Dabar, kai dėl pasaulinės pandemijos keliauti neišeina, Andrius galėtų susitaupyti ne vienai solidesnei kelionei, bet, ko gero, vėl keliaus su savuoju stiliumi: maisto susiras konteineryje prie maisto prekių parduotuvės, o pernakvos kokioje statybvietėje ar šiluminiame mazge.
„Kai pamatai, kaip pigiai ir smagiai gali keliauti, tiesiog nesinori leisti tam pinigų. Tarkim, galėtum sumokėti kokius 50 Eur už nakvynę motelyje, bet juk už tuos pačius pinigus, atradęs pigius skrydžių bilietus po 10 Eur, galėsi dar du savaitgalius skristi į užsienį“, – skaičiavo vyras.
Kai svečią šalį pasiekia, jis dažnai traukia ten, kur akys veda, neturėdamas nuostatų, kad privalo aplankyti tam tikrus „privalomus“ taškus. Aptikęs kokį urvą su gražiu vaizdu į tolius, jame ir apsistoja. „Norisi pasimėgauti šitokia laisve, kol dar leidžia sveikata“, – prasitarė.
Ypač palankios tokiems bastūnams Skandinavijos šalys. Štai Norvegijos įstatymai numato, kad keliautojai gali nakvoti privačiame sklype tam tikru atstumu nuo namo, tiesa, ne ilgiau nei tris naktis. Šeimininkai, jei jų paprašoma, privalo duoti atvykėliams geriamo vandens.
Be to, Norvegijoje yra trobelių, kurios tam ir skirtos, kad jose apsistotų keliautojai – tereikia parsisiųsti jų sąrašą su GPS koordinatėmis.
Į keliones pašnekovas leidžiasi ir vienas, ir su bendraminčiais. Palapinės paprastai neima, juk tai papildomas svoris, be to, ji gali netilpti į rankinį bagažą. Užtat jis yra nakvojęs per naktį atidarytose bažnyčiose ir mečetėse, apleistuose pastatuose ar tiesiog pakrūmėse.
„Blogiausia, kai miegant po atviru dangumi pradeda pliaupti lietus su žvarbiu vėju, užtat tokias nakvynes atsimeni geriau nei kitas“, – pastebėjo.
Viena egzotiškiausių jo nakvynės vietų su nuostabiu vaizdu buvo viešasis tualetas Islandijoje. Jis idealiai švarus, šildomomis grindimis ir stiklinėmis sienomis. Stovėjo parke, į kurį žmonės keliaudavo pažiūrėti ugnikalnių. Sutemus lankytojų nebeliko, taigi galima buvo ramiai miegoti, kol tekanti saulė nušvies ugnikalnių viršūnes.
Na, o jei jau taupyti, tai taupyti – daugelyje užsienio šalių įprasta maistą, kurio galiojimo laikas netrukus baigsis, išmesti į konteinerius prie parduotuvės. Tad kodėl jo iš ten nepasiėmus?
Andrius patikino, kad tai visai higieniška, juk produktai sandariai supakuoti, o kitos atliekos į tuos konteinerius nemetamos. Tie produktai dar tebegaliojantys, ir, kaip pastebi Andrius, Lietuvoje jie būtų ne išmetami, o parduodami už akcijinę kainą.
Kai kuriems jo bendražygiams sudėtingiau su moraline šio reikalo puse – būna gėda, jei išeina parduotuvės apsaugos darbuotojai ir juos nuo konteinerių nuveja. Bet Andrius į tai žiūri kaip į nuotykį, juk žino, kad niekam blogo nedaro. Tai netgi galima laikyti ekologiška gyvensena ir kova prieš vartotojiškumą – juk geriau maistą suvalgyti, o ne sunaikinti.
Pridūrė, kad jis su bičiuliais elgiasi kultūringai ir nereikalingas prekes sudeda atgal į konteinerį, ne taip, kaip tikri valkatos, kurie išrausę viską išmėto aplink.
Beje, populiarias prekes žmones išperka greičiau, tad į konteinerius dažnai keliauja gurmanams skirtos prekės – įvairūs prabangūs sūriai, ėriuko mėsa, egzotiški gėrimai, jūros gėrybės.
Tiesa, kartais konteinerių su gėrybėmis rasti nepavyksta. Keliautojui padeda žinojimas, kad prireikus bet kada galės nueiti į parduotuvę, bet jis užsispyręs stengiasi to išvengti. Dėl to kartą su bendražygiais virėsi ant laužo sriubą iš aplink rastų grybų, lapų, na, ir savo suvalgytų obuolių graužtukų. Kitą sykį Norvegijoje greta visiems skirto namelio rado valtį, bet nebuvo irklų. Tada išplaukė žvejoti, irkluodami namelyje rastomis keptuvėmis.
Prabanga už 40 Eur
Bet juk tai gali būti pavojinga? Andrius pripažįsta, kad gali nutikti visko. Sykį, kai Venecijoje su trimis bičiuliais miegojo paplūdymyje, naktį prabudęs pamatė, kad kažkas rausiasi jų kuprinėse. Vagį sučiupo, tada visi pasitikrino kuprines – atrodė, kad nieko netrūksta. Niekadėją paleido. Tik vėliau viena keliautoja susigriebė, kad jos piniginėje nelikę pinigų nei dokumentų – naktį nesusiprato pažiūrėti į jos vidų.
Visgi, pasak Andriaus, daugiau pavojų tyko keliaujančiųjų po miestus, o į jį labiau traukia gamta. Tiesa, turi susimeistravęs savotišką apsaugą – prie garsiai klykiančio pakabuko su signalizacija pritaiso siūlą ir jį ištempia prie įėjimo į apleistą pastatą ar urvą. Tuomet, jeigu kažkas mėgintų įeiti, pradėtų kaukti signalizacija ir jį pažadintų.
Ir, žinoma, prieš keliaujant reikia pasidomėti, kokia tvarka šalyje, į kurią vyksti – musulmoniškuose kraštuose, pasielgęs nederamai, gali viešai gauti rykščių.
Rykštės šiuo metu Andriui negresia, nes dėl pandemijos „bomžturus“ teko pristabdyti. Tiesa, vasarą buvo radęs galimybę išlėkti į Kiprą. Kadangi ten dėl pandemijos žmonių buvo labai sumažėję ir kainos kritusios, leido sau „prabangą“ – maždaug už 40 Eur savaitei išsinuomojo automobilį.
