Vilnietė Laura Keršytė, 8,5 m. Zoe mama, kiekvieniems metams sudarydavo dukrelei solidų reabilitacijų užsienyje planą ir džiaugėsi, kad jis padeda jai tapti vis savarankiškesnei. Lietuvos medikai prognozavo, kad mergaitė, kuri yra akla, turi cerebrinį paralyžių, epilepsiją, rijimo sutrikimą ir dar keletą grėsmingų diagnozių, negalės vaikščioti, bet ji sėkmingai juda pirmyn.
Ir ne tik vaikšto bei lipa laiptais, bet ir labai panorėjusi – tarkim, pajutusi, kad atsidūrė prie savo mėgstamos jūros – gali ir pabėgėti.
Kad ir toliau stiprėtų, Zojytės mama šiemet buvo numačiusi 4 keliones į Belgiją, reabilitacijos centrą „Atlantis“, o tarp jų du kartus turėjo vykti į Adeli medicinos centrą Slovakijoje. Visa tai teko pamiršti.
Dėl to šeima prarado apie 1000 Eur už iš anksto rezervuotus skrydžių bilietus (dar susirašinėja su avialinijomis ir turi menką viltį, kad juos atgaus). Už kitką finansinių nuostolių nepatyrė, bet labai baiminasi, kad anksčiau Belgijoje ir Slovakijoje įgytas įdirbis nenueitų veltui – tam, kad procedūros duotų naudą ir vaikas tobulėtų, reikia nuolat jas kartoti.
„Labai baisu, kad mūsų iki šiol įdėtos pastangos bei lėšos – nemažai jų paaukojo geri Lietuvos žmonės – nueis perniek. Mūsų dabartiniai pasiekimai kitiems gal atrodys maži – mergaitė tapo supratingesnė, pradėjo prašytis ant puoduko, bando pati nuryti maistą, – bet mums tai yra labai svarbu“, – pastebėjo Zoe mama Laura.
Ji labai dėkinga „Išsipildymo akcijai“, kuri šeimai padėjo ir nupirko specialią „Tomatis“ terapijos įrangą (ja dalijasi su kita ypatingos mergaitės mama). Šia įranga leidžiami specialia technologija apdoroti įrašai, kurie turėtų padėti vystytis pažeistoms smegenims.
Klausantis įrašų reikia aktyviai judėti, o čia Zoe padeda specialus dviratukas. Taigi dalį to, ką gautų Belgijos reabilitacijos centre, mergaitė gauna namuose, bet visgi reikėtų nuvykti pas specialistus konsultacijai ir tyrimams, o dabar neaišku, kada bus gali tai padaryti.
Tiesa, vasarą Zoe gavo galimybę dalyvauti delfinų terapijoje Klaipėdoje, ir ten jai labai patiko, po užsiėmimų ji, rodos, tapo drąsesnė (iki tol svetimoje aplinkoje jausdavosi nejaukiai) ir atlieka įvairesnių judesių.
Buvo ir sanatorijoje Lietuvoje, tačiau po jos tokio progreso, kaip po užsiėmimų užsienyje, nepastebi.
Be to, su Zoe nuolat dirba jos mama, vedasi ją į lauką ir daro įvairius pratimus, nes užsisėdėjus namie mergytės raumenukai vėl prarastų sunkiai įgytą judrumą. Per karantiną vis važiuodavo kažkur į nuošalesnę vietą miške, kad išvengtų kontakto.
„Taigi Zojytės būklė nepablogėjo, ji juda į priekį, bet mes jaučiamės nestabiliai, slegia ta nežinia, kai neaišku, kada galėsi išvykti pas užsienio specialistus. Neramu ir dėl pačios Covid-19 infekcijos. Kai kurie žmonės sako: „Nieko tokio, tai tik gripas“, bet mus tai ir gąsdina, juk būtent persirgusi sunkia gripo forma ketverių metų būdama Zoe ir prarado daug iki tol turėtų įgūdžių“, – pastebėjo mama Laura.
Baltarusiškų delfinų nebeliko
Devynmečio Jokūbo mama šiaulietė Živilė Kulėšė šiuo metu jaučiasi pasimetusi dėl „pakibusių“ planų. Lapkritį jie suplanavę vizitą į „Olinek“ reabilitacijos centrą Lenkijoje, bet neaišku, ar ten benuvyks.
„Būtų labai baisu, jeigu nuvykę po kelių dienų išgirstume, kad sienos uždaromos, ir tektų lėkti namo – tuomet tikrai prapultų už reabilitaciją ir pragyvenimą sumokėtos įmokos. O nuvykti ten labai norisi, nes matome, kad užsiėmimai sūnų teigiamai veikia ir ilgesnė pertrauka būtų labai nenaudinga. Taigi stebime situaciją, negalėdami apsispręsti. Kai rugpjūtį turėjome vykti į Slovakiją, tiesiog paskutinį vakarą nusprendėme, kad to nedarysime, nes sergančiųjų skaičius sparčiai augo. Gerai nors, kad įstaigos į tai žiūri supratingai ir avansą, kurį reikia sumokėti, perkelia vėlesniam laikui“, – pasakojo Živilė.
Jokūbo pagrindinė diagnozė – cerebrinis paralyžius, jam sunku atlikti kai kuriuos judesius, taip pat ir kalbėti.
Būtent po intensyvių reabilitacijų užsienyje berniukui pavyksta judinti kairę ranką, paimti ja daiktus – ilgą laiką ji buvo visai nenaudojama, tarsi paralyžiuota. Be to, berniukas skleidžia vis daugiau garsų, pagerėjusi jo dėmesio koncentracija.
Liepos mėnesį, kai situacija buvo aprimusi ir žmonės keliavo drąsiau, šeima į „Olinek“ reabilitacijos centrą Lenkijoje buvo išvykusi. Ten jautėsi tikrai saugiai – salėje vienu metu būdavo tik po vieną vaiką, patalpos per pertraukėles vėdinamos, laikomasi kitų reikalavimų. Lapkritį labai reikėtų viską pakartoti ir užtvirtinti pasiektus rezultatus.
„Labai neramu, kad, jei reabilitacijos nevyks, jo raida vėl sulėtės ir būklė pablogės. Vienu metu neturėjome vilties, kad jis judins kairę rankytę, o kai jis pradėjo tą daryti, ėmėme tikėtis ir daugiau, bet dabar tos viltys gali sudužti“, – liūdnai kalbėjo Živilė.
Šeima važinėdavo ir į delfinų terapiją Minske (ten ji pigesnė, nei Lietuvoje), tačiau su ja jau atsisveikino – juk į vieną vietą susidėjo pandemija ir įtempta situacija Baltarusijoje.
Kelione tepasidžiaugė kelias dienas
Tuo tarpu 2,5 m. Vakarės mama kretingiškė Vaida Tirevičė iki šių metų pradžios apie reabilitaciją užsienyje negalvojo ir apskritai vengė kalbėti apie dukrytės sveikatos problemas. Mergytės raida nuo mažens buvo atsilikusi, jai diagnozuota epilepsija, cerebrinis paralyžius, smegenų formavimosi ydos. Vakarė tegali gulėti, nesėdi ir nevaikšto, mažai reaguoja į aplinką.
Šiemet Vaida ryžosi apie tai kalbėti viešai, o tuo pačiu ir dalyvauti Adeli klinikos rengiamame konkurse, kur galima laimėti reabilitaciją Slovakijoje. Viešumas jai padėjo pasijusti geriau, nes iki tol prieš pažįstamus dėl dukrelės savitumo jausdavosi nejaukiai, na, o konkurse mergaitė, nugalėjusi daugelį norinčiųjų iš įvairių šalių, laimėjo dviejų savaičių reabilitaciją Slovakijoje.
„Apie savo laimėjimą sužinojome kovo pradžioje, kai buvome sanatorijoje Lietuvoje. Labai džiaugėmės, juk atsirado vilčių, kad vaikas pasistūmės į priekį labiau, negu čia. Pasidžiaugti būsima kelione gavome vos kelias dienas – po to prasidėjo karantinas, ir situacija tapo nebeaiški“, – pasakojo Vaida.
Tiesa, jų galimybė apsilankyti Slovakijoje galioja iki kitų metų gegužės, tad šeima labai tikisi, kad pavyks ją išnaudoti.
Lyg ir planuoja išvykti lapkričio 16 d., jei iki tol nebus paskelbtas karantinas.
Kelionės labai laukia ir todėl, kad Vakarė dabar atrodo vangesnė, labiau suglebusi, nei buvo prieš kurį laiką. „Nežinau, ar prie to prisidėjo tai, kad karantino metu negaudavome procedūrų Lietuvoje. O gal kaltas jos augimo šuolis – mūsų kineziterapeutė sako, kad kai vaikas sparčiai paauga, būna, kad jo kūnas nespėja iš karto į tai reaguoti ir raida kuriam laikui ir atsilieka“, – sakė Vaida.
Nors ji labai nerimauja dėl neaiškumų, susijusių su būsima kelione į Slovakiją, randa ir kuo pasidžiaugti: nuo rugsėjo Vakarė pradėjo lankyti darželį, kur jai neblogai sekasi, o karantino metu joms nei karto neteko atsidurti ligoninėje, kas, tikėtina, būtų buvę sudėtinga.
