63 metų Ramutė Šeikienė nepaprasta aukštaitė, ji – diplomuota. Prieš porą metų iš respublikinio tarmių konkurso Druskininkuose namo į Daugailius ji parsivežė 1-osios vietos diplomą. Taigi ir daugailiškiai, ir uteniškiai, kurie tik pažįsta šią moterį, žino, kad su Ramute joks žemaitis nesusišnekės – nesupras, ką ji sako.
„Kur jau ten, – nusijuokė Ramutė, paklausta, ar ir darbe – Utenoje, Aušros gatvėje esančioje „Maxima“ parduotuvėje ji visada kalba tarmiškai. – Neįsijungia tas jungiklis bendraujant oficialioje aplinkoje, net ir darbe. Tarmė paprastai ima tekėti buitinėj šnektoj.
Trys mano sūnūs – suaugę, bet, pastebiu, kad ir su jais tarmiškai nebent namuose šnekamės“.
Taigi 2018-aisais tarmių konkurse, pasekusi tauragniškės, žiniuone vadintos Eugenijos Šimkūnaitės sakmę, Ramutė nepaliko abejingų – komisija įvertino ir aukštaičių tarmės autentiškumą, ir skaitymo raiškumą. To, ko gero, neįmanoma išmokti – tam reikia įgimto tarmiškos šnektos jausmo.
Meilės emigrantė
Daugailiai, nuo Utenos nutolę maždaug per porą dešimčių kilometrų, nėra gimtasis Ramutės miestelis.
„Čia esu meilės emigrantė, – nusišypsojo moteris. – Esu alantiškė“.
Pasak Ramutės, Molėtų rajone esančioje Alantoje jos giminių nebėra likę.
„Ten mano tėviškė, tačiau visiems sakau, kad gimiau ir užaugau milžiniškame obelų sode. Mat aplinkybės taip susiklostė, kad sovietmečiu tarybinis ūkis ketino užtvenkti upę – užlieti žemes ten, kur stovėjo tėvų namas.
Iš tos vietos buvo iškeldintos visos gryčios, o žmonės apgyvendinti tuomečiam žemės ūkio technikumui priklausiusiuose butuose.
Užtvanka taip ir neatsirado, namai – pradingo, bet Alantos sodai išliko – jų žydėjimas buvo nepaprasto grožio. Man jis – lyg gamtos meilės įskiepis“, – pasakojo Ramutė.
To, ką suteikia vaikystės patirtis, nebeįmanoma sunaikinti – Ramutė buvo ir liko gamtos vaikas.
„Maximoje“ dirbama slenkančiu grafiku – keturias darbo dienas keičia keturi laisvadieniai. Tad kai po darbo iš Utenos ji parvažiuoja namo, tos keturios dienos tampa nepaprastos: „Galiu nagus suleisti į žemę: išpurenti ją, nuravėti, gėlių prisisodinti, šiltnamį sužiūrėti.“
Utenoje šiuo metu veikia trys „Maxima“ parduotuvės. Pirmojoje jų, atidarytoje 2003-siais, R.Šeikienė dirba jau 15 metų.
„Nesuskubau į atidarymą, – užsiminė ji. – Mano bičiulės išvažiavo į Vilnių pasimokyti, kad galėtų iš karto joje dirbti, o aš tuo metu dar ūkininkavau. Taigi įsidarbinau šioje parduotuvėje 2005-aisiais, kai jau neturėjau nei karvių, nei kitų gyvulių“.
Pirmiausia buvo ūkis
R.Šeikienė pagal išsilavinimą – zootechnikė-selekcininkė. Gyvendama Alantoje ji ten baigė tuometį žemės ūkio technikumą, ten ir buvo pasilikusi dirbti.
„Retai kada kojas į fermas įkeldavau. Mano darbas buvo daugiau „popierinis“ – tekdavo pildyti visokias registracijos knygas.
Užtat, kai tik atsirado galimybė – kai, atkūrus Nepriklausomybę, buvo galima įsigyti žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, su šeima išsikėlėme į Daugailius – į vyro tėviškę. Jis labai norėjo ūkininkauti, bet kartu dar dirbo ir žemėtvarkininku. Taigi man teko didelė ūkio našta.
Niekada ūkininkavimas nebuvo prie širdies, nemėgau aš jo – tai buvo labai sunkus darbas, be jokių poilsio dienų. O kai išsiskyrė mūsų su vyru keliai, negalėjo išlikti ir ūkis. Tai – ne moteriškės pečiams“, – atviravo Ramutė.
Įsuko saviveikla
Būtent tada, kai ūkio darbai išsunkdavo jėgas, kaip atsvarą sunkiam darbui R.Šeikienė sakė atradusi saviveiklą. Daugailiai turi savo kultūros namus, ir juose kūrybingiems žmonėms visada atsirasdavo vietos.
„Mes, daugailiškiai, pirmiausia susibūrėme į kaimo kapelą, ir aš su muzikontais į gastroles važiuodavau kaip pasakorka. O vėliau, apie 2015-uosius, atsirado ir mūsų teatriukas“, – prisiminė Ramutė.
Tas teatriukas – tai Utenos kultūros centro Daugailių kultūros skyriaus mėgėjų teatras, kuriam vadovauja Jūratė Paliulienė.
„Nedidelė mūsų trupė, jo branduolys – penki žmonės, o kiti ją tai papildo, tai atsitraukia. Pastaruoju metu jame vaidina ir vyriausias iš trijų mano sūnų. Kol kas jis gauna nedideles roles, bet po truputį, tikiu, ir jis įsikabins“, – kalbėjo Ramutė.
Daugailiškių repertuare – įvairiausios komedijas. Savo gyvavimą mėgėjų teatras pradėjo pastatęs Žemaitės „Tris mylimas“, o vėliau dažniausiai rinkosi Kazio Sajos komedijas. Naujausias teatro spektaklis – Kazimiero Čyplio-Vijūno gyvenimo vaizdelis „Bobutės susipyko“.
Yra teatras – yra ir žiūrovai. Pasak R.Šeikienės, trupė gastrolėms traukia į Utenos bei Zarasų rajonų miestelius: Sudeikius, Saldutiškį, Kuktiškes, Tauragnus, Antalieptę, Dusetas ir kitus.
„Planuojame gastrolės atsižvelgdami į tai, kada darbe man – išeiginės. Apskritai iš mūsų teatro tik viena moteris nedirba – visi kiti turime derintis vieni prie kitų darbo grafikų“, – užsiminė pašnekovė.
Yra ir dar viena silpnybė, kuriai, pasak Ramutės, ji negalinti atsispirti. Tai – pažintinės kelionės, kurioms laiko ji pačiumpa būtent per išeigines.
Net ir šiemet, kai tik baigėsi pirmasis COVID-19 primestas karantinas, kartu su bendrakeleiviais sėdusi į Utenos ekskursijų biuro autobusą ji išmaišė ir Mažąją Lietuvą, ir Vakarinę Latvijos dalį.
Pabandė ir pasiliko
Taigi 2005-aiais, kai Daugailiuose atsirado „teatriukas“, Ramutė jau buvo atsitraukusi nuo ūkio ir ėmė važinėti į darbą Utenoje.
„Man rūpi judėti – negaliu ilgai nusėdėti vienoje vietoje. Anuomet pradėjusi dirbti „Maximos“ parduotuvėje chemijos prekių ir indų skyriuose, taip ir išlikau pramoninių prekių salės darbuotoja.
Kasoje darbas – ne man, o štai ten, kur dirbu, visada pilna naujų prekių: galanterijos, drabužių, indų, avalynės ir kitų. Nėra jokios monotonijos, tik spėk suktis“, – sakė Ramutė.
Ji neneigia – pradžioje buvo sunku. Juk parduotuvėje pramoninių prekių skyrius – milžiniškas, o patirties prekyboje – jokios.
„Tačiau visada buvo galima klausti patarimo patirties jau turinčių vadybininkių ar pačios direktorės – niekas niekada nėra atsisakęs padėti ar pasišaipęs.
Kitą kartą gal ir kvailai tie klausimai nuskamba, bet nebijau iš savęs pasijuokti“, – nusišypsojo ji.
Per tuos penkiolika metų Utenoje viena po kitos buvo atidarytos naujos parduotuvės, jų plėtra vyksta ir dabar. Ar nebuvo pagundų imtis darbo kitur?
„Buvo galimybių įsidarbinti naujausioje, J.Basanavičiaus gatvėje atidarytoje „Maxima“ parduotuvėje, bet darbo keitimas man – didžiulis stresas. Nutariau, kad to nedarysiu“, – atsakė pašnekovė.
Yra ir dar viena svarbi priežastis, kuri sulaiko nuo pagundų pakeisti darbą. Pasak Ramutės, per tuos 15 metų darbe nėra buvę jokių konfliktų, pykčio, apkalbų – to, kas ilgam ant širdies palieka kartėlį.
Tad gal ir pirkėjai seniai ją vardu vadina?
„O, yra tokių, su kuriais iš tolo sveikinamės, – patikino Ramutė. – Su vienais galima ir pašposyti, nes jie supranta juokus, su kitais – geru žodžiu persimesti, su trečiais – apie jų bėdas šnektelėti“.
