Tačiau į amputaciją, kaip ir į sekinantį gydymą, kai po chemoterapijos kurso kartais net prarasdavo sąmonę, M.Budzinauskas žvelgia filosofiškai ir stengiasi neprarasti optimizmo, nes po audros kada nors vis tiek nušvinta saulė.
Visiškas pasitikėjimas medikais ir jokių interpretacijų, perdėto domėjimosi liga ar galimais gydymo metodais.
„Besąlygiškai klausau gydytojų nurodymų“, – patikino M.Budzinauskas, jau daugiau kaip dvejus metus kovojantis su itin agresyvia vėžio forma.
Neišsigando amputacijos
Todėl ir medikų sprendimas amputuoti dešinę koją M.Budzinausko neišgąsdino.
„Tiesą sakant, kai išgirdau, kad reikalinga amputacija, netgi apsidžiaugiau, nes gyventi su tokia koja, kokia buvo pastaruoju metu, net sunkiau, nei dabar gyventi be kojos“, – patikino buvęs krepšininkas.
Dešinė koja kartą jau buvo operuota. Po osteosarkomos diagnozės 2018 metų rugsėjį buvo išpjautas ant blauzdikaulio ties keliu išvešėjęs auglys ir įdėtas dirbtinis kelio sąnarys.
Tačiau piktybinis navikas atsinaujino, tad jį teko švitinti.
Didelis ir agresyvus auglys pradėjo irti, tačiau kojoje atsivėrė gilios negyjančios žaizdos, jos vis didėjo.
„Tą koją nuolat skaudėjo, negalėjau ja remtis – tik nešiojau su savimi. Tad net palengvėjo, kai ją nupjovė, – pasakojo M.Budzinauskas. – Džiaugiausi, kad nebematau to auglio, ir viskas turėtų tik gerėti.
Tikrai nebuvo panikos ar streso, kad nėra kojos, nes buvau susitaikęs su šia mintimi.“
Pasąmonė pateikia staigmenų
Operacija, kurią rugsėjo 14 dieną Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje atliko ortopedas-traumatologas Jaunius Kurtinaitis, buvo sėkminga – amputuota galūnė iki pusės šlaunies.
M.Budzinauskui dar reikės laiko priprasti prie to, kad liko be dalies galūnės. Mat nors tai aiškiai supranta, pasąmonė pateikia staigmenų.
„Pavyzdžiui, pasitaiko vadinamųjų fantominių skausmų, kai skauda tas vietas, kurių jau nebėra, – pėdos pirštus, blauzdą ar kelį. Yra tokių keistų pojūčių, bet jie manęs nevargina ir dėl to nestresuoju“, – tvirtino buvęs krepšininkas.
Jam net neprireikė psichologo pagalbos – nei tuomet, kai išgirdo baisią diagnozę, nei tada, kai buvo amputuota koja. Aikštėje kovoti įpratęs puolėjas ir į klastingą ligą žiūri kaip į didelį iššūkį.
„Anksčiau ateidavo psichologė, bet su ja tik žmogiškai pasikalbėdavome. Nevilčiai tikrai niekada nebuvau pasidavęs“, – teigė M.Budzinauskas.
Jo kova dėl išlikimo prasidėjo prieš dvejus metus rugsėjo 7-ąją. Tądien tarp artimųjų ir draugų sveikinimų gimtadienio proga Mindaugas sulaukė ir kitokio skambučio.
Skaudėjo kelį
Ščecino „King Wilki Morskie“ (Lenkija) vyrų krepšinio komandos treneris išgirdo, kad pasitvirtino piktybinio auglio blauzdoje diagnozė.
Savo kūną pažįstantis buvęs krepšininkas į medikus kreipėsi dėl neįprastų, nors ir nedidelių skausmų kelyje. Sportininkams puikiai žinomas sporto medikas ortopedas-traumatologas Tomas Vorobjovas nusiuntė M.Budzinauską pasidaryti kompiuterinės tomografijos tyrimo, o jis parodė auglį.
„Kai sužinojau, kad auglys piktybinis, paskambinau žmonai Laimai, mes ilgai ir sunkiai kalbėjomės.
Tačiau nepuoliau į neviltį – ėmiau mąstyti, ką daryti toliau ir kaip sau padėti. Nebuvo laiko liūdėti – turėjau susidėlioti planą“, – pasakojo nuo krepšininko karjeros laikų Metaksa vadinamas treneris.
Diagnozę jis išgirdo dar iki sezono, todėl nieko nelaukdamas atsisakė darbo Ščecino komandoje ir išvyko gydytis į Vilnių.
Nebuvo lengva viską staiga mesti, bet sveikata buvo pagrindinis M.Budzinausko tikslas.
Jis išėjo ilgą ir sudėtingą chemoterapijos kursą, jam įpusėjus buvo atlikta auglio šalinimo operacija.
Mindaugui nuslinko plaukai, jis jausdavosi itin prastai, kartais net prarasdavo sąmonę. Bet kovingas krepšininkas niekada nebuvo suabejojęs, kad tai – laikina.
„Tikslas – išgyventi, todėl į daug ką imi žiūrėti paprasčiau. Taip, buvo sunku, bloga. Chemoterapija tave užmuša, atsigauni, vėl užmuša, vėl atsigauni, bet tiki, kad kada nors tai turi praeiti“, – sakė Mindaugas.
Liga atsinaujino
Jo savijauta išties gerėjo ir atrodė, kad liga atsitraukė. M.Budzinauskas net grįžo į Ščeciną ir praėjusį sezoną pradėjo kaip „King Wilki Morskie“ treneris, tačiau sezonui įsibėgėjant vėl pajuto skausmus kojoje.
Lenkijoje lietuvį prižiūrėjęs medikas atliko biopsiją, kuri patvirtino, kad navikas atsinaujino.
„O atsinaujinimas – jau sudėtingesnė situacija. Juolab kad atsirado metastazių plaučiuose“, – sakė M.Budzinauskas.
Krepšinio treneris neneigia pajutęs apmaudą dėl to, kad pirmuoju bandymu nepavyko įveikti agresyvaus naviko.
„Jau atrodė – gerai, kūriau planus, gyvenimas stojo į normalias vėžes ir viskas staiga vėl pradėjo griūti. Nėra paprasta tai atlaikyti. Bet nepuoliau į depresiją.
Tikiu, kad įveiksiu ir šį etapą, o po jo vėl grįšiu į normalų gyvenimą“, – nevilčiai nepasiduoda M.Budzinauskas.
Pirmajame gydymo etape Mindaugui buvo skirtas svarbiausias ir stipriausias chemoterapinis gydymas, tad navikui atsinaujinus teko ieškoti kitų gydymo būdų.
„Antrą kartą žmogus tokios stiprios chemoterapijos neatlaikytų“, – paaiškino M.Budzinauskas.
Brangus gydymas
Kai antrosios eilės chemoterapija nedavė norimų rezultatų, Mindaugui skirtas trečiosios eilės gydymas biologine terapija.
Jos mėnesio kursas kainuoja beveik 4 tūkstančius eurų, o Sveikatos apsaugos ministerijos komisijos sprendimo dėl kompensavimo teko laukti kone pusę metų. Pirmuosius kelis mėnesius M.Budzinauskas vaistus pirko už savo santaupas, dar porai mėnesių vaistų parūpino buvusio krepšininko Rimanto Kaukėno paramos grupė.
Vaistų kompensacija patvirtinta tik dviem mėnesiams. Po to teks laukti naujo komisijos sprendimo.
„Pinigai man dabar – skausmingas klausimas, nes negaunu jokių išmokų, tad pastaraisiais metais gyvename tik iš žmonos atlyginimo.
Esu labai dėkingas lietuviams ir lenkams, kurie man aukojo pinigų. Tai padėjo pragyventi“, – neslėpė M.Budzinauskas.
Šeima – žmona muzikologė Laima ir dukterys 17 metų Milda ir 12 metų Guoda – jo atrama ir parama šiuo sunkiu laikotarpiu.
„Viduje jos gal ir išgyveno, bet man neparodė.
Žmona visą laiką buvo tvirta – nepanikavo, tad ir dukterys nepasidavė panikai. Į ligą visi žiūrime kaip į laikiną etapą“, – teigė M.Budzinauskas.
Po kojos amputacijos dabar jis atlieka reabilitaciją, kurios tikslas – sustiprinti sveikąją kairę koją ir parengti dešinės kojos bigę protezuoti.
Ne ką mažiau svarbu susitvarkyti su metastazėmis.
„Gydytojai neslepia, kad gali būti visaip, bet aš į viską žiūriu filosofiškai ir tikiu, jog atlaikysiu“, – nevilčiai nepasiduoda M.Budzinauskas.
Gelbėjo gyvybę
Jaunius Kurtinaitis
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojas ortopedas-traumatologas
„Kalbant apie osteosarkomą, galūnės amputacija – tik vienas chirurginio gydymo būdų. Toli gražu ne visiems šia liga sergantiems pacientams jos prireikia.
Prieš dvejus metus Mindaugui buvo pašalintas navikas su dalimi blauzdikaulio ir atlikta rekonstrukcinė kelio sąnario operacija panaudojant megaprotezą. Tai įmanoma, jei navikas yra neišplitęs ir neapėmęs magistralinių nervų ir kraujagyslių. Minėtu atveju navikas jau buvo išplitęs už kaulo ribų, dėl to drauge buvo pašalinta dalis raumenų.
Jei liga išplinta ir apima magistralinius nervus, rekonstrukcijos atlikti neįmanoma. Šiuo atveju vienintelis chirurginio gydymo būdas lieka pirminė amputacija.
Mindaugo atveju po dvejų metų išsivystė lokalus recidyvas. Amputacija buvo ir gyvybės gelbėjimas, nes navikas labai greitai auga, organizmas intoksikuojamas, laipsniškai trinka visų organų veikla.
Kojos amputacija nėra itin sudėtinga operacija: jei yra galimybė išsaugoti galūnę, tikrai bus dedamos visos pastangos, kad pacientas vaikščiotų savo kojomis.
Dabar svarbu parengti galūnę protezavimui ir pritaikyti protezą, tad dirbame komandoje ir su reabilitologais, kurie moko žmogų gyventi be pašalintos galūnės, ir su medicinos technikais, kurie bando pritaikyti protezą. Protezavimas vyksta dviem etapais. Pirmiausia pritaikomas laikinas, paskui – nuolatinis protezas.
Ateityje Mindaugas vaikščios be ramentų, tik šlubuos. Kiek jo gyvenimas bus visavertis, priklauso nuo paties Mindaugo. Vienas netenka pusės piršto ir jam jau – pasaulio pabaiga, o kitas be abiejų kojų jaučiasi gerai.“
Ligą gali tik pristabdyti
Domantas Diglys
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojas onkologas-chemoterapeutas
„Osteosarkoma – labai agresyvios eigos piktybinis kaulo navikas, dažniausiai atsirandantis ilguosiuose kauluose. Šia liga daugiausia serga vaikai, paaugliai ir jauni žmonės. Vyresniems žmonėms šis navikas yra gana retas.
Osteosarkoma – jaunų žmonių liga. Tai galima sieti ir su didesniu fiziniu aktyvumu, augančiais kaulais, nors aiški priežastis nėra nustatyta. Stebimas ryšys ir su kaulinio audinio uždegimu – osteomielitu.
Nors moksliškai nėra įrodyta, pakitimai neretai stebimi traumuotoje galūnėje. Tačiau panašu, kad ne trauma yra naviko atsiradimo priežastis, o dėl naviko ta vieta dažniau traumuojama.
Osteosarkoma – labai reta liga. JAV duomenimis, kasmet ja suserga 3–4 žmonės iš milijono. Lietuvoje tikslios statistikos nėra, bet ji turėtų būti panaši į pasaulinę. Vertinant Lietuvos demografiją – apie 10 atvejų per metus.
Šiais laikais taikant priešoperacinę ir pooperacinę chemoterapiją, radikalų operacinį gydymą – naviką visiškai pašalinant – išgyvenamumas gali siekti 80 procentų.
Jei liga išplitusi – yra metastazių plaučiuose ar kituose organuose – rezultatai daug prastesni: išgyvenamumas siekia tik 20 procentų. Jei yra lokalus navikas, kurį galima operuoti ir skirti chemoterapiją, rezultatai daug geresni. Bet gerų rezultatų neįmanoma tikėtis be didelių chemoterapinių vaistų dozių.
Iki 1970 m., kai buvo taikomas tik operacinis ir spindulinis gydymas, išgyvenamumas siekė vos 20 proc.
Kai osteosarkomą diagnozavome M.Budzinauskui, dar nebuvo metastatinės ligos. Vienintelis būdas užkirsti kelią metastazėms buvo gydymą kuo greičiau pradėti nuo priešoperacinės chemoterapijos. Gydymas truko apie 10 mėnesių. Kurį laiką liga snaudė, kol recidyvavo, atsirado metastazių plaučiuose, tad teko skirti antrosios eilės gydymą.
Dabar Mindaugas gauna biologinį gydymą. Skiriant šiuos vaistus daliai žmonių liga stabilizuojasi, progresuoja lėčiau.
Kadangi gydymo eigoje pakitimai Mindaugo kojoje tapo itin ryškūs, koją teko amputuoti. Tai – savotiška prevencija siekiant užkirsti kelią infekcijai, organizmo intoksikacijai.
Nors neliko židinio kojoje, pakitimų plaučiuose vis dar yra. Jie kol kas atrodo stabilūs. Mindaugas turi išplitusią onkologinę ligą ir nuo jos nepabėgs, tačiau vėžį galime kuriam laikui pristabdyti.“
