Iš Žemaitijos širdies – iš Klaipėdos rajone esančio Endriejavo miestelio kilusi 24 metų Jolanta Norvaišaitė maždaug prieš tris mėnesius darbą Klaipėdoje iškeitė į tą patį darbą Vilniuje. Ir tuo neatsidžiaugia.
„Labai norėjau į Vilnių. Tai mano svajonių miestas. Ir štai, jau esu jame“, – pridūrė ji.
Darbą derino su studijomis
J.Norvaišaitė, prieš penkerius metus baigusi Endriejavo vidurinę mokyklą, vasarą įsidarbino Klaipėdos „Akropolyje“ esančioje „Maximoje“: sėdo į kasą ir greitai perprato šio darbo specifiką.
„Norėjau užsidirbti pinigų – nesinorėjo jų nuolat prašinėti tėvų ar brolių. Padirbėjau vasarą, trumpam atsitraukiau, o po to jau ilgam užsikabinau. Ir štai, nuo 2016-ųjų, kasininke – pardavėja dirbu „Maximoje“.
Darbas joje man ypač pritiko. Nes, dirbama pagal slenkantį grafiką, laisvąsias dienas galėjau skirti viešųjų ryšių studijoms Klaipėdos Socialinių mokslų kolegijoje“, – pasakojo J.Norvaišaitė.
Pasak Jolantos, ji buvo nutarusi, kad iš „Maximos“ pasitrauks tik tada, kai ras darbą pagal įgytą specialybę ir jame įsitvirtins. Bet to padaryti Klaipėdoje jai nepavyko, ir mergina pasiliko prekyboje.
Ryžosi tam, apie ką svajojo
„Klaipėdoje turėjau puikių draugų, pažįstamų, gerų bendradarbių ir net savo mylimiausių pirkėjų. Bet praėjusią vasarą mane apniko mintys, kad noriu ką nors pakeisti, o labiausiai – pagyventi Vilniuje“, – pasakojo J.Norvaišaitė.
Darbšti mergina nesėdėjo sudėjusi rankų, mintyse gainiodama svajonę. Ji ėmė domėtis, klausinėti kolegų ir sužinojo, kad yra galimybė ne tik įsidarbinti kurioje nors iš Vilniuje esančių „Maxima“ parduotuvių, bet gauti nemokamą apgyvendinimą bendrabutyje.
„Vilnius buvo mano svajonė. Bet vos tik apie tai prasitardavau šeimoje, vyresni broliai – o jų net keturi – vis patraukdavo per dantį, kad be mamos neišgyvensiu.
Viskas taip pasisuko, kad darbas Vilniuje man buvo padėtas tarsi ant lėkštutės. Net nesvarsčiau – pasinaudojau darbdavių suteikta galimybe dirbti sostinėje – nuo rugpjūčio mano perkėlimas buvo patvirtintas.
Sunkiausia buvo apie tai pasakyti tėvams, kad – štai – imsiu ir po poros savaičių išvažiuosiu iš namų nežinia kokiam laikui.
Žinoma, kad tėvams tai sukėlė šoką. Bet vėliau, emocijoms atslūgus, visi namiškiai ėmė džiaugtis, kad ryžausi tokiam pokyčiui. O dabar dar džiaugiasi ir tuo, kad mato mane laimingą“, – pasakojo Jolanta.
Gavo nemokamą būstą
Anot pašnekovės, stiprus motyvas darbo vietai pakeisti buvo ir tai, kad Vilniuje yra daugiau galimybių vidiniais „Maximos“ karjeros laiptais palypėti aukštyn. Kitas motyvų – paieškoti darbo pagal specialybę.
„Darbas prekyboje man tinka ir patinka, nenoriu prarasti galimybių, kurias suteikia „Maxima“. Bet noriu tikėti ir tuo, kad ne veltui baigiau mokslus. Tad bandysiu, dirbdama parduotuvėje, per laisvadienius sukaupti patirties ir viešųjų ryšių sektoriuje. Gal – be atlygio, bent tam, kad save išbandyčiau“, – kalbėjo Jolanta.
Kol kas ji džiaugiasi tuo, ką turi. Kartą per mėnesį mergina grįžta į Žemaitiją aplankyti namiškių, o kitas poilsio dienas ji skiria pažinčiai su savo svajonių miestu. Ar juo nenusivylė?
„Ne, dar nė karto nepasigailėjau, kad ryžausi tokiam pokyčiui ir kad darbdaviai suteikė tokią galimybę.
Vilnius mane užbūrė savo grožiu, žmonės – savo paprastumu, jaunimas – stilių įvairove. Kažkada, kai iš Edriejavo nuvykau į Klaipėdą, joje man irgi labai patiko, bet pamažu tas jausmas išblėso. Noriu tikėti, kad Vilniuje taip nebus. Juo labiau kad ir gyvenimo sąlygos man čia yra geros“, – sakė ji.
Bendrabutis, esantis Naujamiestyje, prie Naugarduko gatvės „Maximos“, anot Jolantos, yra ir jaukus, ir labai tvarkingas. Be to, jame nemokamai galima naudotis internetu.
„Šiuo metu kambaryje gyvename dviese. Iš pradžių, atvažiavus iš savo namų, buvo sunkoka, juk nebuvo tokio privatumo, kaip namie. Bet gana greitai įpratau ir dabar apie tai nė negalvoju. Tai – patraukli vieta, į kurią grįžtama po darbų pailsėti.
Tenka pasikalbėti su kartu bendrabutyje gyvenančiais žmonėmis. Jie sako, kad, turint darbą Vilniuje, ši gyvenamoji vieta yra išsigelbėjimas nuo brangios būsto nuomos“, – užsiminė ji.
Prireikia ir tvirtybės
Patirtį, kurią sukaupė uostamiesčio „Maximoje“, J.Norvaišaitė atsinešė ir į darbą Vilniaus Tuskulėnų gatvėje esančioje šio tinklo parduotuvėje. Nors ji yra kasininkė-pardavėja, pastaruoju metu ji dažniausiai dirba savitarnos skyriuje.
Jolanta neneigia – darbas su žmonėmis nėra lengvas. Pirkėjų yra kuo įvairiausių – ir kantresnių, ir greitai užsiliepsnojančių pykčiu. Būna, paprašius alkoholį perkančių jaunuolių parodyti asmens dokumentus, jie ima traukti per dantį ar prikaišioti, esą, kad ne kartą jau rodė.
„Bet mano atmintis – kaip žuvies, – nusijuokė Jolanta. – Galiu akimirksniu viską pamiršti. Bet ko, ko, asmens dokumentų parduodant alkoholį tai reikia prašyti kas kartą“.
Kaip gi jai pavyksta numalšinti per darbo dieną susikaupusį nuovargį ar užgesinti pirkėjų sukeltas neigiamas emocijas?
„Turiu tam patikimą būdą, – nusišypsojo mergina. – Grįžusi iš darbo palendu po karštu dušu arba į karštą vonią. Tai labai atpalaiduoja. O po to skaitau knygas.
Tiesa, pastaruoju metu skaitymą šiek tiek buvau apleidusi, tad pats laikas susiimti. Turiu atsisiuntusi knygų anglų kalba – noriu neprarasti jos įgūdžių.“
Tai, ką ji pasirenka skaitymui, priklauso nuo nuotaikos. Tačiau pastaruoju metu į rankas dažniausiai ji paima knygas apie feminizmą. Ko gero, jauniausiai šeimoje iš penkių vaikų ir dar augusiai tarp brolių jai ypač svarbu užtvirtinti savo nuostatas.
