Pasakojimą apie persikraustymą į Dzūkiją J.Daniliauskas pradėjo netikėta mintimi: „Dėl mūsų su Vida sprendimo apsigyventi Dargužiuose kalti žydai.“
Dar anais laikais, kai mažai kam pavykdavo aplankyti Pažadėtąją žemę, jis nusprendė į Izraelį vykti per Egiptą. Vilniaus oro uoste pastebėjo vaikščiojantį labai panašų į save vyriškį – tokio pat ūgio, pražilusį, su barzdele.
„Kai susipažinome, paaiškėjo, kad mes ne tiktai atrodėme panašiai, bet tuo metu dar ir kaimynai buvome. Abu gyvenome Pašilaičiuose, tame pačiame kieme, gretimuose namuose“, – linksmai prisiminė Jonas.
Su naujuoju pažįstamu Alfonsu jis puikiai praleido laiką Izraelyje ir Egipte. Sugrįžę į Lietuvą ir toliau bendravo. Alfonsas pasikvietė Joną su žmona į savo sodybą Dargužiuose. Po vieno pavakarojimo pirtyje Alfonsas papasakojo, kad jo kaimynai parduoda sodybą, kurios valdas juosia Merkys.
Jonas ilgai negalvojo. Nors sodyba buvo apleista ir joje ilgai niekas negyveno, tai dailininko neišgąsdino – nupirko ją su visa daugiau nei dviejų hektarų žeme.
„Tuo metu mes turėjome puikiai sutvarkytą sodą prie Vilniaus, Rastinėnuose, bet mane papirko Merkys ir aplink sodybą tuo metu buvusi įspūdinga pieva. Merkio pro krūmus nebuvo matyti, betgi, galvojau, viskas sutvarkoma. Todėl per pirmus metus su sūnumi išpjovėme visą tą šabakštyną, surinkome kalną tuščių butelių ir spygliuotos tvoros liekanų“, – pasakojo Jonas.
Pardavę sodą Jonas su Vida nusprendė kurtis Dargužiuose. Užvirė statybos. Pirmasis naujas statinys buvo pirtnamis. Jame naujakuriai kurį laiką ir vasarojo.
Betgi žemės – į valias, todėl J.Daniliauskas pradėjo galvoti apie rimtesnius statinius: „Juokaudavau: jei dzūkų sodybose yra po 11–13 statinių, tai mums nereikėtų nusileisti. Juk sklypas – nemenkas.
Nors gimtojoje Suvalkijoje sodybose būdavo 3–4 rimti trobesiai, dabar ir mes su žmona gyvename kaip dzūkai – be pavėsinių, turime penkis rimtus statinius ir dar tris tvenkinius, nes labai mėgstu žvejoti.“
Ką nugriauti ir ką ir kur pastatyti, iš anksto Vida su Jonu lyg ir neplanavo, bet dabartinė sodybos erdvė vis tiek primena jų gimtosios Suvalkijos peizažą – kiemas lygus lyg su liniuote numatuotas. Naujas sodas suformuotas viename kampe, o visame sklype – tik vienas kitas medis. Kartą dzūkas kaimynas net nusistebėjo, kodėl tokia lyguma?
„Suvalkija“, – glaustai, bet išraiškingai jam atsakė Jonas.
Kai Daniliauskai kūrėsi Dargužiuose, įstatymai dar neleido viename sklype turėti dviejų gyvenamųjų namų, todėl buvusių šeimininkų pirkią rekonstravo. Bet Jonui dar svarbu buvo turėti ir erdves, tinkamas tapyti. Taip atsirado ir nemenkos dirbtuvės, ilgainiui pritaikytos gyventi.
„Man pasisekė – Valkininkuose aptikau net penkiolika metų brandintus rąstus, iš kurių per vasarą vienas labai nagingas vietos meistras surentė mums tvirtą namą.
Apdailai stengėmės naudoti tik natūralias medžiagas, todėl vidines namo sienas nuobliavome, nušveitėme ir nutepėme sėmenų aliejumi“, – statybų patirtimi dalijosi Jonas.
Kai jau atėjo laikas kurti namo vidų ir interjerą, Vida privalėjo Vilniuje slaugyti sunkiai sergančią mamą, todėl Jonui teko pasirūpinti, ant ko lėkštę pasidėti, ant ko atsisėsti.
„Kai atvažiuodavau iš Vilniaus, rasdavau gausybę Jono iš sendaikčių turgų ir antikvariatų privežtų baldų bei reikmenų“, – santūriai šyptelėjo Vida.
Daug metų lankydavęsis buvusiame sendaikčių turguje Vilniuje, ant Tauro kalno, šalia dabar jau nugriautų Profsąjungų rūmų, Jonas dailininko akimis nužiūrėdavo ir įdomesnių baldų, ir interjerui jaukumo suteikiančių daiktų.
Taip namuose atsirado šviestuvas ant tvirtos bronzinės kojos, kėdės, didelis, kone lubas remiantis laikrodis ir net žalvarinis genys – pabelstukas prie laukujų durų, atstojantis skambutį.
O tvirtas ąžuolinis stalas, galbūt ankstesniais laikais priklausęs kokiam nors Vilniaus popui, namuose atsirado visiškai atsitiktinai: Užupyje, sovietmečiu buvusioje Margytės gatvėje (dabartinė Krivių), iki naujų namų atsiradimo gyveno nemažai popų. Matyt, kažkas tą stalą išmetė, o viena pažįstama mokytoja pasiūlė Jonui pasiimti.
Supratęs, kad stalas tikrai vertingas, jį restauravo ir dabar per Kūčias bei Kalėdas prie jo Dargužiuose susėda visa šeimyna.
O naujojo namo pirmo aukšto puošmena – židinys su keraminiu pano, kuris sukonstruotas taip, kad šildytų visą namą. Bet jis vos po dvejų metų tapo nelaimės priežastimi.
Židinį statęs meistras buvo pratęs dirbti mūriniuose namuose, todėl neapsižiūrėjo, kad mediniame reikėtų kažkaip atskirti židinio kaminą. Prie jo esančios medinės lubos ir grindys taip išdžiūvo, kad pasidarė kaip parakas. Tad nereikėjo nė kibirkšties – dėl perkaitusio kamino kilo gaisras.
Sudegė beveik visas antras namo aukštas, kuriame Jonas buvo įkurdinęs savo dirbtuvę: „Išdegė grindys, lubos. Ugnis suniokojo nemažai paveikslų. Kaip suvalkietis dar bandžiau juos gelbėti, bet ir pats nukentėjau – apdegiau rankas ir veidą, apsinuodijau smalkėmis, todėl teko dešimt dienų pagulėti ligoninėje. Kelias apdegusias drobes pasilikau prisiminimui.“
Kol Jonas gydėsi ligoninėje, Vida vadovavo namo atstatymo darbams, nes jau buvo ruduo, reikėjo skubėti prieš šalčius išgabenti nuodėgulius ir bent sudėti naujus langus.
Dabar antrame aukšte esančioje Jono dirbtuvėje gaisrą dar mena apdegusios durys ir pajuodęs molberto viršus.
Viena siena Jono dirbtuvėje nukabinėta kaukėmis. Ši kolekcija prasidėjo nuo keturių kaukių iš Centrinės Afrikos, Gabono, netyčia aptiktų Vilniaus Kaziuko mugėje maždaug prieš dvylika metų, kurias pardavinėjęs vaikinas buvo parsivežęs iš Paryžiaus.
Jos ir paskatino domėtis šiais meno kūriniais.
Vėliau J.Daniliauskas, viešėdamas Italijai priklausančioje Sardinijos saloje, paplūdimyje aptiko parduodamą iš dramblio kaulo pagamintą nuostabią juodaodžio kaukę.
Po kelių dienų toje pačioje vietoje pastebėjo dar kelias išskirtines kaukes iš kitos Centrinės Afrikos valstybės – Kamerūno.
Dabar keliasdešimties kaukių kolekcijoje yra tik viena medinė suvenyrinė kaukė.
Visos kitos – vienetinės, dažniausiai parsivežtos iš kokių nors užsienio kelionių.
Negana to, dirbtuvėje stalas ir lentynos nukrautos storais segtuvais, pilnais pašto ženklų. Jonas renka ženklus išimtinai tik su pasaulio paukščiais: „Kolekcija prasidėjo nuo to, kad pašto ženklais norėjau sudominti sūnų Joną. Maniau, geriau tegul juos renka, nei be tikslo kieme bėgioja. Kurį laiką jam šis užsiėmimas buvo įdomus, bet dabar jau – tik mano pomėgis.“
Be kaukių ir pašto ženklų, Jonas nepagydomai serga žvejyba. Tai ir lėmė, kad sodybos kieme – net keli tvenkiniai.
„Mažiau žolės šienauti lieka, o per Jonines draugams dar ir kokią atrakciją ant tvenkinių galima sugalvoti“, – šyptelėjo Jonas.
Jei tiek pomėgių, kada surasti laiko tapybai ir ar jie neužgožia erdvės teptukui?
„Negražbyliausiu – nemažai laiko atima ir pomėgiai, ir sodyba. Tai žolę jau reikia šienauti, tai kokią sieną padažyti, tai, žiūrėk, šauna į galvą kluoną perstatyti. Tik spėk suktis.
Bet tapyba vis tiek viso mano gyvenimo prasmė ir tikslas, leidžiantis išlikti savimi“, – prisipažino Jonas.
Griežtų taisyklių, kada jau laikas tapyti, jis neturi, bet kai pajunta, kad norisi pasikalbėti su drobe, pasileidžia mėgstamą muziką ir tapo. Tik Jonui būtina viena sąlyga – natūrali šviesa.
„Prie jos nesikeičia spalvos. Atėjus rudeniui – nekas. O jei žiemą dar ir sniego nebūna, tuomet tenka laukti, kada normaliai prašvis.
Tikiuosi, kad ši žiema bus kitokia nei pernai, kai visi sirgome laukimu, kada pasnigs.
Man sniego labai reikės, nes daugiausia tapau žiemą, o vasarą pavažinėju po plenerus, prikaupiu medžiagos, subrandinu mintis būsimiems paveikslams. Grįžęs namo juos pabaigiu. Tik stengiuosi ilgam neatitrūkti nuo molberto, nes ilgos kūrybinės pertraukos kenkia ne tik muzikantams, bet ir tapytojams“, – neslėpė dailininkas.
Apžiūrint Dargužiuose sukauptus ir dar nebaigtus J.Daniliausko paveikslus pirmiausia į akis krinta jų gausa – didesnis ir mažesnis, ryškesnių ir pastelinių spalvų, intensyvaus siužeto ir vos su keliomis figūromis ar ryškiai mėlynos spalvos nutviekstais medžiais.
Ir tos drobės – labai išraiškingos. Miniatiūrų nebuvo matyti.
„Argi tai dideli paveikslai? Va, Šveicarijoje yra tekę net penkiolikos metrų drobę nutapyti“, – šypteli Jonas.
Tokiam produktyvumui ir drobių spalvingumui turbūt kone kasdien reikia mūzų apsilankymo? Kas ir kokios jos?
Toks klausimas J.Daniliausko nė kiek nesuglumino: „Argi čia problema dėl mūzų? Žiūrėk, ir praskrenda pro šalį kokia nežemiška. Bet, žinoma, žmona – svarbiausia viso mano gyvenimo mūza.“
