – jau beveik nebeperka kosmetikos priemonių. Pasigamina hidrolatų, kurie ir kvepia, ir gerina odos būklę, ir atpalaiduoja, ir kitų priemonių.
Gamybai naudoja tyrą šaltinio vandenį ir įvairius žiedus – kiekvienos gėlės savybės skiriasi. Pastebėjo, kad daugeliui moterų dėl kvapo labiausiai patinka levandų, rožių, bijūnų hidrolatai. O jai pačiai mielas ir beveik bekvapis asiūklis, kurio vanduo labai naudingas plaukams.
Gaminasi ir įvairių žiedų esencijas, kurios, tikima, perima ne tik augalo kvapą, bet ir vibracijas.
Eterinių aliejų pačiai pasigaminti pasirodė gerokai sudėtingiau – jo iš glėbelio levandų išgavo vos kelis lašelius, taigi eterinį aliejų, kurį naudoja įvairių priemonių gamybai, kol kas perka.
Užtat pati pasigamina, be jau minėtų gėrybių, ir augalinės druskos pirčiai (ant žiedlapių pila druskos ir palaiko keletą valandų), ir burnos skalavimo skysčio (jam naudoja pelynų, levandų vandenį ir šiek tiek eterinių aliejų) ir net naminių smilkalų iš džiovintų rozmarino, šalavijo, pelyno ir kitų augalų. Tiesa, smilkalų kvapas būna specifinis, patiksiantis ne kiekvienam.
Užtat moteris puikiai jaučia, kokios gėlės ar jų ekstraktai konkrečiam žmogui tinka. „Pastebiu, kad kartais, sutikusi naują žmogų, galvoju, kokią gėlę jis man primena“, – prasitarė „Maximos“ regiono vadovė.
Vasarą kolegėms ji kartais įteikdavo savo užaugintų gėlių puokštę – yra įsitikinusi, kad tai pradžiugina kiekvieną moterį. Ir kalėdines dovanas – kosmetikos priemones – trims dukroms bei marčiai ji ruoš pati, parinkdama kvapiąsias medžiagas pagal kiekvienos iš jų charakterio savybes.
