– Kas yra Vanda Saiko ir kaip ji atsirado? – pirmiausia paklausiau Karlo.
– Jau nuo mažų dienų mėgdavau apsiauti mamos aukštakulnius ir slapčia dažytis jos kosmetika. Mokyklos laikais būdavo sunku, nes mane supo daugybė nesupratingų ir beširdžių žmonių. LGBT kultūros durys man atsivėrė, kuoment persikrausčiau studijuoti į Vilnių.
Vanda yra mano vidus, svajonės ir galimybės. Tai yra išlipimas iš kasdienės komforto zonos, pasivertimas į Vandą man duoda balsą ir galią. Prieš porą metų susipažinau su Alen Chicco ir kitomis pradedančiosiomis „drag“ karalienėmis (taip vadinami atlikėjai, persirengiantys kitos lyties atstovais – red.pastaba). Mes pradėjome diskutuoti, ką galima sukurti, kaip populiarinti „drag“ kultūrą Lietuvoje.
Pirmas didelis renginys buvo „Drag Fest“ klube „Avant-Grad“. Jis buvo toks sėkmingas, kad pradėjome nuolat rengti šou pavadinimu „Balaganza“ vieninteliame gėjų klube „Soho“. Šou metu mes šokame, dainuojame, „lipsync’inam“ pagal mėgstamas dainas ir tiesiog skleidžiame gerą aurą. Su atlikėju Alen Chicco ir kitomis „Balaganzos“ „drag“ karalienėmis prieš porą mėnesių išleidome dainą „Lithuanian Queen“, kuria skleidžiame žinutę apie save ir „drag“ kultūrą Lietuvoje.
Apdainuoju viską, ką teko išgyventi. Aš noriu, kad tai būtų istorija jaunesniems kitų kartų atstovams, noriu skleisti tą žinutę, kad jie yra ne vieni, yra stiprūs, gali nugalėti visas kliūtis ir sunkumus ir gali bet kada kreiptis į mus, nes mes tam čia ir esame. Mūsų mažuma turi palaikyti vieni kitus ir kovoti už savo teisę į laisvę.
– Kaip dažnai jūs tampate Vanda? Ir kiek laiko bei resursų prireikia, kad ją taptumėte?
– Priklauso nuo renginių dažnumo. Persirengiu Vanda, kuomet vyksta „Balaganza“ ar esu kviečiamas į privačius vakarėlius ar renginius. Grimas, aprangos derinimas, korsetai ir visų kitų grožybių apsirengimas užtrunka apie 3-4 valandas. Dažniausiai renginiams pradedu ruoštis nuo pat ryto, kad nereikėtų niekur skubėti.
Turiu apie 10 perukų, jie visi skirtingų tematikų ir skirti skirtingoms progoms, turi savas istorijas ir net vardus (juokiasi).
– Prisiminkite savo vaikystę. Ar labai skyrėtės nuo kitų berniukų?
– Nuo pat pirmos klasės buvau kitoks vaikas, su berniukais bendraudavau labai mažai. Niekada nemėgau kūno kultūros pamokų, vietoj jų eidavau su mergaitėmis žaisti kvadratą ir pan., kad tik būčiau toliau nuo tų bjaurių neišauklėtų gyvulių.
Iš manęs dėl to labai tyčiojosi. Visus 12 metų mokykloje neturėjau ramybės, nuolat sulaukdavau replikų apie savo išvaizdą, elgesį, kalbėjimą ir viską, prie ko tik įmanoma prikibti. Mokyklos administracija ir mokytojai dėl to nepajudino nei piršto. Buvo atvejis, kuomet nebegalėjau laikyti savyje to skausmo ir pradėjau kurti trumpus ir keistus vaizdo klipus. Jų niekam nerodydavau, galima sakyti, kurdavau juos tik sau. Bet kartą nufilmavęs labai tamsų, depresyvų klipą nusprendžiau juo pasidalinti su pasauliu.
Deja, tai buvo didelė nesėkmė, nes po jo paviešinimo man nugarą atsuko tuometiniai „draugai“, o mokyklos administracija išsikvietė pokalbiui ir net grasino išmesti iš mokyklos.
Nieks nepasivargino manęs paklausti, kaip aš jaučiuosi, kodėl aš tai darau, ką norėjau tuo parodyti. Jau tada man pasireiškė pirmieji depresijos požymiai, o mokyklos administracijos spaudimas mane privertė dar labiau užsidaryti savyje. Pradėjau tarsi žudyti save iš vidaus: kelias dienas nesikėliau iš lovos, nėjau į mokyklą, nevalgiau, pradėjau save pjaustyti.
Praėjo šiek tiek laiko, kol kreipiausi profesionalios pagalbos. Tai man padėjo iš naujo pradėti pasitikėti savimi ir atsistoti ant kojų.
Prasidėjus studijų laikotarpiui, man buvo sunku susibendrauti su naujais žmonėmis ir atskirti, kurie yra tikri draugai, o kurie tik ieško naudos. Nelengva buvo ir todėl, kad persikrausčiau iš Kauno į Vilnių, o sostinėje daug kas kitaip. Tuo metu man vėl buvo atsinaujinusi depresija.
– O kada ir kaip suvokėte, kad esate netradicinės orientacijos? Ir ar nebandėte pats savęs įtikinti, kad vaikinai visgi turi draugauti su merginomis?
– Man nuo pat mažų dienų buvo skiepijama, kad lėlės – mergaitėms, mašinytės – berniukams, ir taip toliau. Man buvo nupirktas žaislinis tankų rinkinys, kurio niekada taip ir nepaliečiau. Tiesiog supratau, kad man nepatinka „berniukiški“ žaislai ir veikla.
Teko iš televizijos ir interneto girdėti apie neapykantą gėjams, tačiau niekada nesupratau, iš kur ji kilusi. Man nuo mažų dienų tai atrodė normalu. Kaip sakoma – niekas negimsta nekęsdamas, neapykanda įskiepyjama iš aplinkos.
– Kaip apie savo orientaciją prisipažinote tėvams ir kaip jie jus priėmė? Kokie jūsų santykiai su tėvais dabar?
– Niekada nieko nesakiau. Mano mama pati suvedė visus galus ir manęs apie tai paklausė. Iš pradžių jai buvo sunku su tuo apsiprasti, bet dabar viskas gerai. Pasikalbame apie mano veiklą ir man mama kartais net pataria, kokį Vandos įvaizdį sukurti.
– Kaip paaiškintumėte, kodėl visgi jūs esate gėjus?
– Labai paprastai – tokiu gimiau. Mane auklėjo labai griežtai. Yra daug nepasišvietusių žmonių, kurie sako, kad LGBT žmonės atsiranda dėl auklėjimo problemų, bet tokias teorijas neigiu. Kaip ir minėjau, nuo pat mažų dienų jaučiau potraukį vyrams, žaidžiau su lėlėmis, dažydavausi mamos kosmetika ir jaučiausi nuostabiai.
– Ar dabar turite draugą? Jei taip, ką gražaus galite apie jį pasakyti?
– Turiu ir esu laimingas, bet tuo ir pabaigsiu. Apie asmeninį gyvenimą nepasakoju viešai.
– O ką veikėte baigęs mokyklą, kaip toliau klostėsi jūsų santykiai su bendramoksliais?
– Po mokyklos stojau į Lietuvos edukologijos universitetą (dabar – Švietimo akademija), prasimokiau ten dvejus metus ir nusprendžiau mesti, nes ten tiesiogine to žodžio prasme virė pragaras. Dėstytojų ir mano akiračiai labai nesutapdavo ir jau po pirmų studijų metų supratau, kad tai ne man.
Tuo laikotarpiu man buvo labai sustiprėjusi depresija dėl netinkamų žmonių aplink ir dėl sprendimų, kuriuos priėmiau tuo metu. Kokių? Vienas iš sprendimų buvo paversti save itin bendraujančiu žmogumi. Tuomet labai neapdairiai bendravau su visais žmonėmis iš eilės ir neįvertinau, kas gali būti geri, o kas – toksiški žmonės. Nuo pastarųjų labai nukentėjau, jie mane išnaudojo, dėl to ir sustiprėjo depresija. Toliau kelionę tęsiau Vilniaus Kolegijoje ir šį pavasarį apsigyniau Turizmo vadybos anglų kalba bakalaurą. Kolegija buvo visai kitoks nuotykis negu LEU, ten susipažinau su nuostabiais žmonėmis, su kuriais bendrauju ir dabar, ir atstačiau savo emocinį barjerą.
Iškart po bakalauro nusprendžiau, kad nenoriu vegetuoti, tad stojau į magistrantūrą ir dabar esu Lyderystės ir pokyčių vadybos magistrantas. Ironiška, nes mano gyvenimas kupinas pokyčių.
O kas toliau, bus matyti, mokslas visada gerai, domintų ir doktorantūra, ir profesūra. Įsivaizduokite sakant „O dabar į sceną lipa profesorė Vanda Saiko“ – būtų įdomus fenomenas (juokiasi).
– Tokiu žmogumi, kaip dauguma, būti būti turbūt ir nenorėtumėte? Gal kartais ir tyčia norisi paerzinti tradicinių pažiūrų žmones?
– Erzinti nemėgstu, tai tik dar daugiau problemų sukelia. Aš mėgstu žmones šviesti ir gražiai pasakoti, kas yra teisinga ir kas – ne. O neišmanėliai ir „siaurapročiai“ kalbėjo ir kalbės, jų reikia tiesiog neklausyti.
Gyvenu labai smagų ir kupiną nuotykių gyvenimą būdamas Vanda, apskritai „drag“ yra tokia meno šaka, kuri atveria ne tik daugybę durų, bet ir išlaisvina vidinį „aš“. Tai sukelia euforiją, visada visiems rekomenduoju bent kartą gyvenime pabūti „drag“ kailyje.
Jei norite daugiau suprasti apie LGBT ir „drag“ kultūrą – atvykite į mano ir kitų karalienių šou „Balaganza“, kuris vyksta beveik kas mėnesį „Soho“ klube. Artimiausias renginys įvyks spalio 29 dieną prieš pat Heloviną.
– Opi tema – vaikų įvaikinimas LGBT šeimose. Ką jūs apie tai manote ir ar įsivaizduojate, kad kažkada norėtumėte turėti vaikų?
– Taip, vaikus aš labai myliu ir ateityje tikrai noriu jų turėti. Lietuvos politika sparčiai šviesėja, per dabartinius rinkimus – į Seimą pateko net dvi liberalios partijos – LRLS ir Laisvės Partija. Pastarajai labai prijaučiu, kelis kartus debatams grimavau ir rengiau gerbiamą Tomą Vytautą Raskevičių – Okeanidę ir toks jo amplua labai pasiteisino. Tad su dabartiniais žmonėmis politikoje, manau, svajonė įtesinti LGBT teisės ir įvaikinimą darosi vis realesnė.
