Svečių, jeigu jie užsuks, lauks jos dukros Dovilės iškeptas pyragas – pati R. Rimantienė maisto gaminimu jau neužsiima.
O kokia jos nuotaika, žinant, kad tuoj sueis 100 metų? „Apsaugok Viešpatie... Nemėgstu tokių dalykų ir sunku pačiai tuo patikėti, bet tie metai ėmė ir atėjo“, – atsakė žvali pašnekovė.
Pridūrė, kad apie tai vis telefonu pasišneka su dviem savo klasės draugėmis – viena įspūdingą jubiliejų jau atšventė, o kita netrukus jo sulauks.
Nors kontaktų ir stengiasi vengti, R. Rimantienė su žmonėmis bendrauja ir gyvai – štai neseniai ją aplankė keli muziejininkai.
Pradžioje, kai pasigirdo šnekos apie pasaulinę pandemiją, ją buvo beapimanti panika, o vėliau pagalvojo, kad ar panikuosi, ar ne – niekas nuo to nepasikeis. Tačiau televizoriaus jau seniai nežiūrinti ir radijo neklausanti, nes tai, ką išgirsta, dažniausiai tik nuotaiką pagadina.
Taigi belieka knygos. Ypač R. Rimantienė mėgsta skaityti istorines knygas ir žmonių atsiminimus: „Kai juos skaitai, prieš akis tarsi stovi gyvas žmogus.“
Nudirbti jai, kaip prisipažįsta, jau nieko neišeina, viskuo tenka rūpintis dukrai Dovilei, su kuria kartu ir gyvena. Ji tik nueina nuo fotelio iki sofos, ir tai atsirėmusi į vaikštynę, nors neseniai dar galėdavo pasiekti ir virtuvę. „Tai vieno, tai kito gebėjimo jau nebelieka“, – konstatuoja R. Rimantienė.
Atkuto, paklausta apie jos pasirinktą archeologės profesiją. Sakosi visuomet buvusi ja labai patenkinta ir, jei reikėtų rinktis iš naujo, vėl pasirinktų tą pačią – tai labai įdomus mokslas, kai praeitis tarsi atgyja akyse.
Archeologija ją sudomino tėtis, istorikas Konstantinas Jablonskis. „Kartu su juo vis eidavome rinkti senienų. Tuo metu akmens amžiumi mažai kas domėjosi, o tėtis apie jį nusimanė, gebėjo aptikti vietas, kur buvusios akmens amžiaus stovyklos ir galima rasti to laikotarpio radinių. Tad ir aš išmokau aptikti titnago gabalėlius, o kažką suradus būdavo labai smagu. Su tėčiu mes buvome labai artimi, daug laiko leidome vaikščiodami kartu, o štai mano sesuo archeologija nesusidomėjo“, – pasakojo R. Rimantienė.
Iš savo vaikystės ji neblogai atsimena ir savo senelį, tėčio tėtį, garsųjį kalbininką Joną Jablonskį. Šis mirė, kai jai buvo 10 metų. Su šeima vis traukdavo jo aplankyti (ir vieni, ir kiti gyveno Kaune). Senelis tada jau sėdėdavo kėdėje su ratukais, vaikai prie to vaizdo greitai priprato. Bėgiodavo aplink, vis nunešdavo jam kokį skanumyną, o senelis juos vis pakalbindavo. Ypač mėgdavo minti mįsles – jų kalbininkas žinojo daugybę.
Vėliau, jau tapusi archeologe, ekspedicijų vadove, R. Rimantienė turėjo kelias svajones: rasti žmogų, laivą, briedį ir dievą. Reikėtų turėti omenyje tai, kad aptikti įdomesnių radinių iš akmens amžiaus, kuris Lietuvoje tęsėsi nuo seniausių laikų ir baigėsi 2000 m. pr. Kr., labai sudėtinga, dažniausiai randama tik keramikos likučių. Ir visgi R. Rimantienės vadovaujamoms ekspedicijoms pavyko!
Kasinėjant gyvenvietę Šventojoje pavyko aptikti senovinio dievo statulą. Taip pat surasta graži briedžio apeiginė lazda bei laivo modelis, o galiausiai ir žmogaus skeleto likučių. Tebuvo likusi dalis kaukolės ir keturi dantys, bet ir tai – didelis akmens amžiaus tyrinėtojų laimėjimas. Beje, tie akmens amžiaus žmogaus dantys buvo kitokie nei dabartiniai, nes jis valgydavo mėsą, o daržovių – dar ne.
„Gal kartais ir nereikia garsiai kalbėti apie tai, apie ką svajoji, bet aš apie savo svajones kalbėjau garsiai, ir man pavyko – gal savo kalbomis tuos radinius ir pritraukiau“, – džiaugsmingai atsimena daktarė, kaip ją dažnai vadina jos mokiniai.
Geriausias gyvenimo etapas
Visos R. Rimantienės vasaros prabėgdavo archeologinėse ekspedicijose, gyvenant vėjo perpučiamuose vagonėliuose, kapstantis žemėje, neretai ir pelkėse, nes jose senienos išlieka geriausiai. Į ekspedicijas pasiimdavo savo vaikus, kurie jai mielai padėdavo, o vėliau ir anūkus. Tiesa, nė vienas nepatraukė jos pėdomis ir archeologu netapo. „Gal ir gerai, kad jie manęs nekopijavo, o kiekvienas pasirinko save kelią“, – sako trijų vaikų mama, septynių anūkų močiutė, turinti ir du proanūkus.
Paklausta, koks buvo pats gražiausias jos gyvenimo laikotarpis, pradžioje atsakė, kad visi laikotarpiai buvo gražūs, išskyrus tą metą, kai į Lietuvą atėjo bolševikai – tada buvo daug įtampos ir grėsė trėmimai. Pagalvojusi pridūrė, kad visgi geriausia buvo tada, kai sutiko savo mylimą vyrą Juozą Rimantą, bibliografą, ir su juo susidraugavo. Tiesa, jos vyro jau seniai nebėra tarp gyvųjų.
Aktyvus gyvenimo būdas ir nuolatinis buvimas gamtoje greičiausiai padėjo archeologei sulaukti tokio garbaus amžiaus, nors ji pati sako, kad prisidėjo ir tai, jog nuolat viskuo domėjosi ir norėjo kažką nuveikti.
O štai mitybai ypatingo dėmesio ji neskiria, valgo viską, kas skanu, kad ir kepsnį. „Su gydytojais turėjau mažai reikalų ir nieko valgyti jie man nedraudė, taigi, manau, kad viskas, kas man skanu, yra sveika“, – nusijuokė mūsų pašnekovė.
