Miglė gimė lyg ir sveika. Tiesa, virkštelė buvo apsivijusi aplink kaklą ir mergaitė iš karto nesuriko, bet medikai ramino, kad viskas bus gerai.
Kurį laiką tėvai džiaugėsi, kad mergytė labai rami, gerai miega ir valgo. Bet kai jai buvo keli mėnesiai, jau suėmė nerimas, kad ji pernelyg vangi ir per mažai reaguoja į kalbinimus.
Vėliau mamai užkliuvo ir tai, kad mergytės galvytė nuo 6 mėnesių nustojo augti. „Medikai galvytės dydį matavo tik pirmus kelis mėnesius, bet aš įpratau ją pamatuoti namuose ir pastebėjau, kad nuo 6 mėnesių ji visai nebedidėja. Gydytojai sakė, kad nieko tokio, paaugs. Bet ji ir dabar tokio pat dydžio, kaip tada, kai Miglei buvo 6 mėn.“, – sakė mama. Tiesa, kadangi pati mergaitė yra smulkutė, nedidukė, vizualiai ji atrodo proporcingo sudėjimo.
Metukų amžiaus sulaukusi mažylė sėdėdavo, kai būdavo pasodinama, bet neropojo ir, juolab, nerodė nė menkiausio noro stotis. Tėvai jau labai nerimavo, bet gydytojai nieko nenustatė ir sakė, kad galbūt tai vienas iš tų vaikučių, kurie visko išmoksta vėliau. O ir visi atlikti tyrimai buvo geri.
„Kai jai buvo nuo 1 iki 2 metukų, mes, tuo metu gyvenę Elektrėnuose, ėmėme intensyviai važinėti pas gydytojus ir Vilniuje, ir Kaune, bet irgi nieko aiškaus nepešėme. Įtarta genetinė liga, tačiau iš JAV gauti tyrimų atsakymai dėl visų genų jokių pakitimų neparodė. Pripažinta, kad dukros galvelė neauga ir smegenys nesivysto, tačiau daugiau niekas neaišku. Tiesa, dar medikai nustatė, kad jai smegenėlėse sutrikusi mielinizacija, o didžioji smegenų jungtis ne iki galo išsivysčiusi, tačiau nieko patarti negalėjo. Gydytojai nuolat siųsdavo į sanatorijas, bet po jų progresas buvo menkas, o kartais ir apskritai jokio“, – dėstė mama.
O ar gydytojai pateikė prognozių, kokia ateitis Miglės laukia? „Vilniaus Santarų medikai mus nurašė, sakė, kad nieko nebus, ji tik sėdės ir žiūrės į vieną tašką. Kauno klinikų medikai buvo neutralesni ir empatiški, sakė, kad vaikučiai labai skirtingi ir gali būti visaip, kas suteikė motyvacijos ieškoti sprendimo“, – atsiminė Monika.
Kaip ten bebūtų, tėvai nenuleido rankų. Praėjusią vasarą mama iš savo draugės, kurios vaikui diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas, išgirdo pagyrimų „NeurOptimal“ smegenų mankštos seansams, tad ir pati sumanė juos išmėginti.
Išsiaiškino, kad „NeurOptimal“ seansai atliekami vienoje klinikoje Kaune, taip pat ir Vilniuje. Apsilankė į 10-15 seansų, ir po jų dvimetė Miglutė pradėjo ropoti. Tėvai labai maloniai nustebo ir vežiojo ją į užsiėmimus toliau.
Kurį laiką, ir pradėjusi ropoti, dukrytė judėdavo tik nedidelėje erdvėje ant kambaryje patiesto guminio kilimėlio, niekas daugiau jos nedomino, bet dar po 10-20 seansų atrado savo namus ir ėmė viskuo domėtis. Štai tada tėvams teko užrakinti spinteles ir suslėpti visus smulkius daiktus, kurie iki tol jų vaikui visai nerūpėjo.
Taip pat mažylė ėmė daug labiau reaguoti į tėvus, pradėjo daugiau valgyti – iki tol vos po kelių šaukštelių atsisakydavo tą daryti.
Dar po keliasdešimties seansų, jau sulaukusi trejų, mergaitė palengva pradėjo vaikščioti neprilaikoma. Dar žingsniuoja kiek netvirtai, kartais reikia ją prilaikyti, bet progresas akivaizdus – ji geba pati nueiti, kur nori, sustoti, pakeisti kryptį ir judėti toliau, nors dar šiek tiek trūksta savo kūno pajautimo, grakštesnių judesių.
Tiesa, nuolat važinėti iš Elektrėnų į seansus Kaune ar Vilniuje pasirodė sudėtinga. „Mes su vyru seniau gyvenome ir studijas baigėme Vilniuje, tik po to persikraustėme į Elektrėnus, nusprendę, kad mažesniame mieste gyventi ir vaiką auginti ramiau ir patogiau. Norėjosi pabėgti nuo miesto šurmulio ir būti arčiau gamtos. Tačiau, kadangi reikėjo nuolat važinėti pas specialistus, aš, kaip juokauju, Vilniaus atsiprašėme ir grįžome gyventi atgal į jį“, – sakė Monika.
Ryžosi didelėms išlaidoms
Kai sostinėje šeima lankė seansus NGR centre, iš „NeurOptimal“ specialistės išgirdo, kad tam, jog dukrelės būklė toliau sparčiai gerėtų, jai gali reikėti dar šimtų seansų – visgi jos smegenų pažeidimai nemaži. Tuomet mama užklausė, ar nebūtų galima tokios įrangos įsigyti patiems, ir išgirdo, kad tai visai realu.
„Nuo tada su vyru ir pradėjome galvoti apie tokią galimybę“, – prisiminė Monika.
Ta „NeurOptimal“ įranga – tai kompiuteris su specialia programine įranga ir jutikliais, tvirtinamais prie ausų ir galvos. Kompiuteris skenuoja smegenų aktyvumą, aptinka smegenų pakitimus ir informaciją apie juos siunčia smegenims atgal per muziką, joje padarydamas pauzes ir trikdžius. O smegenys, būdamos neuroplastiškos, pagal tuos signalus tvarkosi.
„Galime sakyti, kad tai veikia veidrodiniu principu. Programa parodo smegenims, kas su jomis negerai, ir jos pačios reguliuojasi – tiesioginio poveikio smegenims elektromagnetiniu būdu nėra, smegenys tiesioj gauna informaciją per muziką. Kadangi tai nėra intervencinė procedūra, ji nėra klasifikuojama kaip tradicinės medicinos įrankis. Ši įranga yra vienintelė pasaulyje patentuota sistema, specialiai sukurta medicinos psichologų Zengar institute, Kanadoje, kad veiktų pagal natūralią žmogaus smegenų funkciją“, – aiškino Monika.
Jos vyras Vitoldas pridūrė, kad ši metodika sukurta prieš 17 metų, ji buvo skirta sergantiesiems epilepsija. Dabar ji taikoma įvairių negalavimų, tokių kaip depresijos, streso, nemigos, elgesio sutrikimų atvejais, taipogi darbo efektyvumui bei emocinei būklei palaikyti. Praktikoje vis dėlto dažniausiai ją taiko negalią turinčių vaikučių tėvai.
Skaičiavo ir pasiryžo
Kurį laiką Monika su Vitoldu svarstė galimybę įsigyti „NeurOptimal“ aparatūrą, skaičiavo, kiek kainuotų mėnesinis abonementas (10 kartų paprastai kainuoja 250 Eur) ir per kiek laiko tai atsipirktų. Ir galiausiai pasiryžo. Neslepia, kad įranga kainavo apie 12 000 Eur, o tam, kad ją įsigytų, skyrė visas savo santaupas ir dar skolinosi iš artimųjų.
Užtat dabar dukrytei gali taikyti po du neuromankštos seansus per dieną: ryte, prieš darželį, ir vakare. Miglė nuo tokio krūvio nepervargsta, o tėvai tikisi taip pasiekti geriausių rezultatų. Ir džiaugiasi tuo, kad mergaitė vis daugiau moka, vis labiau domisi aplinka ir palengva atranda dalykus, kurie kitiems joms bendraamžiams jau savaime suprantami.
Beje, neuromankštą galima atlikti ir vaikui miegant, žaidžiant su žaisliukais ar valgant, svarbu tik tai, kad prie ausyčių ir galvytės būtų pritvirtinti jutikliai.
Tiesa, Miglė dar kalba tik sava kalba, o tikslingų žodžių nevartoja, bet matyti, kad ji vis labiau supranta, kas jai sakoma.
Nuo šio rudens ji pradėjo lankyti specialų darželį ir lengvai jame adaptavosi – kas žino, gal ir prie to prisidėjo neuromankšta.
Tikisi vaiką „atkočioti“
Mama pripažįsta, kad dukrelei taikytos ir kitos netradicinės medicinos priemonės. Kadangi oficialioji medicina nieko nepasiūlė, jie išbandė ir refleksoterapiją, ir osteopatiją, ir homeopatinį gydymą – juk verkiant norisi daryti kažką, kad būtų geriau.
Vizitai pas gydytoją homeopatę mamai pasirodė labai naudingi. „Ji kiekvieno vizito metu Miglei atlieka vegatestą, kuriuo nustatė, kad sutrikusi hipofizės veikla, dėl kurios augimo hormonas ir veikia netinkamai. Be to, jos kūne yra susikaupę daug metalų, tad specialiais papildais ir homeopatiniais žirniukais juos valome“, – teigia mama.
Mama sakė tikinti, kad pavyks vaiką „atkočioti“. Gal dukrelė ir nebus tokia pati, kaip jos bendraamžiai, bet tėvai tikisi, kad ji tikrai galės kalbėti, viską supras ir galės savimi pati pasirūpinti. Pritapti prie žmonių jai turėtų padėti ir charakteris – matyti, kad Miglė labai miela ir šilta mergaitė.
Atrado savo kelią
Monika sakė, kad jos vyras Vitoldas labai geras ir ją palaiko. Natūralu, kad ji alternatyviuoju gydymu domisi ir mamų pasisakymus internete skaito daugiau nei jis. Užtat jis ir sako, kad, jei jos nuomone, vaikui kažkas tikrai naudinga ir veiksminga, tai ir reikia bandyti. Tad ir „NeurOptimal“ aparatą pirkti, pasiskolinus pinigų, jis mielai sutiko.
„Kai turime laiko, dabar, turėdami aparatūrą, neuromankštos seansų pasidarome ir mes su vyru. Tai labai padeda atsipalaiduoti ir atgauti jėgas. Ir jeigu kada turėsime dar vieną vaikelį, jam šias procedūras taikysiu nuo kūdikystės“, – sakė Monika.
Kadangi ji nuoširdžiai džiaugėsi neuromankštos poveikiu savo dukrelei, nusprendė, nori tuo pačiu padėti ir kitiems. Įsigijusi įrangą, atidarė savo „Neuromankštos“ kabinetą Vilniuje, „Ogmios mieste“.
Iki dukrytės gimimo ji, baigusi teisės mokslus, dirbo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, tačiau su šia darboviete jau atsisveikino.
Išvadas daryti dar anksti, kadangi Monikos kabinetas atsidarė tik spalio 1 dieną. Tačiau susidomėjimas nemažas ir moteriai jos naujasis darbas teikia didelį pasitenkinimą.
„Tikrai smagu bendrauti su žmonėmis. Jau teko ir išgirsti klientų pastebėjimų apie pagerėjusius jų vaikučių gebėjimus, kas mane ypač džiugina. Dabar galvoju, kad šis darbas ir yra mano kelias, nors ir atrastas tokiu nelengvu būdu“, – sakė Monika.
