Tačiau R.Steponavičius nelaiko savęs itin šiuolaikišku vien todėl, kad kasdienybėje apsieina be interneto ir kompiuterio – sau reikalingos informacijos ir žinių nuo jaunystės semiasi iš knygų bei mokslinių žurnalų.
Kaune gimęs ir augęs Romas, išsiskyręs su vienuolika metų vyresne žmona, pastaruosius pustrečių metų gyvena Druskininkuose su širdies drauge Zita. 39 metų Romo sūnus Julius gyvena Anglijoje, Mančesterio mieste, kur dirba programuotoju.
Pradėdamas bene nuo seniausio pomėgio tapyti R.Steponavičius šypteli: potraukis į dailę užkoduotas genuose.
„Pasirodys neįtikėtina, tačiau jau motinos įsčiose girdėjau teptuko braukimą per kartoną – manęs besilaukianti mama būsimai krikšto motinai ant kartono tapė paveikslą, kuriame – vandens apsemtas miškas, nendrės ir gulbės“, – pasakojo septintąją dešimtį bebaigiąs vyras.
Romo motinos mėgėjiški tapybos darbai pasižymėjo fantazija, o romantiško saldumo juose – nė kvapo. Užaugusiam be tėvo Romui paauglystėje teko padėti mamai prižiūrėti 13 metų jaunesnę seserį – dėl to, nors ir labai troško, negalėjo lankyti dailės mokyklos.
Jam labai stigo elementarių žinių, todėl svajonę įgyvendino studijų laikais.
Tuomečiame Kauno politechnikos institute mokėsi dieną, o vakarais lankė dailės mokyklą (dabar – A.Martinaičio meno mokykla). Romas vienu metu baigė dvi skirtingos pakraipos mokymo įstaigas, tačiau dailės mokytojo kelias inžinerinės pakraipos žmogui neatrodė patrauklus.
Vyras 22 metus Kaune dirbo konstruktoriumi. Romo darbas buvo projektuoti tešlos dalijimo mašinų sistemas, sovietmečiu duonos kepyklose veikusias kiaurą parą.
Pasakodamas, kodėl būdamas meniškos prigimties žmogus jaučia trauką prie technikos, Romas prisiminė prosenelį Motiejų Marcinkevičių, kuris Lietuvai esant carinės Rusijos valdžioje dirbo kelių prižiūrėtoju.
„Mano prosenelis, kaip ir aš, buvo inžinerinio mąstymo žmogus. Jis dirbo Ukmergės–Jonavos ruože, kur buvo vykdomi kelio tiesimo darbai. Kadaise tais keliais dardėjo vežimai“, – pasakojo vyras.
Vis dėlto R.Steponavičius savo meninius gabumus ir toliau puoselėja. Kaune veikiančią Pagyvenusių žmonių dailės studiją, pavadintą Olego Kanavajevo vardu, Romas lanko ir dabar. Čia dailės mėgėjai paišo griūvančius kaimus, malūnus, Pažaislį – tokiu būdu siekia išsaugoti senosios Lietuvos vaizdinį.
Permainos Romo gyvenime atėjo išėjus į pensiją.
„Dar prieš 15 metų susidariau savo gyvenimo planą, – pasakojo vyras. – Mano tikslas buvo patekti į Šveicariją.“
Norint gauti rekomendaciją dirbti Šveicarijoje, prieš tai keletą metų privalu atlikti praktiką Vokietijoje. Šveicarai bet ko į savo namus nepriima. Todėl Romui teko baigti slaugos kursus ir 6 metus dirbti Vokietijoje, kur slaugė Antrojo pasaulinio karo lakūną, skraidžiusį lėktuvu „Ju 52“.
Po to vyrą Šveicarijos milijonierių šeima susirado pati. „Atsiuntė lėktuvą, nuskraidino į Šveicariją ir tris dienas su šeimininkais gėrėme kavą. Jiems patiko mano išsilavinimas ir smalsumas“, – sakė užsieniečius senukus slaugęs lietuvis.
Bet dabar jis niekam nelinkėtų dirbti pas milijonierių – šveicaras šeimininkas skaičiuodavęs šaukštus sriubos, jei Romas paprašydavo laisvos valandėlės.
Svetur įgyta patirtis leido ne tik permąstyti gyvenimą, bet ir suteikė galimybę gilintis į žymių metalo dirbėjų darbus. Gyvendamas Šveicarijoje laisvu metu lietuvis lankė muziejus, Bazelio mieste tyrinėjo metalo plastikos pasiekimus.
„Šveicarai pamišę dėl metalo, – sakė Romas. – Iš bet kokio guolio padaro šedevrą. Labai patiko metalo plastikos darbai, todėl dabar pradedu darbuotis šioje srityje.“
Vartydamas parsivežtus albumus jis su užsidegimu pasakojo apie šveicarų dailininkus ir apgailestavo, kad Lietuvoje nėra tokio intensyvaus parodinio gyvenimo kaip Šveicarijoje.
R.Steponavičiaus tapybos ir medžio darbai buvo eksponuojami Anglijoje, Amerikoje, Vokietijoje, Šveicarijoje. Jo medžio skulptūra su trimis žirgų galvomis sužavėjo šveicarus, jie klausė, iš kokios šalies yra tas nagingas armonika gebantis groti žmogus. Ir vadino jį Mikelandželu – italų Renesanso dailininku Michelangelo Buonarroti (1475–1564).
Parodos Šveicarijoje metu lietuvis pirmą kartą ragavo austrių. „Ten mane išmokė, kaip taisyklingai valgyti austres, – prisiminimais dalijosi Romas. – Reikia austrę palaikyti burnoje, tuomet pažiūrėti į dangų, padėkoti Dievui ir tik paskui tą dievų maistą nuryti.“
Nedideliais metalo plastikos darbais R.Steponavičius paverčia ir nuo paauglystės vaizduotėje esančius kosminius erdvėlaivius.
„Tikriausiai perskaitytų mokslinių straipsnių idėjos taip mane paveikė, kad jau nuo 15 metų retsykiais sapnuoju tą patį sapną, kuriame regiu dešimtis kosminių erdvėlaivių, tarsi girdžiu jų ūžesį, jie pusiau permatomi ir įvairių dydžių bei formų“, – pasakojo Romas.
Šveicariją, kurioje gyveno ir dirbo 6 metus, jis iškeitė į Druskininkus, kur yra daug gamtos, yra „Snow Arena“, o šalia – širdies draugė Zita, kuri čia gyventi atvyko iš Rumšiškių.
Nuo šių metų rugsėjo 9 dienos veikia pirmoji R.Steponavičiaus metalo plastikos paroda Druskininkuose įsikūrusiame dizaino salone „Spinta“.
„Snow Areną“ R.Steponavičius paminėjo neatsitiktinai. 1970-aisiais ir 1971-aisiais R.Steponavičius buvo svorio kėlimo Kaune čempionas, o 1973 metais grįžęs iš kariuomenės rengėsi tapti profesionaliu sportininku.
Dieną ir vakare buvo mokslai, o nuo pusės dešimtos vakaro laukdavo stadionas, kur prietemoje jis treniravosi pagal specialią metodiką. Per dvejus metus jam pavyko pasiekti gerų rezultatų: 180 cm ūgio apie 84 kilogramus svėrusio vyro šuolio į tolį rezultatas buvo 6 metrai ir 20 centimetrų, į aukštį – 180 centimetrų, trišuolio – 14 metrų ir 20 centimetrų.
K.Šapkos, kuris buvo pora metų vyresnis ir tuo metu garsėjo kaip šuolininkas į aukštį, bendro pasiruošimo rezultatas trišuolyje iš vietos buvo 10 metrų ir 60 centimetrų, o R.Steponavičiaus – 9 metrai ir 70 centimetrų. Bet traumos pristabdė Romo svajonę tapti sportininku profesionalu.
Tačiau dabar jį galima matyti Druskininkų „Snow Arenoje“ ant vienos slidės. Praėjusio amžiaus septintajame–aštuntajame dešimtmetyje Romas dažnai skrisdavo į Kaukazo kalnus slidinėti. Ten ir užsidegė aistra šliuožti kalnų slidėmis.
Po to buvo 30 metų pertrauka – šeiminis gyvenimas vertė kai ką mielo aukoti.
Šiuo metu Romas tobulina naują mažai kam žinomą techniką.
„Greičiausiai tokiu būdu nešliuožia niekas Europoje“, – svarstė vyras.
Būdui, apie kurį pasakojo slidininkas mėgėjas, reikia gero fizinio pasirengimo, nes tenka slysti perkėlus svorio centrą atgal.
Dėl šios priežasties padidėja slydimo greitis. Kadangi paprastos slidės tam netinka, Romas pats jas perdirbo.
Tokios slidės, tiksliau viena slidė, suteikia galimybę laisvai slysti – be visa kita, ant vienos slidės galima daryti piruetus.
„Šliuožti monoslide nėra sunku, tik reikia laiko, kad pradėtum jausti slydimo malonumą. Ko mums, slidininkams, daugiau reikia – gero sniego ir skanaus maisto“, – šmaikštavo R.Steponavičius ir dar pridūrė, kad šiuo metu konstruojantis naują monoslidės modelį.
