Prasidėjus naujam teatro sezonui, filmavimams E.Latėnaitė rugsėjį iš sodybos, kurioje gyveno nuo kovo mėnesio, grįžo į namus Vilniuje. „Šiuo metu namie šunis šukuoju“, – lietingą rudens rytą pasakodama nusijuokė aktorė.
Bet laisvą savaitgalį žinoma moteris su sūnumi ir vyru praleis Zarasų rajono vienkiemyje, kuriame prabėgo jos vaikystės vasaros. Šią sodybą prieš trisdešimt metų įsigijo Emilijos tėvai – aktoriai Algirdas Latėnas ir Elvyra Piškinaitė.
Vienkiemis tapo visos šeimos vasaros rezidencija, tačiau šįmet E.Latėnaitė nuo ankstyvo pavasario į ją pabėgo kilus koronaviruso pandemijai. Karantinas savotiškai išpildė aktorės troškimą sodyboje ne tik pavasaroti, bet ir pagyventi ne sezono metu.
„Man visi kaimo iššūkiai, nors ir sunkūs, bet malonūs“, – pripažino E.Latėnaitė, vienkiemyje šeimininkavusi su aštuonmečiu sūnumi ir sutuoktiniu.
Aktorė nesibaidė užkurti krosnies, atsinešti kibiro vandens iš šulinio. Iš visų patogumų sodyboje yra tik elektra.
„Turėjau prisinešti malkų, užsikaisti vandens, kad galėtume praustis. O balandį jau bėgau į ežerą maudytis. Šalia nėra parduotuvės, norint buvo galima eiti kelis kilometrus apsipirkti. Bet man buvo įdomu eiti į mišką, pievą rinkti grybų, augalų“, – apie buitį pasakojo pašnekovė.
Emilijai atradimu tapo pavasariniai grybai, tuose kraštuose vadinami baltukais, gegužiukais arba avižėlėmis. Šie grybai auga gegužės–birželio mėnesiais, yra laikomi vieni vertingiausių pavasarinių grybų, pasižyminčių savitu maloniu aromatu.
Aktorė kepė baltukus, virė dilgėlių sriubą, ruošė salotas iš garšvų lapų, raktažolių bei pienių žiedų. „Beveik visos gėlės Lietuvoje yra valgomos“, – priminė sodyboje gyvenusi E.Latėnaitė.
Vilniuje gimusi ir augusi Emilija nėra išlepusi, nebijo žemės darbų ir jaučia pagarbą gamtai. Eidama praustis ar maudytis į ežerą aktorė nenaudojo šampūnų, prausiklių, nes jai patinka taisyklė: palik gamtą tokią, kokią ją radai.
Gyvenant sostinėje viskas tarsi savaime pasiekiama: atsuki čiaupą – bėga vanduo, prasideda šildymo sezonas – užkaista radiatoriai, įjungi viryklę – išsiverdi valgį.
O vienkiemio sodyboje, kad būtų šilta ir kad būtų galima paruošti maistą, pirmiau reikia prisinešti malkų, užkurti krosnį. Po kiek laiko ją teko remontuoti, nes dūmijo. Bet tai aktorei nesukėlė streso, nes rūpintis buitimi jai buvo lengviau nei sostinėje.
Emilija neslėpė, jog anksčiau nemėgo gaminti valgio, bet sodyboje jai tai daryti sekėsi lengvai. Į šį buities ritualą aktorė žvelgė kūrybiškai, valgį ruošė iš gamtos ir daržo gėrybių.
„Kaime gebėjau pajusti laisvę maisto gamyboje. Todėl daugiau gaminau nei mieste, aišku, buvo didesnis poreikis. Kol sūnus mokėsi nuotoliniu būdu, aš sukausi virtuvėje“, – pasakojo aktorė.
Net ir sūnui nekilo sunkumų prisitaikyti prie mokymosi sąlygų gamtoje. Kadangi atokioje sodyboje prastas interneto ryšys, tėtis sūnui ant kalvos augančiame medyje pastatė namelį. Ten interneto ryšys buvo labai geras, todėl berniukui susiruošus į nuotolines pamokas reikėdavo įsiropšti į medį.
O šaltomis dienomis moksleivis mokydavosi įsitaisęs prie krosnies. Argi ne pasakiška vaikystė? Aktorės sūnus su klasės draugais dalijosi įspūdžiais iš sodybos – pasakojo, kad matė lapę, stirnų, kad darže užaugino žirnių.
„Manau, vaikas įvertino gyvenimo gamtoje privalumus – draugams pasakojo, kad gali išbėgti į kiemą, važiuoti dviračiu miško keliukais, nes aplinkui nebuvo žmonių, nebuvo rizikos užsikrėsti virusu“, – svarstė moksleivio mama.
Sūnus savo užaugintus ankstyvuosius žirnius, kurie buvo pasėti balandžio pradžioje, gabeno į 10 kilometrų nuo vienkiemio esantį Dusetų turgų.
Jau prieš trejus metus jis prekiavo turguje nereikalingais daiktais, augalais, piešiniais – ši veikla jam patinka.
„Sėklas į žemę bėriau su dideliu entuziazmu“, – sakė Emilija. Jos darže užaugo morkų, bulvių ir net žemuogių.
Vasaros atradimu moteriai buvo prieskoninės žolelės – raudonėliai, čiobreliai. Ji priaugino mėtų, melisų, levandų. Dar vienu vasaros atradimu E.Latėnaitė vadina avinžirnių auginimą.
Pasirodo, jie puikiai dera ne tik Viduriniuose Rytuose, bet ir Lietuvos kaime.
Dėl to kaltas humusas arba avinžirnių užtepėlė. Šį patiekalą Emilija ruošė pavasarį, bet užsimerkė per daug avinžirnių.
Tuos, kurie sudygo, aktorė pasėjo į dirvą. Jie užderėjo ir šeimininkė pirmąkart nuėmė naminių avinžirnių derlių!
Emilijos darže buvo salotų, ridikėlių ir net grikių. Pastaruosius buvo įdomu stebėti. Grikius šeima augino, kad sūnus pamatytų, kaip jie atsiranda, kaip jie atrodo, žydi.
„Smalsu, kaip tie augalai auga, kokiomis sąlygomis išdygsta. Nesu daržų fanatikė, todėl leidžiu augti ir piktžolėms.
Kai jų yra, augalai geriau prisitaiko“, – užsiminė aktorė.
Daržo nebūtų buvę, jei ne sūnaus sudaigintos sėklos.
Kai jos sudygo vazonėlyje, priminė medetkas. Bet daigelius perkėlus į lysvę išaugo saulėgrąžos.
„Džiugu, kad nuo to prasidėjo mūsų daržas“, – šypsojosi pašnekovė.
Žinoma moteris kaime jautėsi laisviau nei namuose sostinėje, nes dienos ritmą sodyboje diktavo gamta.
„Būdama sodyboje elgiuosi labiau kaip noriu, nei kaip reikia“, – sakė Emilija.
O grįžus į Vilnių aktorei tenka daryti tai, ką reikia. Tai – svarbiausias skirtumas tarp vienkiemio ir didmiesčio.
Sostinėje aktorei trūksta gamtos, nes būtent ji padeda nepamesti atskaitos taškų, gerai jaustis ir atsipalaiduoti.
Vilniuje ji jaučia juslių badą – juk kaime kvepia pievos, miškas, vaikščiojant žole galima justi skirtingus paviršius, net oro temperatūrą.
Grįžusi į namus sostinėje Emilija taupiau naudoja vandenį ir elektrą. Buvimas vienkiemyje pakeitė jos požiūrį į išteklių naudojimą.
„Gyvenimas sodyboje labiausiai padėjo suprasti, kiek nedaug man reikia, kad būčiau laiminga. Iš viso žmogui nedaug reikia, kad jis sumažintų vartojimą“, – apie karantino pamokas užsiminė atstovė.
