Savo išvaizda Jelena neprimena nei mokslininkės, nei raganos – smulki moteris labiau panaši į lėlę Barbę. Ji pati pripažįsta, kad jos išvaizda sukelia daug klausimų ir neretai virsta geranoriškų ar pašaipių diskusijų objektu.
Ji pripažįsta, kad jai norisi pabrėžtinai, net iššaukiančiai demonstruoti savo moteriškumą, ir tai yra atsakas į vaikystėje girdėtus nuosprendžius: „Dėl kojų raumenų atrofijos visada turėsi dėvėti kelnes!“, „Cerebrinis paralyžius nesuderinamas su fiziniu grožiu, moteriškumu bei pilnaverčiu gyvenimu!“ ir pan. Šiandien ji jaučiasi graži su savo negalia.
– Prašysiu atsiminti savo vaikystę. Kokia jūs tuomet buvote ir kokie sunkumai kamavo? – pirmiausia paklausiau Jelenos.
– Kairės pusės cerebrinis paralyžius, kuris man buvo diagnozuotas gilioje vaikystėje, gerokai apribojo mano judėjimą. Galbūt todėl save atsimenu kaip aplinkiniame pasaulyje vykstančių procesų ir įvykių stebėtoją. Tyliai stebėdavau sveikų vaikų žaidimus ir smėlio dėžėse besirutuliuojančius jų kuriamus gyvenimiškus siužetus.
Beveik niekada nemėginau tapti šių žaidimų dalyve, nes vaikai, nors ir nepiktybiškai, bet visgi nedviprasmiškai duodavo suprasti, jog kiek sunkiau bei kiek neįprastai judanti mergaitė nėra jų pasaulio dalis.
Užtat turėjau savo pasaulį. Aš vadinau prie smėlio dėžės augančias gėles vardais ir kažkokiu būdu prakalbindama jas, taip pat – pro šalį skraidančius drugelius ar skubančias skruzdėles, kompensuodavau bendravimo trūkumą. O dar su savimi turėdavau mažą dėžutę, pripildytą spalvotomis sagomis. Tai buvo pirmieji burtai...
Panaši situacija buvo ir pradinėje mokykloje. Ar dėl to jaučiausi nepilnavertė? Didžia dalimi – taip. Esminis dalykas, kuris labiausiai apkartindavo vaikišką vienatvę, – kaltės jausmas. Gana ilgai gyvenau su įsitikinimu, kad esu kalta, jog mano fizinės galimybės kitokios – nesugebu vaikščioti ir bėgioti kaip kiti. Šį kaltės jausmą ypatingai jausdavau prieš savo tėvus, nes jau tada puikiai suvokiau, kiek jėgų bei kantrybės reikalauja vaikas, turintis fizinę negalią.
Visi mano tėvų įmanomi bei neįmanomi resursai buvo skirti man, nors šeimoje augo dar ir vyresnis brolis. Jų pastangos didžia dalimi buvo orientuotos į mano sveikatos atstatymą. Už tai jiems esu be galo dėkinga.
– Kokią specialybę pasirinkote, baigusi mokyklą, ir kaip jūsų mokslų bei karjeros reikalai klostėsi toliau?
– Savęs ieškant teko leistis į ilgus, bet, laimei, nenuobodžius aplinkkelius. Po 10 klasės buvau išėjusi iš vidurinės mokyklos į profesinę mokytis kulinarijos specialybės. Norėjosi žūtbūt versti naują gyvenimo puslapį, todėl buvau pasiryžusi išeiti bet kur.
Tuo metu pedagogams tiek vidurinėje, tiek ir muzikos mokykloje, kurią lygiagrečiai lankiau, šiuo savo sprendimu sukėliau tikrą šoką. Tėvai neprieštaravo, bet ir jie gavo „velnių“, jog leido puikiai besimokančiai mergaitei „skandinti“ savo ateitį paprastoje „profkėje“ be galimybės gauti bent vidurinį išsilavinimą.
Visgi jie be reikalo dėl manęs jaudinosi. Išmokusi gaminti valgyti ir įgavusi daugiau pasitikėjimo savimi, gana greitai supratau, jog, kad ir kaip puikiai gaminčiau maistą, dėl savo ribotų fizinių galimybių nebūsiu profesionali virėja.
Todėl, nebaigusi kulinarijos specialybės, bet paėmusi iš šių studijų tikrai daug, įstojau mokytis į J.Gruodžio konservatoriją muzikos teorijos specialybės. Ten gavau puikią progą pabaigti vienuoliktą bei dvyliktą klasę ir išlaikyti abitūros egzaminus. Mokydamasi muzikos teorijos ir vėl gana skausmingai atsigręžiau į savo fizinių galimybių ribotumą. Kairės rankos valdymas, nors ir gerokai pasistūmėjo į priekį, mat neretai prie pianino kasdien prasėdėdavau po penkias valandas, visgi nepasiekė to virtuoziškumo, kurį turėjo demonstruoti muzikos studentai.
Beje, tuo metu išleidau du pirmuosius savo kūrybos populiariosios muzikos albumus ir netgi atlikau grupės SEL dainoje „Vėjas“ pritariamojo vokalo partiją. Visada jaučiau muziką, nepriklausomai nuo to, kiek man buvo pavaldi kairės rankos pirštų motorika.
Vėliau pamąstymai apie gyvenimą, buvimą čia ir dabar ir kiti tuo metu kylantys klausimai įkvėpė įstoti į filosofijos programą Vytauto Didžiojo universitete.
Ten pabaigiau visas tris pakopas: bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros bei galiausiai apsiginiau daktaro laipsnį. Taip pat tame pačiame universitete įgijau psichologijos magistro laipsnį.
Beje, likimui patinka krėsti pokštus: dirbant VDU dėstytoja teko dėstyti tose pačiose patalpose K.Donelaičio gatvėje, kuriose kažkada mokiausi kulinarijos.
– Kas jums padėjo pasveikti? Ar dabar nejaučiate jokių cerebrinio paralyžiaus simptomų, ar visgi kažkokių sunkumų kyla?
– Cerebrinio paralyžiaus diagnozė neatšaukiama, tad tikslinga kalbėti apie fizinės būklės pagerėjimą, kuris mano atveju yra tiek ryškus, jog kartais sunku patikėti, kad jis apskritai įmanomas. Visgi ir dabar mano kairė pusė yra kiek silpnesnė, o vaikščiodama ilgesnį laiką juntu diskomfortą jautriose pėdose. Daug daugiau nepatogumų nei kitiems žmonėms man sukuria plikledis arba statūs laiptai. Visgi visa tai netrikdo įprasto kasdienybės ritmo.
Labai stipriai prisidėjo mano tėvų pastangos. Taip, buvau tas vaikas, su kuriuo reikėjo dirbti kasdien bei sistemingai. Laimei, ir pati buvau sąmoninga mergaitė. Labiau už viską pasaulyje svajojau judėti, kaip kiti vaikai, todėl gana anksti pradėjau savarankiškai sportuoti. Reguliariai atlikinėjau fizinius pratimus, stiprindama į atrofiją linkusius raumenis.
Tai pareikalaudavo nemažai valios pastangų. Nuolat reikėjo perlipti per savo nuovargį, taip pat – per didžiulį fizinį diskomfortą, nes paralyžiaus paveiktoms galūnėms fiziniai pratimai sukeldavo didžiulį skausmą, nuo kurio kartais alpdavau. Galbūt todėl jau ilgą laiką nebedraugauju su sportu. Užtat mielai mėgėjiškai pažaidžiu stalo tenisą, be galo patinka šokti.
– Kada ir kaip gavote Undinėlės pravardę?
– Pradinės mokyklos laikais teko lankytis prie Juodosios jūros pas brandaus amžiaus gydytoją, kuris VCP atvejams taikė netradicinį gydymą. Vis tobulindavau vaikščiojimo įgūdžius. Lėtai žingsniuojant jūros pakrantės smėliu pėdos tiesiog degdavo nuo skausmo, mat smulkios smėlio dalelės stipriai stimuliuodavo jautrius taškus.
Taip sutapo, jog tuo metu vėl ir vėl skaitydavau liūdnas H.K.Anderseno pasakas, įskaitant „Undinėlę“. Su šia heroje pajutau jautrų ryšį, juk apsilankius pas raganą ir gavus mainais už savo nuostabų balsą kojas, undinėlei taip pat kiekvienas žingsnis sukeldavo didžiulį skausmą. Paklausiau savo mamos: „Gal aš esu undinėlė?“. Mama atsakė: „Taip“.
Būtent tas gydytojas pastatė mane ant aukštakulnių. Šis įvykis sukėlė didžiulį perversmą mano gyvenime, nes būtent aukštakulnių pagalba vaikščiojimas laikui bėgant pasidarė lengvesnis bei stabilesnis. Dar daugiau, nors tuo metu buvau devynerių ir man atrodė, jog bet kokie moteriškumo pasireiškimai, įskaitant fizinį grožį, dėl mano diagnozės mane beviltiškai aplenkė, atsistojusi pirmą kartą ant aukštakulnių bei jausdama visame kūne keistą įtampą ir anksčiau nepatirtą pusiausvyros jausmą, tuo pačiu pajutau savo venose pulsuojantį, tebūnie nebrandų, bet visgi moteriškumą.
– O kaip nutiko, kad pati iš mokslininkės tapote ragana?
– Niekada nebuvo taip, kad drastiškai keisčiau savo tapatybę ar gyvenimo būdą. Raganiškasis (pavadinkime jį taip) pradas, pasaulio matymas visada buvo manyje, kiek save prisimenu. Būdama vaikas, gana dažnai saugusiųjų paklausdavau, kodėl įvyks vienas ar kitas įvykis, pavyzdžiui, kodėl šis automobilis ryt pateks į avariją arba kodėl šiam žmogui už kelių savaičių atliks operaciją? Be abejo, tai skambėjo labai keistai – aš klausdavau apie įvykius, kurie dar nebuvo žinomi, bet galiausiai jie įvykdavo.
Vaikystės laikais, sėdėdama ant žolės vienumoje, sukurdavau iš gėlių ir akmenėlių stebuklų altorius. Rodos, susiliedavau su augmenijos ir akmenų pasauliais. Paauglystės laikais jau nebebuvo tos drastiškos distancijos tarp manęs ir bendraamžių, bet dėl savo matymų ir pasisakymų visada jiems atrodžiau labai keista. Kai kas vadindavo „ateive“.
Šie dalykai niekur nebuvo dingę ir studijų, ir netgi dėstymo aukštosiose mokyklose laikais, keitėsi tik tai, kokią reikšmę jiems suteikdavau. Pasitraukus iš akademinio pasaulio ir pradėjus konsultuoti žmones mane nepaprastai įkvepia tas dėkingumo jausmas, kai jie pasidalina teigiamais pokyčiais, kurie įvyksta jų gyvenime. Ir, žinoma, nėra saldesnio jausmo už tą, kurį pajunti, kai aiškiai suvoki, jog tai, ką darai, turi prasmę.
– Kokiais principais remiatės savo konsultacijose?
– Nėra jokio atidirbto šablono, raganiško „know – how“, kurį taikyčiau kiekvienu atveju. Iš tiesų pati niekada nežinau, ką, kada bei kaip pamatysiu. Kiekvienas žmogus mano įžvalgų prasme yra unikalus bei nepakartojamas.
Kažkas nebyliai atsineša visą genealoginio medžio paveldą, kuris reiškiasi jo gyvenime ir formuoja svarbius įvykius. Tuomet dirbame su negatyviaisiais jo pasireiškimais, įsisąmonindami juos, sušvelnindami, neutralizuodami ar tiesiog prisijaukindami, jeigu jie neatšaukiami.
Kai kas už savo pečių nešasi specifinių vaikystės patirčių nešulį, kuris neleidžia atsikvėpti bei kurti gyvenimą savo rankomis. Neretai tenka matyti glaudžias sąsajas tarp žmogaus įsitikinimų, būdo bruožų bei fizinės sveikatos problemų ir būtent šių sąsajų įdarbinimas duoda efektyvų rezultatą.
Savo kasdienėje konsultavimo ir ritualinėje praktikoje neretai naudoju astrologinius metodus, kurių mokiausi nuo pradinės mokyklos laikų, taip pat Taro Arkanus bei filosofiją, runas ir kitas simbolines sistemas.
Tiesa, mes ne viską, ką matome, pasakome garsiai. Didžiulė atsakomybė – pajausti, ką ir kaip žmogui pranešti, kad nepakenktum, bet įkvėptum kurti gyvenimą savo rankomis, o ką nutylėti...
– O ar jums reikia didelių pastangų (gal net kokių operacijų...) tam, kad išoriškai atrodytumėte taip, kaip atrodote?
– Bent jau iki paauglystės nebuvau išvaizdi mergaitė ir išorinio grožio trūkumą siejau su savo diagnoze. Matydavau, kad gražios mergaitės visada turėjo daug draugų, dėl jų dėmesio kovojo bendraamžiai ir visais kitais atžvilgiais jos atrodė pranašesnės už kitus vaikus. Norėdama būti graži ir sveika, užkalbėdavau mamos verdamas daržovių ir pieniškas sriubas, kurdavau grožio talismanus...
Visgi šiandien man neatrodo, jog grožio kultas mano gyvenime yra pirmaeilis, tuo labiau, jog kasdienis rūpinimasis savo išvaizda nereikalauja didelių pastangų. Man nebuvo atlikta nė viena plastinė operacija, nors nesu prieš jas nusistačiusi. Plaukus buvau nusidažiusi tik keletą kartų gyvenime, šiuo metu ir vėl džiaugiuosi natūraliais.
Nesilankau pas kosmetologus ir netgi neperku veido priežiūros priemonių parduotuvėse. Veido kremus jau daug metų gaminu pati iš natūralių ingredientų ir, žinoma, nevengiu ritualinio prisilietimo – užkalbėjimų, beveik taip pat, kaip vaikystėje užkalbėdama mamos sriubas ir paversdama jas grožio ir sveikatos „eliksyrais“...
Teko baigti įvairius parfumerijos kursus Pietų Prancūzijoje, pasaulinėje parfumerijos sostinėje – Grase, tad nemažai mano naktų atiduota nišinės parfumerijos kūrybai. Neseniai pradėjau kurti papuošalus iš natūralių akmenėlių bei mineralų. Be jokių abejonių, ši kūryba įpinama į ritualines praktikas.
Mano kūno sudėjimas yra man mįslė. Mano giminėje Rusijoje (Saratovo ir Voronežo srityse) bei Ukrainoje tiek iš mamos, tiek ir iš tėčio pusės moterys turi ryškias moteriškas kūno linijas, yra gerokai apvalesnės bei stambesnės nei aš. Išimtis – mamos močiutė, mano prosenelė, kurios nepažinojau. Ji vienintelė buvo kur kas lieknesnio sudėjimo, plonomis galūnėmis, kokias turiu aš. Ir ji vienintelė giminėje buvo ragana...
