Pirmasis Almos vyras, su kuriuo ji susituokė, būdama vos 17-os, buvo Kauno „Daktarų“ gaujos narys pravarde „Mačalka“.
„Tada man, septyniolikmentei, atrodė, kad tai didžiausia meilė pasaulyje, kad jis – idealus vyras, nors dabar, kai žiūriu senas nuotraukas, pačiai sunku suprasti, kodėl taip atrodė“, – pasakojo Alma.
Prasitarė, kad gyvendama su tuo vyru matė visko – nutuokė, kad jis užsiima nešvaria veikla, regėjo ir kraujo, ir muštynių, ir tai, kad po įtemptos „veiklos“ kai kurie sutuoktinio bičiuliai atsipalaiduoja, vartodami narkotikus.
Su pirmuoju vyru susilaukė sūnaus ir pragyveno kartu penkerius metus, o tada tas dingo be žinios. Buvo galima nujausti, kad jo nebėra tarp gyvųjų.
Štai tada Alma, prislėgta skausmo, pavartojo narkotikų ir iš karto pasijuto geriau. Nebandė nei rūkyti žolės, nei vartoti alkoholio – iš karto susileido į veną anuomet, 1990-aisiais, paplitusio „džefo“.
„Iki tol maniau, kad narkomanai menkystos, silpnavaliai, bet pamėginau – ir pati tokia tapau. Taip įklimpau, kad lygiai pusė mano gyvenimo metų – 25 iš 50-ies – yra išbraukti. Čia skaičiuoju tuos metus, kai vartojau narkotikus, ir tuos, kuriuos už prekybą jais praleidau kalėjime“, – pasakojo moteris.
Pridūrė, kad dabar su kitais priklausomybę turėjusiais žmonėmis pašneka, kad narkomanija – tai „neišsipildžiusių norų liga“. Juos žmogus pradeda vartoti, kai kažko labai trokšta, bet negauna, ir tada jau įkliūna.
Netrukus po to, kai pradėjo leistis, Alma, kaip pati dabar ironiškai sako, tapo „verslininke“ – tam, kad užsidirbtų narkotikams, ėmė juos ir platinti.
Tiesa, po kurio laiko ir susituokė, ir susilaukė antro sūnaus. Jos antrasis vyras, taip pat susijęs su nusikalstamu pasauliu, irgi vartojo narkotikus. Galiausiai jis mirė nuo ŽIV, perėjusio į AIDS.
Na, o Alma vartojo toliau. „Mano du sūnus užaugino mano mama, už tai esu jai labai dėkinga. Jei ne ji, nežinau, kas būtų su jais nutikę, o dabar jie – puikūs vyrukai. Aš, kai uždirbdavau, jiems pinigų duodavau, bet negalvojau apie tai, kad vaikams reikia ir meilės, rūpesčio – juk narkomanai tegalvoja apie tai, kaip apsirūpinti sekančia doze. Net jei prasidėtų karas, jiems tai turbūt nerūpėtų“, – dėstė pašnekovė.
Pridūrė, kad jos tėvai visuomet ja tinkamai rūpinosi, buvo jai geri, tad neteisinga sakyti, kad šunkeliais nueina tik tie, kurie užauga rizikos grupei priklausančiose šeimose.
Na, o Almą jos kelias po kurio laiko nuvedė į Panevėžio moterų kalėjimą. Už prekybą narkotikais ji gavo 4,5 m. metų nelaisvės. Prasitarė, kad pirmą kartą buvo bjauri kalinė, galinti kitas iškoneveikti.
Narkotikų sugebėdavo susiveikti ir įkalinimo įstaigoje: „Būdavo, kartais nuo jų net stovėdama rikiuotėje pradėdavau snausti.“
Dar būdama įkalinimo įstaigoje ji sugebėjo susirasti vyrą. Kaip jai tai pavyko? „Tai labai paprasta, rašai laiškus, o tada ir vestuvės. Pažinojau tą vyrą dar tada, kai buvau susituokusi, bet tuomet tarp mūsų nieko nebuvo – aš ne tokia, kad santuokos metu dar kažką regzčiau. Žinokite, Panevėžio kolonijoje vestuvių labai daug vyksta, ten ir pati bjauriausia moteris gali susirasti vyrą“, – patikino.
Tik peršasi išvada, kad tie vyrai būna savotiški – Almos trečiasis vyras 2017 m. buvo užmuštas Alytaus pataisos namuose.
Metas keistis ne nuo pirmadienio
2015 m. iš įkalinimo įstaigos Alma išėjo, nusprendusi narkotikus mesti, ir patraukė į reabilitaciją VšĮ „Meikšių dvaras“. Ar nebandė mesti iki tol? „Vartodama lyg ir jaučiau, kad darau nesąmones, bet vis galvodavau, kad susitvarkysiu pati – imsiu ir mesiu nuo pirmadienio, o gal nuo Naujų metų...“, – atsiminė.
Kai galiausiai nuvyko į reabilitaciją, toji jai labai padėjo – nuo tada jau daugiau nei penkerius metus narkotikų nebevartoja. Tiesa, lengva nebuvo. „Aš, kaip ir kiti narkomanai, daugelį metų pragyvenę apsvaigimo būsenoje, turėjau mokytis gyventi iš naujo – prarandi daugelį seniau turėtų įgūdžių, rodos, nežinai, nei kokie batai madingi, nei kaip gražiai sėdėti prie stalo, nes visus tuos metus aplinkiniai dalykai tau nerūpėjo, rūpėjo vien narkotikai. Kartais apsižliumbdavau, atrodydavo, „nafig“ man ta blaivybė, jei nieko nemoku“, – atsiminė.
Visgi Alma atsilaikė. Palengva pasikeitė, pradėjo kitaip rengtis, pakeitė šukuoseną, nustojo keiktis ir ėmė pastebėti, kas vyksta aplink.
Teko grąžinti skolą
Laukė dar vienas sunkus išbandymas – nors buvo išsiblaivusi ir nusiteikusi pradėti naują gyvenimą, vėl turėjo sėsti į kalėjimą už seniau įvykdytą nusikaltimą.
Tuo metu jai buvo labai apmaudu, jautėsi labai nelaiminga, bet, kaip pasakė vienas pareigūnas – norėdama pradėti naują gyvenimą, turėjo sumokėti senas skolas.
Užtat antrą kartą sėdėdama kalėjime elgėsi gražiai, daug laiko leido, skaitydama knygas. „Man labai įstrigo vienoje knygoje perskaityta mintis, kad pro kalėjimo grotas vienas mato mėšlą, o kitas – žvaigždes. Aš tą kartą pasirinkau žvaigždes“, – atsiminė ji.
2018 m. buvo išleista į laisvę anksčiau laiko, ir sąžiningai laikėsi visų nurodymų, kad nereikėtų ten sugrįžti. „Mačiau, kad daug moterų kalėjime žlunga. Susiradau darbą, tekdavo nueiti kasdien daug kilometrų, mosuojant šluota viename prekybos centre. Kas vakarą, kaip buvo liepta, iki 22 val. grįždavau namo. Lankiau anoniminių narkomanų grupę“, – pasakojo Alma.
Visas būrys vaikų
Be to, ji baigė priklausomybių konsultantų ir socialinių darbuotojų kursus. Dabar dirba reabilitacijos centre „Naujas gyvenimas“ Trakų rajone. Alma supranta, kad savo gyvenime, prekiaudama narkotikais, padarė daug blogo, o dabar stengiasi padaryti bent kiek gero – stengiasi priklausomybę turintiems žmonėms padėti jos atsikratyti.
„Aš labai noriu visiems pasakyti – vaikai, nemėginkite vartoti narkotikų, tai – tikra katastrofa, griaunanti gyvenimus“, – sakė Alma.
Beje, „vaikais“ ji vadina visus reabilitacijos centro, kuriame dirba, gyventojus, nors vyriausiajam iš jų, priklausomam nuo alkoholio – 70 metų. Jauniausiam – 17 m., jis vartojęs įvairių šiuolaikinių narkotikų.
Almos darbas – padėti žmonėm kasdieniuose reikaluose, tarkim, nuvežti pas medikus, parvežti maisto, patarti, ką daryti, kai skauda galvą ar paduoti naują tušinuką, nes senasis pasibaigė.
Liūdniausia jai būna, kai koks nors globotinis po mėnesio pareiškia, kad išeina. „Jis sako, kad daugiau nevartos, bet man sunku tuo patikėti, nes dauguma žmonių po tiek laiko vėl atkrenta. Kad ateitų pokyčiai, reikia daugiau laiko, gal pusmečio. Aš pati reabilitacijos centre praleidau net dvejus metus“, – sakė Alma.
