Aistra sparnuočiams ir meile operai garsėjusio gamtininko A.Knystauto širdis sustojo spalio 29-ąją – tuo metu jis dėliojo kompiuteryje naujos kelionės maršrutą. Pasiskundęs, kad neturi apetito valgyti pietus, vyras paprašė jį prižiūrinčios moters atnešti puodelį arbatos.
Grįžusi iš virtuvės moteris pastebėjo, kad sėdintis prie stalo vyras į nieką nereaguoja, o jo rankos beviltiškai nukarusios. Iškviesti greitosios pagalbos medikai niekuo negalėjo padėti.
A.Knystautas palaidotas Antakalnyje, giminės kapuose, kur ilsisi jo senelis rašytojas Juozas Paukštelis (1899–1981). Jis buvo vienintelis rašytojo anūkas, lepinamas nuo mažumės.
Antkapyje yra iškalta ne viena rašytojo šeimos nario pavardė, yra netgi rašytojo dukters – dar gyvos Algirdo motinos Dalios Knystautienės, bet rašytojo anūko pavardės iškalti niekam dar nebūtų kilusi ranka.
Buvusi vokiečių kalbos mokytoja D.Knystautienė jau kelerius metus gyvena Adutiškyje, senelių namuose. 89-erių pedagogė neatvyko į sūnaus laidotuves, savo seseriai Algirdo krikštamotei Valentinai Paukštelytei prasitarė, kad negalėtų žiūrėti į negyvą sūnų.
Gyvas Algirdas liko ir draugų širdyse, jie neabejoja, kad atsidūręs danguje jis toliau žieduoja rojaus paukščius ar klausosi strazdo giesmininko.
Senelis buvo autoritetas
Žymaus keliautojo A.Knystauto gyvenimas buvo apipintas legendomis. Anksti išsiskyrus tėvams vaikystėje jis daug laiko praleisdavo pas senelius Kėdainiuose. Čia jis augo iki šešerių metų.
Prozininkas ir dramaturgas J.Paukštelis jam buvo didžiausias autoritetas. Smalsų berniuką labiau traukė sode čiulbantys paukščiai, įvairūs gyvūnai nei žmonės.
Pasakojama, kad kartą apsilankęs Kėdainiuose vykusioje gegužės 1-osios demonstracijoje ir paklaustas, ką ten matė, mažametis atsakė: „Tris karves.“ Jam visokie gyviai buvo įdomesni nei technika.
Pradėjęs lankyti Vilniuje, Žirmūnuose, esančią mokyklą, jis gerai mokėsi, buvo triskart laimėjęs respublikinę biologijos olimpiadą. Algirdas yra sakęs, kad gamtinė psichozė jį nuo mažens buvo taip užvaldžiusi, kad biologija jam atrodė kaip svarbiausias pasaulyje mokslas, o štai matematikos nekentė.
Jis mokėjo gaminti paukščių iškamšas. Vieną tokią iškamšą saugo Maironio literatūros muziejus, į kurį pateko prozininko, dramaturgo, vertėjo J.Paukštelio archyvas.
Tai nedidelė pilka vanagėlio iškamša. Paukštelis kibiais lenktais nagais įsikibęs į rudą pušies šaką, pritvirtintą prie medinės lentelės. Iškamšą pagamino ir 1973 metais rašytojui padovanojo vyresniųjų klasių moksleivis anūkas Algirdas.
Būsimą gamtininką su seneliu siejo išskirtinis dvasinis ryšys. Manoma, kad iš senelio jis paveldėjo ne tik smalsumą, bet ir pasakotojo dovaną.
Pritrindavo pūsles
Per savo gyvenimą aplankęs daugiau nei 143 valstybes A.Knystautas anksti suprato, ką reiškia pritrinti iki pūslių pėdas. Stebėti paukščius ten, kur ne visiems leidžiama patekti, viliojo ne tik jį vieną.
Su dviem draugais – tuomet devintoku Arvydu Liutkumi ir vienuoliktoku Sauliumi Karaliumi A.Knystautas nutarė organizuoti tarptautinę ekspediciją į Azerbaidžano draustinius stebėti paukščių.
Nė vienas jų dar nebuvo sulaukęs pilnametystės, o tais laikais lėktuvo bilietus gauti buvo labai sunku, bet nutrūktgalviams viskas pavyko.
Patekę prie Irano sienos paaugliai iš Lietuvos nufotografavo daug retų paukščių. Pakerėti kelionės įspūdžių ir džiaugdamiesi, kad pavyko rizikingas sumanymas, jie vėliau ėmė keliauti po tuometę Sovietų Sąjungą. Dažniausiai kartu su A.Knystautu vykdavo Arūnas Baltėnas, Henrikas Sakalauskas, A.Liutkus.
Algirdas jau tada išsiskyrė iš bendraamžių kaip sumanus organizatorius. Jis niekam neleisdavo abejoti, kad kelionė gali nepavykti. Tuometėje Sovietų Sąjungoje nebuvo lengva rinkti medžiagą knygai „Sparnuočių pasaulis“. Reikėjo gerai pasukti galvą, kad galėtum patekti į Altajų, Kolymos deltą, Vladivostoką, Taimyrą, Kazachstaną.
Vaikystės draugas A.Liutkus, gyvenęs tame pačiame Žirmūnų daugiabutyje kaip ir Algirdas, lankė tą pačią mokyklą. Abu pasirinko Vilniaus universitete ornitologijos studijas. Algirdas buvo pabrolys Arvydo vestuvėse.
„Turėjau draugą, atsimenu mūsų pirmus žingsnius į paukščių pasaulį, vėliau mes nutolome, nes Algirdas buvo išvykęs į užsienį, mūsų gyvenimo keliai išsiskyrė“, – pasakojo A.Liutkus.
Algirdas iš bendramokslių išsiskyrė ne viena savybe – buvo gabus, darbštus ir labai užsispyręs. Tuometėje Sovietų Sąjungoje kartu su bičiuliais jis vykdavo į pasienio zonas, kad galėtų stebėti paukščius.
Tai buvo Kazachstanas, Kirgizstanas, siena prie Kinijos, kur reikėdavo gauti specialius leidimus. Kai Algirdo pasieniečiai klausdavo, kodėl važinėja ten, kur negalima, jis atsakydavo: „Aš vykstu ten, kur yra paukščių, o jie pasirenka tas vietoves, kurios jiems labiau tinka.“
Gyveno Vakaruose
Baigęs universitetą A.Knystautas visa galva pasinėrė į mokslus. Jis vos per trejus metus Maskvoje apsigynė disertaciją. Lietuvis buvo labai produktyvus, daug kas jam pavydėdavo ne tik kūrybingumo, bet ir gebėjimo užmegzti reikalingas pažintis.
Kurį laiką A.Knystautas gyveno Vakaruose. 1987 metais jis persikėlė į Olandiją. Kad galėtų išvykti gyventi į užsienį, lietuvis buvo vedęs olandę, bet greitai išsiskyrė.
Olandijoje jis įkūrė kelionių agentūrą, vėliau persikėlė į Londoną. Lietuvis organizuodavo britų keliones į tuometę Sovietų Sąjungą. Kad galėtų rasti klientų, skaitydavo paskaitas apie paukščius.
Pasakojama, kad Algirdas mokėjo sužavėti britų auditoriją, nes po paskaitos daug žmonių užsiregistruodavo į kelionę po Sovietų Sąjungą, kurią rengdavo lietuvis. Būdamas Londone jis lydėdavo turistų grupes į Indiją, Nepalą, Indoneziją.
Griuvus vadinamajai geležinei uždangai Vakarų Europoje netrūko turistų, norinčių aplankyti Lenkiją ir Baltijos šalis, todėl A.Knystauto siūlomi maršrutai driekėsi nuo Varšuvos iki Talino. Juos rinkdavosi ne tik britai, bet ir švedai, olandai.
Maždaug 2004 metais tokių kelionių paklausa sumažėjo, nes daug užsieniečių atvykdavo į šį regioną individualiai, taip pat didėjo konkurencija ir tarp kelionių agentūrų.
Dar viena svarbi aplinkybė, apkarpiusi Algirdo verslą, – kelionės į buvusią Sovietų Sąjungą užsieniečiams smarkiai pabrango, pasidarė nesaugios. Pasakojama, kad A.Knystautui teko lįsti net į skolas.
Kartą vos nežlugo kelionė į Kamčiatką, kai žadėjęs nuskraidinti lietuvio suburtą britų grupę sraigtasparnio pilotas pareikalavo už paslaugas sumokėti keliskart daugiau, nei buvo iš anksto suderėta.
Sugrįžęs iš Londono į Vilnių A.Knystautas bendradarbiavo įvairiuose leidiniuose, stengėsi keliavimo patirtį aprašyti knygose „Kelionių virusas“, „Ereliai“, „Kelionių menas“.
Užkrečiamas pomėgis
2011 metais su bendraminčiais ornitologas įkūrė paukščių stebėtojų klubą „Aves Lituania“ ir tapo jo pirmininku. Šio klubo tikslas buvo įtraukti kuo daugiau Lietuvos ir užsienio žmonių į pasaulyje itin populiarų pomėgį – paukščių stebėjimą.
A.Knystautas neabejojo, kad milijonai žmonių, nesvarbu, kur gyvena, semiasi įkvėpimo iš paukščių, jų grožio bei giesmių. Be gamtos teikiamo grožio, klubo dalyviams buvo nesvetimas ir azartas – pamatyti ir sužinoti kuo daugiau.
A.Knystautas apie paukščių stebėjimą yra pasakojęs, kad 99,9 proc. atvejų tai grynas pomėgis. Likusi mažytė dalelytė – profesionali ornitologija.
Tai netgi užkrečiamas „virusinis“ pomėgis. Mat pajutus paukščių stebėjimo malonumą, ypač išvažiavus svetur, į egzotinę šalį, kyla pavojus užsikabinti.
„Šioje veikloje ypač svarbus kolekcionavimo momentas. Sudarinėji pamatytų paukščių sąrašą, nuolat jį pildai. Visą laiką sakau, kad pamatytų paukščių sąrašo nereikia apdrausti, niekas jo nepavogs, kaip būna vargšams filatelininkams ar numizmatams.
Viskas yra tavyje, tavo prisiminimuose, tavo sąrašuose ir nuotraukose, kurie kitiems žmonėms yra bevertis dalykas“, – yra kalbėjęs A.Knystautas.
Jam paukščių stebėjimas primindavo medžioklę, bet tokio azarto rūšis – labai sveika. Jį žmogus gali tenkinti nešaudydamas, nežudydamas.
Tačiau kiekvienas pamatytas paukštis yra atkarpėlė žmogaus gyvenime. Daugiau nei 4,5 tūkstančio paukščių įvairiuose žemynuose matęs gamtininkas neslėpė – tai nuostabus jausmas.
Beveik per dešimt klubo gyvavimo metų A.Knystautui pavyko nemažai nuveikti – tai įspūdingos kelionės į Pietų Afriką, Botsvaną, Zambiją, Keniją, Ganą, Gambiją, Maroką, Nepalą.
Pavargęs nuo tolimų kelionių Algirdas vis verždavosi į miškus, kur galima sužieduoti inkile augančius zyliukus ir pasiklausyti strazdo giesmininko. Kas žino, gal šis sparnuotis jį ir atvedė į paukščių pasaulį.
2019 metais buvo pervažiuota visa Argentina.
Paskutinė kelionė
2020-ųjų vasarį grįžęs iš Tanzanijos į Lietuvą A.Knystautas neįtarė, kad tai paskutinė jo organizuota kelionė.
Kartu su Algirdu Tanzanijoje buvęs vilnietis Marius Knistautas prisipažino, kad yra jo brolis. Tai buvo didžiausia staigmena, nes Algirdas ilgai apie jį nieko nežinojo. Pasirodo, Algirdo tėvas po skyrybų sukūrė kitą šeimą ir susilaukė dar vieno sūnaus.
Grįžęs iš Tanzanijos Algirdas aplankė senelių namuose Adutiškyje gyvenančią savo motiną.
Tai buvo paskutinis motinos ir sūnaus pasimatymas. Į šiuos namus Algirdą nuvežė jo jaunystės draugas H.Sakalauskas, kuris juo rūpinosi iki paskutinės dienos.
Nors Algirdas nesiskundė sveikata, bet jį vis labiau kamavo prieš keletą dešimtmečių nustatytas cukrinis diabetas.
Šią vasarą jis atrodė šiek tiek atsigavęs, bet sugebėdavo tik nueiti iš namų į parduotuvę.
Rugpjūtį jis suprato, kad ne tik dėl pandemijos, bet ir dėl išsivysčiusių komplikacijų nebegalės keliauti. Jam grėsė gangrena, tekdavo kasdien perrišti atsivėrusias trofines opas, kurios sunkiai gijo.
Vėliau įsimetė sepsis, į namus buvo kviečiami greitosios pagalbos medikai. Ne sykį jis atsisakė vykti į ligoninę gydytis.
Kartą patekęs į medikų rankas vyras pareiškė, kad gydymą nori tęsti namuose, ir prašė jį kuo greičiau išleisti iš palatos namo.
Tragiška baigtis
Tuo metu Algirdas žinojo tik vieną vaistą, kuris jam padėdavo. Nuo draugų jis neslėpė, kad išgerdavo alkoholio. Ilgainiui išsivysčiusi priklausomybė pagreitino Algirdo išėjimą į amžinybę.
„Mes, bičiuliai, stengėmės įkalbėti jį gydytis, o jis vis atsisakydavo. Priklausomybė nuo alkoholio sunaikina gerąsias jo būdo savybes.
Manau, jis žinojo, kas jam gresia. Jis buvo įspėtas, kuo visa tai baigsis, bet nieko nedarė. Gydytojai jam sakė: arba tvarkaisi ir turi galimybę gyventi, arba nieko nedarai ir lieki be jos“, – pasakojo Algirdo jaunystės draugas A.Liutkus.
Šiuo požiūriu Algirdo gyvenimas buvo tragiškas. Paskutiniais mėnesiais trūko ir pinigų. Kelionių rengimas, knygų ir straipsnių rašymas ilgą laiką jam buvo pragyvenimo šaltinis. Sušlubavus sveikatai jis vertėsi gaudamas tik neįgalumo pašalpą.
Šiemet rugpjūtį jam sukako 64-eri, todėl galėjo tvarkytis senatvės pensijos reikalus. Tačiau pirmosios pensijos jis nesulaukė, jam buvo žadėta, kad gaus ją vėliau už kelis mėnesius.
Kokio dydžio buvo skirta pensija, jis niekam neprasitarė, tačiau draugai neabejoja, kad suma turėjo būti juokinga.
Jaunystėje mėgęs bohemišką gyvenimą A.Knystautas nebuvo linkęs taupyti ir daug ką sau leisdavo. Pasirinkęs žiemos sezoną jis vykdavo į tolimas keliones – Filipinus, Naująją Gvinėją, Naująją Zelandiją, net Antarktidą.
„Kelionės buvo Algirdo arkliukas, jis kruopščiai viską planuodavo, pusę metų derindavo kainas, jis tai mokėjo daryti. Turėjo verslumo bruožų ir apsukrumo“, – pasakojo H.Sakalauskas.
Tačiau senatvė garsiam gamtininkui ir keliautojui kėlė nerimą. Jis jautėsi vienišas. Jaunystės draugams nebuvo paslaptis, kad A.Knystauto netraukė moterys.
Jis neslėpė esąs gėjus, tačiau nuolatinio gyvenimo partnerio neturėjo. Jeigu koks nors jaunas draugas jam panešdavo kelionėje sunkų lagaminą, visi suprato – taip turi būti.
Kartais jis pasielgdavo kaip scenos žvaigždė, o tada pradingdavo, neatsakydavo į praleistus telefono skambučius, tikindavo, kad saugo savo privatumą.
Metęs iššūkį visuomenei pats išsigando
Prieš 23 metus, 1997-aisiais, vieno antradienio vakarą Lietuvos televizijos žiūrovus šokiravo reportažas apie dviejų vyrų jungtuves Vilniaus arkikatedroje.
Tuomet 41 metų Algirdas ir 19-metis Giedrius vakarinių mišių metu šalia Šv.Kazimiero koplyčios pasikeitė aukso žiedais ir pasibučiavo. Išėję iš Arkikatedros jie su savo palyda prie katalikų šventovės išgėrė kelias taures šampano.
Tokį savo poelgį patys ceremonijos kaltininkai pavadino vedybomis ir teigė, kad „tai buvo iššūkis puritoniškai ir senamadiškai Lietuvos visuomenei“. Apie sumanymą „tuoktis“ jau kelerius metus draugaujantys Algirdas ir Giedrius neinformavo Arkikatedros tarnautojų. Joks dvasininkas žiedų pasikeitimo ceremonijoje nedalyvavo.
„Nesvarbu, kad mūsų santuoka nebuvo įregistruota. Svarbu, kad mes mylime vienas kitą ir pasiryžę kartu gyventi iki mirties. Taip pat svarbu, kad į šią mūsų šventę atėjo ištikimiausi draugai, kurie remia mus. Beje, tarp jų yra ne tik gėjai“, – tuomet tvirtino Algirdas.
Maždaug 20 įvairaus amžiaus vyriškių tą patį vakarą viename Vilniaus restoranų šventė dviejų savo draugų „vedybas“. Pasak Algirdo, „kas nors turėjo pralaužti tą sustabarėjusią visuomenę, kuri nekenčia kitokios seksualinės orientacijos žmonių visiškai atstumdama juos“.
Nemažai žmonių per televiziją tuomet atpažino vieną jungtuvių kaltininką – žinomą Lietuvos biologą, fotografą, albumų apie gamtą autorių A.Knystautą.
Kitą dieną po „vedybų“ Vilniaus arkikatedroje televizija maždaug kas dvi valandas – mažiausiai penkis kartus kartojo gėjų iššūkį visuomenei. Šito „sutuoktiniai“ nesitikėjo.
„Tai buvo privatus reikalas, kuris šiek tiek išėjo iš savo ribų, kas buvo numatyta“, – pripažino artimas „susituokusių“ gėjų draugas Gintaras, o A.Knystautas užsidarė namuose ir kurį laiką bendraudavo tik su draugais. Tuomet „Lietuvos rytui“ pavyko su A.Knystautu pabendrauti per tarpininkus.
Iš pradžių lyg ir sutikęs duoti interviu po penkiolikos minučių A.Knystautas apsigalvojo. „Padariau vieną žingsnį, antro daryti nenoriu“, – sakė jis. Atsisakyti interviu buvo nuspręsta draugų būryje.
Bendrauti su žurnalistais A.Knystauto tada įpareigotas draugas Gintaras, kaip ir visa kompanija, kuri dalyvavo ceremonijoje, gyvenęs Vakaruose, pripažino – Vakarų Europoje tai nebūtų naujiena, Lietuvoje gėjų vestuvės per anksti.
Gal todėl po iššūkio visuomenei Algirdas su Giedriumi vėl tarsi nuėjo į pogrindį.
Sulaukė tarptautinio pripažinimo
A.Knystautas baigė Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą, Maskvoje apsigynė disertaciją „Pramoninio oro užteršimo įtaka miško paukščių populiacijoms ir jų, kaip bioindikatorių, panaudojimas“, o tada visą savo laiką skyrė paukščiams.
1980 m. tapo Lietuvos fotomeno draugijos nariu. 1982 m. A.Knystautas kartu su A.Liutkumi išleido albumą „Sparnuočių pasaulyje“, 1987 m. – „Usūrijos paukščių pasaulis“.
1987 m. anglų kalba išleista knyga „SSRS gamtos istorija“ atvėrė A.Knystautui vartus į tarptautinį pripažinimą. Tuo metu jis pradėjo paskaitų ciklus Didžiojoje Britanijoje, JAV, tapo solidžių užsienio mokslo ir gamtosaugos organizacijų nariu.
„Domėtis paukščiais jis pradėjo ankstyvoje vaikystėje. Būdamas 3 ar 4 metų slaugė kovą sužeistu sparnu, vėliau – pelėdą. Jam atrodo, kad šį pomėgį paveldėjo iš senelio, žinomo rašytojo J.Paukštelio, kurio apsakymai ir apysakos apie kaimą tapo Lietuvos klasika“, – rašė „The Sunday Telegraph“ (Didžioji Britanija) 1987 metais.
„Tai įgimta. Taip sakydamas galvoje turiu ne tėvų ir senelių profesiją. Paprasčiausiai įgimta, ir tiek. Dar mažas būdamas žinojau, kad būsiu ornitologas“, – pats apie save yra sakęs A.Knystautas.
Į klausimą, kiek paukščių rūšių atpažintų, kartą jis atsakė: „Sovietų Sąjungoje – beveik visas 796. Dar atpažinčiau populiariausius Europos ir pasaulio paukščius.“
1993 m. anglų kalba pasirodė albumas „Rusijos paukščiai“. A.Knystautas parašė daugiau nei 100 publikacijų ornitologijos ir gamtosaugos temomis, leido knygas apie keliones ir jų organizavimą.
Drauge su žinomu teatro režisieriumi, Nacionalinės premijos laureatu Gintaru Varnu A.Knystautas įkūrė visuomeninį judėjimą „Už gamtą“, kuris greitai tapo didžiausiu nepriklausomu gamtosaugos judėjimu Lietuvoje.
2016 m. už visuomeninę veiklą Aplinkos ministerija A.Knystautą apdovanojo profesoriaus Česlovo Kudabos premija.
