Mindaugas prisipažino skyrybas su antrąja žmona žinoma dailininke Migle Kosinskaite (55 m.) išgyvenęs itin skaudžiai. Bet dabar jo gyvenime jau atsirado kita moteris, su kuria net kalbasi apie šeimos kūrimą ir vaikus, naujus planus dvare.
M.Šventoraitis daug metų svajojo turėti dvarą. Maždaug 30 kilometrų nuo Kauno esantį Babtyno dvarą jis įsigijo kiek daugiau nei prieš 20 metų. XVI amžių menančiame dvare būta visko – ir kūrybingų atstatymo darbų, ir džiaugsmingų įkurtuvių, ir vestuvių, ir skyrybų.
Pastaruoju metu Mindaugo gyvenimą šviesesnių spalvų vis labiau pripildo jogos mokytoja Lina Lila, todėl dvarininkui nebesinori dairytis atgal.
„Ji mane jaučia per atstumą. Jei ir vėl staiga užplūsta senų išgyvenimų prisiminimai, tuoj pat gaunu Linos Lilos žinutę. Atrodytų, kad ji skaito mano mintis“, – stebėjosi M.Šventoraitis.
– Ar su mylimąja Lina Lila jus suvedė joga?
– Taip. Ji rugsėjo mėnesį atvažiavo į dvarą vesti jogos stovyklos ir pasiliko. Mes iš karto vienas kitą atpažinome – atrodytų, kad mūsų sielos pažįstamos jau tūkstančius metų.
Nuo pirmų pokalbių viskas buvo aišku, suprantama, niekas nekliuvo. Labai retai taip nutinka.
– Jūsų dvare gyvenimas verda. Neabejotinai ir čia, ir kitur esate sutikęs daugybę žmonių, bet ar tokį ryšį, koks užsimezgė su Lina Lila, pajutote pirmą kartą?
– Gal ir ne pirmą kartą. Panašiai pradėjome bendrauti su jau buvusia antrąja žmona Migle. Kai ji prieš 20 metų dvare rengė pirmąją kultūrinę stovyklą, irgi ilgai kalbėjomės lyg būtume seni pažįstami. Iš karto radome bendrą kalbą – viskas buvo ir lengva, ir paprasta.
Su pirmąja žmona skyrėmės lengviau, o skyrybas su Migle išgyvenau labai skaudžiai. Ilgai neradau sau vietos. Susitikinėjau ne su viena moterimi, bet vos po kelių pasimatymų suprasdavau, kad mums ne pakeliui.
– Jei manėte, kad Miglė – jūsų moteris, kodėl vis dėlto išsiskyrėte?
– Per 16 bendro gyvenimo metų buvo ir gražių laikotarpių, ir krizių. Net kai prieš trejus metus Miglė nusprendė pagyventi atskirai, maniau, kad įveiksime ir šią krizę. Dar kartu keliavome po Ameriką, Prancūziją. Dar sykiu šventėme gyvenimą.
Tačiau paaiškėjo, kad tada apie metus ji jau bendravo su dabartiniu savo draugu, o po kurio laiko išėjo su juo gyventi. Gal jam ir reikėjo pagalbos, gal buvo ištikę kokie nors gyvenimo išbandymai, bet tai nereiškė, kad reikia palikti mane. Tuomet jau sukilo ir mano ambicijos.
Nors su Migle dar bandėme aiškintis, daug kalbėjomės, pajutau, kad prasideda negrįžtami mūsų santykių procesai.
– Bet juk dėl skyrybų niekada nebūna kaltas kuris nors vienas iš sutuoktinių.
– Buvau patikimas ir ištikimas vyras. Tačiau per 16 metų santykių krizių ar įtampos išvengti neįmanoma.
Žiūrėdamas iš laiko perspektyvos suprantu – jei su Migle būtume sugebėję įveikti ir prieš 4 metus ištikusią krizę, būtume iki šiol kartu gyvenę.
– Nors jau kuris laikas gyvenate be žmonos, dvare jaučiama moters ranka. Kas jums padeda puoselėti tokius didelius namus?
– Prie to, kaip dabar atrodo dvaras, daug prisidėjo Miglė, bet daugiausia nuopelnų yra Evelinos Liaugaudaitės, kuri dvejus metus čia dirbo dizainere.
Kai dvare buvo kuriamas interjeras – tokie namai, kuriuose būtų gera gyventi, labai prie to prisidėti negalėjau, nes dar turėjau verslą Kaune. Kartais dirbdavau ir po 14 valandų per parą.
Su Evelina iki šiol tariuosi. Tarp mūsų liko puikūs santykiai, ypač gerai sutariu su pirmąja žmona ir jos vyru. Jis – sveikuolis, todėl randame daug bendrų temų apie sveiką gyvenimo būdą.
Pirmoji mano žmona yra mūsų dviejų sūnų motina, todėl iki šiol sykiu rūpinamės jais, nors vienam jau trisdešimt treji metai, o kitam – trisdešimt.
Neretai visi sykiu ir Kalėdas švenčiame. Tik pastaruosius trejus metus per Kalėdas būdavau vienas, nes visų tų moterų, su kuriomis po skyrybų bandžiau bendrauti, kartu prie kalėdinio stalo juk nesusodinsi.
– Po antrųjų skyrybų jūsų gyvenime buvo tiek daug moterų. Ar jūs išrankus, ar nepastovus?
– Atvirkščiai – aš labai pastovus. Tačiau pradėjęs bendrauti su viena ar kita moterimi suprasdavau, kad tai – ne mano žmogus. Kita vertus, nesu toks stiprus kaip dabartinė mano draugė Lina Lila. Ji mane jaučia per atstumą – nors dabar yra toli nuo manęs, susirašinėjame kasdien.
Vieną dieną gavau jos žinutę su klausimu, kas man darosi? Dėl ko išgyvenu? Sakė pajutusi, kad vėl išgyvenu dėl skyrybų su Migle, ir tuoj pat patarė, kaip atsikratyti tokios slogios nuotaikos.
– Nepajutote, kad galbūt kai kurioms moterims labiau rūpėjote ne jūs, bet jūsų dvaras ir turtai?
– Su panašiomis problemomis iš tikrųjų susidūriau. Kai suprasdavau, kad moterims labiau reikia dvaro ir mano turtinės padėties, bet ne manęs, kai kuriuose interneto pažinčių portaluose užsiregistruodavau ne savo vardu ir įdėdavau tokią nuotrauką, kad nebūčiau lengvai atpažįstamas. Neišsiduodavau, kas esu, net kai kurioms merginoms, su kuriomis po kelių mėnesių išsiskyrėme.
Dvaras man trukdė užmegzti nuoširdžius, ilgalaikius santykius su moterimis. Bet Lina Lila – visai kitokia. Jai svarbiau, koks aš, kuo gyvenu, dėl ko išgyvenu.
– Kas iki susitikimo su Lina Lila padėjo užsigydyti skyrybų žaizdas?
– Šiek tiek joga, bet neslėpsiu – buvau įkritęs ir į alkoholio liūną. Per dieną kartais išgerdavau ir du butelius vyno. Atrodė, kad jau pasiekiau dugną, net pagalvodavau, kad gal geriau būtų alkoholyje nuskęsti ir mirti.
Po metų, pasiekus dugną, gyvenimas ėmė šviesėti – alkoholis neberūpėjo, ėmiau kilti į viršų.
Jau dvejus metus iš viso nevartoju alkoholio.
– Jūsų dvare – nemenka vyno ir kitų gėrimų kolekcija. Kam ją laikote?
– Ji likusi nuo senų laikų. Pradėjau ją kaupti gal prieš 20 metų. Tai – ne kolekcija, o įvairioms progoms skirtas vynas. Kai atvažiuoja draugai, ištraukiu vieną kitą butelį. Gal koks vynas jau ir nebevartotinas, gal teks kada išpilti.
– Jūsų dvaras, kitas nekilnojamasis turtas, motociklų ir automobilių kolekcija – didelių pinigų vertas turtas. Kaip randate pusiausvyrą tarp tokio materialaus gyvenimo ir jogos?
– Joga – gyvenimo būdas. Menas gerai, sveikai ir teisingai gyventi. Tai visiškai nesikerta su kitais gyvenimo dalykais. Mano jogos mokytoja iš Ukrainos yra sakiusi, kad buvusiuose gyvenimuose dariau gerus darbus, todėl esamame kaip atlygį viską gavau gana lengvai.
Dirbau nemažai, bet savo milijonus užsidirbau be didesnių pastangų. Persistengti neprireikė, nors sekmadieniai nervindavo, nes negalėdavau dirbti.
– Ar jau seniai susidomėjote joga?
– Prieš 11 metų. Kasmet važiuoju į Indiją. Ten turiu mokytoją, kuris yra šventasis. Tokį statusą įgyja ne bet kuris mokytojas ir jų yra nedaug.
Kita mano patyrusi mokytoja Džuna Akhara gyvena Ukrainoje. Ji du kartus per metus dvare veda jogos dešimtadienius. Buvo atvykusi jau aštuonis kartus. Šiais metais planavo atvažiuoti pavasarį ir rudenį, bet koronavirusas suvalgė jos viešnages.
Joga užsiimu kasdien po dvi tris valandas nuo šeštos iki devintos valandos ryto. Visada pradedu nuo saulės pasveikinimo, o vėliau atlieku kelis asanų kompleksus, kuriuos man sudarė Džuna Akhara.
– Kodėl jūsų naujoji draugė Lina Lila nutarė išvykti į Balio salą?
– Ji jau buvo susiruošusi iš Lietuvos į Balį išvažiuoti visam laikui. Daiktai buvo sukrauti į dėžes. Net šunį planavo išsivežti.
Ketino Lietuvoje lankytis tik vasaromis, kad galėtų vesti stovyklas jogos mokytojams, bet po mūsų pažinties apsisprendė gyventi tarp Lietuvos ir Balio.
Lietuva liko jos pagrindine gyvenimo vieta.
– Kiek jūsų draugei metų?
– Trisdešimt dveji, bet jos sielai – šimtai metų. Nors joga užsiimu daugiau kaip dešimtmetį, tokio aukšto lygio mokytojos Lietuvoje dar nebuvau sutikęs. Tiktai girdėjau, kad panašių viena kita yra.
– Iš ko supratote, kad Lina Lila – jūsų žmogus?
– Pakako kelis kartus pasisveikinant apsikabinti. Po kurio laiko akies krašteliu stebėjau, kaip ji rugsėjį dvare vedė jogos treniruotes.
Kai buvo gongų vakaras ir ji atsigulė šalia manęs, tie garsai mus tarsi sujungė. Mes daugiau nė dienai nebuvome išsiskyrę.
Daug keliavome. Supažindinome vienas kitą su draugais.
Bendraudami supratome, kad mums abiem patinka panaši muzika. Iš to, kokią muziką žmonės mėgsta, galėčiau daug ką apie juos pasakyti.
Be to, ji pamatė, kokiuose namuose gyvenu ir su kokia meile jie sukurti. Tai irgi svarbu.
– Gal pažintis su jumis ir lėmė, kas Lina Lila nusprendė pasilikti Lietuvoje?
– Tuo neabejoju. Paliko man savo šunį ir dėžes su drabužiais, kuriuos pastaruoju metu kuria. Tikiu, kad ir iš Balio parsiveš fantastišką kolekciją. Gruodžio mėnesį dvare vėl žada surengti jogos stovyklą, nes turi sekėjų, kurie garbina ją lyg dievaitę.
– Ar dabar jau gyvenate taip, kaip norite? Niekas nebetrukdo pajusti gyvenimo pilnatvės?
– Apie tai svajojau būdamas verslininkas, kai dirbdavau po 12–14 valandų per dieną. Negalėčiau skųstis, kad man taip gyventi nepatiko, nes esu darboholikas.
Tačiau jau kurį laiką kirbėjo mintis, kad dirbti tik dėl pinigų nebeįdomu. Užsidirbęs kelis milijonus prieš penketą metų pardaviau savo audioaparatūros, smulkios elektronikos ir kitų įrenginių įmonę Kaune už tiek, kiek atsiradę pirkėjai pasiūlė.
Sutikau net metams atidėti sandorį.
Anas, verslininko, gyvenimas irgi buvo įdomus, bet dabar, kai esu laisvas ir darau, ką noriu, kada noriu ir su kuo noriu, yra nuostabus mano gyvenimo tarpsnis.
– Lina Lila – jauna moteris. Būtų visiškai suprantama, jei ji pareikštų norą kurti šeimą, turėti vaikų.
– Žinoma, ir mes dėl to jau tarėmės. Nenorėčiau kalbėti apie tai, ką nusprendėme, tačiau tikrai kuriame bendro gyvenimo planus. Tik dar nežinau, į ką jie pavirs, tik jaučiame vienas kitą iki smulkmenų.
Lina Lila – nepaprastai kūrybinga ir idėjoms imli moteris. Kai pasakiau, jog ant dvaro tvarto griuvėsių norėčiau įkurti vienuolyną, ji iš karto rado informacijos, kad iki krikščionybės buvo statomi vadinamieji šventi pagonių namai – domus sacra.
Mes tuoj pat sykiu ėmėme planuoti, kad dvaro teritorijoje galėtų atsirasti šventi namai su rožynais, piramidėmis, o laisvų, jogą išpažįstančių žmonių, norinčių juose apsigyventi, tikrai nereikėtų ilgai ieškoti.
