Pastarąjį dešimtmetį V.Butyrino kūrybinės dirbtuvės Vilniaus senamiestyje, Šv.Jono gatvėje, buvo kaip celė, iš kurios jis jau retai iškeldavo koją.
Tačiau sustingę, išklaipyti sąnariai, atsivėrusios žaizdos kankino jį kur kas mažiau nei negalėjimas fotografuoti.
Fotomenininko širdis sustojo spalio 30-ąją. Jam buvo 73-eji.
V.Butyrino gyvybė užgeso namuose jį prižiūrėjusios draugės Egidijos akyse.
Su šia moterimi Vitalijus susipažino prieš 22 metus.
Su pasauliu siejo telefonas
Dėl paūmėjusios sąnarių ligos fotomenininkas negalėjo išeiti iš namų, todėl stacionarus telefono aparatas jam buvo vienintelis ryšys su pasauliu.
Nei mobiliojo telefono, nei elektroninio pašto adreso jis neturėjo, buvo nepasiekiamas ir virtualioje erdvėje. Bet šią vasarą V.Butyrinui pavyko pasižiūrėti vokiečių dokumentininkų sukurtą juostą apie jo kūrybą.
Tai buvo didelis džiaugsmas, nes tikimasi, kad filmas bus išverstas į kelias užsienio kalbas, todėl jį galės pamatyti įvairių šalių fotografijos mėgėjai.
Likus kelioms savaitėms iki V.Butyrino mirties su juo telefonu bendravęs Lietuvos fotografijos meno draugijos ilgametis vadovas Antanas Sutkus pasakojo, kad tarp draugų buvo nerašyta taisyklė – sutartu laiku kalbėtis apie valandą.
Nors Vitalijus nemėgdavo skųstis savo sveikata, jo jėgos vis labiau silpo. Bet jis nesijautė sugniuždytas, todėl juodu turėjo apie ką pasikalbėti.
A.Sutkus stengdavosi padrąsinti bendražygį, nors puikiai suprato, kad laikas jiems abiem yra negailestingas.
Dabar tokių pokalbių nebebus. A.Sutkus apgailestavo, kad V.Butyrinas mirė šiek tiek užmirštas, o jo darbai dar laukia tinkamo pripažinimo Lietuvoje.
„Tokie žmonės kaip Vitalijus yra fotografijos fanatikai, jis buvo atsidavęs kūrybai. Bet Vitalijui netinka žodis „darboholikas“, aš jį vadinčiau šachtininku, nes vis giliau skverbėsi ten, kur sunku patekti, o tuomet asmeninis gyvenimas būna komplikuotas“, – įsitikinęs A.Sutkus.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų fotografas Petras Katauskas – vienas artimiausių V.Butyrino draugų, kuriam jis atverdavo širdį dėl blogėjančios sveikatos. Jiedu susipažino 1973-iaisiais, kai P.Katauskas įsidarbino tuometėje Lietuvos fotomeno draugijoje.
V.Butyrinas taip pat dirbo šioje draugijoje, jam buvo patikėtos atsakingos pareigos – supakuoti ir išsiųsti lietuvių darbus į tarptautines parodas.
Pasakojama, kad V.Butyrinas kartais slapčia sukeisdavo lietuvių fotomenininkų darbus – išsiųsdavo tuos originalius kūrinius, kurie būtų užkliuvę cenzūros įstaigai „Glavlitas“.
„XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje „Glavlitas“ sunkiai praleisdavo sudėtingesnio meninio braižo darbus, todėl atmesdavo maždaug trečdalį nuotraukų. O gavęs patvirtintą darbų sąrašą Vitalijus įdėdavo į siuntą tuos darbus, kurie būtų nepraėję“, – pasakojo P.Katauskis.
Palaikė ryšį su dukterimis
Kaune gimęs Vitalijus garsėjo drąsa ir nepriklausoma laikysena. Pasakojama, kad iš mamos, kilusios iš grafų Šeremetjevų giminės, jis buvo paveldėjęs aristokratiškas manieras.
Su žmona Danute V.Butyrinas susilaukė dviejų dukterų – Linos (41 m.), tapusios interjero dizainere, ir Monikos (33 m.), kuri taip pat pasirinko menininkės kelią.
Po skyrybų fotomenininkas nebendravo su buvusia sutuoktine, bet palaikė ryšį su dukterimis.
Šeimą sukūrusi Lina gyvena Vilniuje, turi du vaikus, daug dėmesio skiria dvasinei praktikai, yra bhaktijogos trenerė.
Vilniaus dailės akademijoje tapybos studijas pasirinkusia Monika tėvas ypač didžiavosi. Tačiau dukterį tėvas įspėjo, kad menininko kelias nėra lengvas.
Vėliau Monika studijavo įvairius menus užsienyje, pastaruoju metu ji gyvena Danijoje.
Pats V.Butyrinas pasižymėjo darbštumu – o jo braižas buvo išskirtinis. Darbuodamasis žirklėmis ir klijais jis galėdavo į vieną nuotrauką perkelti detalių net iš 50 nuotraukų.
Būsimos nuotraukos idėją jis ilgai nešiodavosi galvoje, todėl ieškodavo įdomesnių formų – nukreipdavo objektyvą tai į bangas, tai į paukščius ar Nidos kopas.
Vienas skiriamųjų jo kūrybos ženklų – moters figūra kokiame nors fone. Aistringas žvilgsnis sutaurindavo moters grožį.
Tuometėje Sovietų Sąjungoje vilnietis buvo vienas pirmųjų menininkų, kuris darė fotografijos montažus. Tada dar niekas nežinojo, kas yra kompiuteris.
Kai rankų sąnarius užklupo artritas, vyras nebegalėjo karpyti savo nuotraukų. Dėl šios ligos jis nekart gydėsi Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose, bet grįždavo į namus vis liūdnesnis.
Fotomenininkas žinojo, kad gydymas vaistais nepadės, o ateityje bus tik blogiau.
Nors kūnas silpo, optimizmas Vitalijaus nepaliko iki paskutinės dienos. Jis domėjosi kitų darbais, ypač džiaugdavosi, kai kas nors sulaukdavo apdovanojimų.
V.Butyrinas kaupė archyvą, rinkdavo ištraukas iš spaudos, katalogus su savo darbais. Jis buvo surengęs personalinę darbų parodą net Japonijoje.
Vilnietis surinko išskirtinę fotoaparatų kolekciją, kurioje eksponatų yra daugiau nei dienų metuose.
V.Butyrinas taip pat buvo geras kulinaras, mėgo egzotiškus prieskonius, atveždavo jų ir savo draugams, kai lankydavosi Maskvoje. Čia kurį laiką veikė kino teatras „Lietuva“, kur dažnai vykdavo lietuvių fotomenininkų parodos, o V.Butyrinas daug prisidėjo prie jų organizavimo.
Tačiau susirgęs ūminiu artritu vyras nelabai norėdavo bendrauti, jam būdavo galima paskambinti tik vakare.
Kai P.Katauskas užsukdavo aplankyti savo draugo, jis ragindavo po valandos jau eiti namo – neleisti veltui pinigų automobilio parkavimui, nes Senamiestyje tokia paslauga kainuoja nepigiai.
Įvertino Nidos savivaldybė
V.Butyrinas šiemet taip pat sulaukė įvertinimo už kūrybą. Nidos savivaldybė jį apdovanojo už darbus, skirtus jūros tematikai.
Kai tai sužinojo P.Katauskas ir pranešė Vitalijui, šis pasigyrė, kad jo triumfas Nidoje įvyko dar 1986 metais, kai tuomečio „Agilos“ kino teatro sienos pasipuošė jo fotografijomis.
Dirbti, nesnausti – taip V.Butyrinas ragindavo ir savo bendraminčius, susirinkusius į Nidos seminarus. Tiesa, daugelis nuoširdžių pokalbių vykdavo ne prie limonado butelio, o garsaus fotografijos meistro žodžio labiausiai laukdavo jauni menininkai, kurie stengdavosi jam parodyti savo pirmuosius darbus.
Ilgainiui Nida tapo didžiausia V.Butyrino meile, o tarp fotografų, atvykstančių į Nidos seminarą, V.Butyrinas spindėjo kaip tikra žvaigždė.
Jaunimą jis palaikė dėl modernistinės kalbos fotografijoje, nors tuo metu visiems reikėjo laikytis socialistinio realizmo principų.
Vilnietis fotografas Vaidotas Grigas taip pat daug metų bendravo su V.Butyrinu.
„Tai buvo nuostabus žmogus, nors žinojau, kaip jį slėgė liga, bet jis neprarasdavo optimizmo. Nors sirgo ilgai ir sunkiai, jis tikindavo, kad viskas gerai.
Vitalijus spinduliavo gerą energiją, buvo lyg energinis donoras“, – pasakojo V.Grigas.
Legendiniam fotografui svarbi buvo pagarba kitam žmogui, todėl jis niekada blogai apie kitus neprasitardavo, o ypač pagarbiai atsiliepdavo apie moteris.
Paskutinį kartą su V.Butyrinu telefonu rugpjūtį kalbėjęs V.Grigas laikė jį savo mokytoju.
V.Butyrinas išsiskyrė tuo, kad dirbo kitaip, o jo montažai buvo titaniškas darbas.
Iš Lietuvos fotomenininkų V.Butyrinas yra gavęs daugiausia tarptautinių apdovanojimų.
Kartą V.Butyrinas prasitarė, kad suskaičiavo iki 300 tokių apdovanojimų, o tada liovėsi skaičiuoti.
„Manau, Vitalijų reikėtų įtraukti į Lietuvos rekordų knygą už tai, kiek daug jis yra gyvenime padaręs. Jo montažai buvo daromi primityviausiu būdu, bet tai nesumenkino jų meninės vertės“, – įsitikinęs V.Grigas.
V.Butyrinas nekurdavo moterų aktų. Jis įamžindavo moters kūną ir savo kūriniuose naudojo jį kaip detalę, kuri atspindėdavo tam tikrą idėją.
„V.Butyrinas buvo didis menininkas, tikras kūrėjas, nes kūrė darbus kitaip, nei tuo metu darė kiti fotografai. Jis nenaudojo fotografijos kaip vaizdo fiksavimo priemonės, o imdavo detales, iš kurių formavo visumą“, – išskirtinį V.Butyrino braižą akcentavo V.Grigas.
Kūriniai – ir Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje
V.Butyrinas kaip fotografas debiutavo praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, kai Lietuvoje įsitvirtino humanistinės fotografijos kryptis. Tuomet avangardinis fotomenininkas turėjo didelį tarptautinį pasisekimą.
Fotomenininkas Tomas Pabedinskas pripažino, kad V.Butyrinas buvo didžiausias meistras, nors Lietuvos fotografijos mokykla daugiau buvo orientuota į tikro gyvenimo fiksavimą.
„V.Butyrino sukurtame fantastiniame pasaulėvaizdyje gamta siejama su žmogumi, o šios vienovės vaizdiniais bandoma kelti egzistencinius klausimus ir perteikti, atrodytų, universalias meilės, gimimo ir mirties, ryšio su dieviškuoju pasauliu temas.
Todėl V.Butyrino kūrybą galima laikyti ryškią bei savitą formą įgavusia Lietuvos fotografijos mokyklos atmaina, kurioje svarbiausia vieta, kaip ir kitų šios mokyklos atstovų darbuose, tenka žmogui ir apibendrintiems egzistenciniams klausimams“, – rašė T.Pabendinskas.
V.Butyrinas surengė 76 autorines parodas Lietuvoje ir kitose šalyse, pelnė daugiau nei 300 įvairių apdovanojimų.
Fotografas taip pat prisidėjo prie Lietuvos fotografijos mokyklos institucinio įtvirtinimo ir jos atstovų kūrybos sklaidos užsienyje 1973–1980 metais dirbdamas Lietuvos fotomeno draugijoje.
V.Butyrino kūrinių yra Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Nacionalinės bibliotekos Paryžiuje ir privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje.
Dukroms niekada nesiskundė
Į tėvo laidotuves iš Danijos atskridusi Monika Butyrinaitė (nuotr. su tėvu) niekada nebuvo su juo nutraukusi ryšių, nors fotomenininko šeima seniai iširo.
Baigusi tapybos magistrantūrą Lietuvoje Monika išvyko studijuoti į Daniją, kur įgijo komunikacijos ir medijų dizaino bakalaurą.
Tapusi vizualiosios komunikacijos dizainere M.Butyrinaitė, nelygu įgyvendinama idėja, kuria pasitelkusi įvairias medijas – tiek skaitmeninę kūrybą, tiek tapybą.
– Kai pasirinkote studijuoti tapybą Vilniaus dailės akademijoje, ar jūsų tėvas tuo džiaugėsi? - paprašėme prisiminti M.Butyrinaitės.
– Jau paauglystėje žinojau, kad studijuosiu tapybą, todėl ėmiau tam ruoštis iš anksto – mokiausi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje.
Net pasirinkusi kitą meno kryptį nei fotografija visuomet jaučiau stiprų tėčio palaikymą, žinojau, kad jis didžiuojasi manimi ir mano pasirinktu keliu.
– Ar neatkalbinėjo įspėdamas apie tai, kad menininko kelias yra sunkus?
– Jis vis kartodavo, kad menas yra visko pagrindas – aukščiausia žmogaus išraiškos forma. Net ir po kūrėjo mirties pasauliui lieka jo kūrybinis palikimas.
Kažkuriuo metu buvau labai susidomėjusi fotografija, tačiau tėtis vis atkalbinėdavo sakydamas, kad ten daug chemikalų, kurie žalingi, tad vėliau pasirinkau tapybą.
Tapyboje yra kitoks menininko santykis su pačiu menu, santykis tarp teptuko ir tuščios drobės, kuri labai išlaisvina kūrėją, leidžia atskleisti tolimiausius savo vaizduotės užkampius.
– Kokį ryškiausią prisiminimą išsaugojote iš vaikystės? Kiek jums buvo metų, kai išsiskyrė tėvai?
– Tėvai išsiskyrė mano ankstyvoje vaikystėje, todėl man brangiausi prisiminimai susiję su mūsų susitikimais, kai su tėčiu kalbėdavomės apie fotografiją, dailę.
Šioms temoms esant šalia mūsų natūraliai kilo susidomėjimas menu. Vieni ryškiausių vaikystės prisiminimų – tėčio parvežti fotografijų albumai iš įvairių parodų ir pasaulio vietų, kuriuos vartydavome kartu ir kalbėdavomės apie fotografiją.
– Ar jį labai slėgė tai, kad negalėjo fotografuoti dėl paūmėjusio artrito?
– Aš savo tėvelį visuomet prisiminsiu kaip labai stiprų žmogų, niekada nepasiduodantį ir nesiskundžiantį, nors ir kaip galėjo būti sunku gyvenime tuo metu.
Kentėdamas beprotiškus kasdienius skausmus dėl ligos jis visuomet atrasdavo laiko mums, išklausydavo ir ramindamas sakydavo: viskas bus gerai.
