Vilnietė J.Stankevičiūtė lapkričio 5-osios vakarą per Auksinių scenos kryžių teikimo ceremoniją išgirdo ir savo pavardę. Baleto šokėjai šis apdovanojimas įteiktas už Moters vaidmenį balete „Dienos, minutės“, pastatytame Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, ir Eglės vaidmenį balete „Eglė žalčių karalienė“, sukurtame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.
Nespėjus pasidžiaugti pirmu prestižiniu apdovanojimu J.Stankevičiūtę, kaip ir jos kolegas, karantinas privertė laikinai užverti teatro duris. Tačiau jauną šokėją vis dar sušildo apdovanojimų vakaro prisiminimai.
„Jaučiuosi pakylėta sulaukusi tokio įvertinimo už vaidmenis, kuriuos labai mėgstu, ir už didelį darbą, kuris į juos buvo įdėtas.
Sulaukiau daug gražių žodžių, kurie sušildė ir padrąsino su dar didesniu smalsumu ir užsispyrimu eiti pirmyn“, – patikino šokėja, kuri Auksiniu scenos kryžiumi pasipuošė toje pačioje scenoje, kurioje nemažai šoka.
Jai buvo malonu, kad apdovanojimų ceremonija vyko jos darbovietėje – Lietuvos operos ir baleto teatre.
Nors teatre Julija dirba tik porą metų, nesitikėjo, kad taip staiga bus įvertinta. Juk nemažai menininkų Auksinį scenos kryžių pelno ne tokie jauni.
„Vien būti nominuotai man buvo labai didelis įvertinimas. Labai bijojau sakyti kalbą ant scenos, todėl net šiek tiek tikėjausi, kad negausiu apdovanojimo.
Bet, žinoma, giliai viduje patikėjau, kad Eglė verta kryžiaus“, – tvirtino J.Stankevičiūtė.
Baletas „Eglė žalčių karalienė“ Julijai buvo raktas į didesnį savęs pažinimą. Ruošdamasi vaidmeniui šokėja nardė šviesiausiose ir tamsiausiose savo esybės erdvėse.
Balerina žvelgė į Eglę ne tik kaip į vaidmenį, bet ir kaip į dalelę savęs, iš jos daug ko išmoko, į ją labai daug sudėjo. O spektakliui pasibaigus Julijai atrodė, kad iš tiesų per porą valandų ji nugyveno visą gyvenimą.
Ir jis buvo nuostabus ne tik dėl gražių, šviesių momentų, bet ir tų tragiškų, liūdnų.
„Jaučiausi iki galo visa tai išgyvenusi“, – patikino pašnekovė.
Kai šokėjos pavardė atsidūrė tarp nominantų Auksiniam scenos kryžiui gauti, jos artimieji ne mažiau jaudinosi. Julijos močiutė kaime apskambino visus kaimynus ir giminaičius, kad tik niekas nepražiopsotų ceremonijos transliacijos.
Išgirdę balerinos pavardę, kai ji pasipuošė apdovanojimu, artimieji Juliją apipylė gražiausiais žodžiais.
„Jie labai manimi didžiuojasi ir yra laimingi, o aš laiminga, kad tiek laimės suteikiu jiems“, – neslėpė J.Stankevičiūtė.
Nors Julija gimė Vilniuje, nelaiko savęs miestiete, nes visąlaik gyveno gamtos apsuptyje. Tačiau ji augo meniškoje aplinkoje, kuri galbūt ir nulėmė jos pasirinkimą.
Julijos mama – muzikologė, o tėtis – inžinierius. Namuose nuo mažens ji girdėdavo skambančią muziką. Jos brolis grojo gitara, sesuo – fleita, o tėtis labai susidraugavo su pianinu.
Šį instrumentą mokydamasi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje pamėgo ir Julija.
„Šokti sugalvojau dar lankydama vaikų darželį, nes man labai patiko šokių pamokėlės pas Jūratę Krupienę. Būtent ši mokytoja pastebėjo mane ir pasiūlė išbandyti baletą“, – apie šokėjos karjeros pradžią pasakojo Auksinį scenos kryžių neseniai pelniusi J.Stankevičiūtė.
Kol mokėsi baleto žingsnių menų mokykloje, Julija su klasės draugėmis neretai stebėdavo į teatrą einančias, scenoje šokančias balerinas. Julijai balerinos visada atrodė tokios stiprios, grakščios ir kartais tiesiog nežemiškos.
„Norėjau tokia būti – tai buvo pirmasis motyvas, kuris su kiekvienais metais mokantis šios profesijos vis stiprėjo.
Dabar aš šoku, nes man šokis yra gyvybė. Šokis išmokė visada atrasti jėgų eiti į priekį, vidinės stiprybės, jautrumo.
Šokis išmokė, kad yra daugiau žodžių nei žodynuose ir daugiau erdvės sielai nei mūsų kūne“, – patikino J.Stankevičiūtė.
Nors per visus mokslo metus menų mokykloje atkrinta nemažai moksleivių – tie keletas, kurie pasilieka iki pabaigos, dažniausiai yra pasiryžę eiti toliau. Nepatekus į trupę būna sunku suvokti, kad galimybių šokti ir apskritai gyvenimo kelių daug, juk tiek laiko ir jėgų atiduota būtent šiai profesijai.
„Aš kito plano niekada nekūriau, nors artimieji kartais vis paklausdavo: o kas, jei ne baletas?. Išgirdusi tokį klausimą supykdavau“, – tvirtino J.Stankevičiūtė.
Po apdovanojimų prasidėjus karantinui žiūrovai nebesirinks į spektaklius.
Tai nuliūdino ir Auksinį scenos kryžių pelniusią baleriną.
„Gaila, kad žingsniai į priekį dabar bus kiek mažesni, nei norėtųsi, bet kaip ir pavasarį karantino metu, taip ir dabar stengsiuosi šį laiką praleisti naudingai. Svarbu nesustoti, palaikyti tiek fizinę, tiek kūrybinę formą – tam ir skirsiu visas jėgas.
Žinoma, liūdna, kad žiūrovų teatre nematysime, tačiau kartais gera laukti. Juk žinau, kad jų vėl sulauksime“, – vylėsi J.Stankevičiūtė.
Mokyklą baigė prieš trejus metus
J.Stankevičiūtė 2017 metais baigė M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių (mokytoja Beatričė Tomaševičienė).
2016 metais balerina stažavosi „Ballet du Rihn“ (Prancūzija) baleto trupėje ir dalyvavo šios trupės Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“ spektaklyje.
2016-aisiais lietuvė stažavosi Karališkojoje Hagos konservatorijoje (Nyderlandai).
Balerina dalyvavo tarptautiniuose konkursuose: 2015 m. Grase (Prancūzija) laimėjo aukso medalį ir komisijos prizą už geriausią pasirodymą, 2016 m. baleto šokėjos Gamar Almaszadeh klasikinio ir liaudies šokio konkurse Baku (Azerbaidžanas) pelnė 1-ąją vietą ir specialų žiuri prizą.
2018 m. J.Stankevičiūtė Lietuvos operos ir baleto teatro Metų solistų apdovanojimuose tapo Metų baleto viltimi.
