Lygiai prieš metus Rasa išėjo. Tada buvo sakomi įprasti žodžiai: pralaimėjo kovą su vėžiu. Ar tikrai pralaimėjo? Juk kiekviena aštuonerių metų diena buvo Rasos pergalė. Jos istorija įkvėpė tūkstančius žmonių, šimtams ji pati spėjo papasakoti savo patirtį. Garsas apie šią nepaprastą moterį sklinda toliau, tokios istorijos nesensta. Šį šeštadienį 14 val. Rasą Rojienę prisiminsime susirinkę į šv. Mišias Klaipėdos Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje.
Istorija, kuri įkvepia
Apie Rasos ligą žinojau nuo pirmos dienos. Iš pradžių maniau, kad bus įprasta ligos istorija su liūdna pabaiga. Bet ėjo metai ir mus pasiekdavo neįtikėtinos žinios: remisija, Rasa keliauja į Tailandą, laukiasi, gimdo, vėl sudėtinga operacija, o po jos – nauji gyvenimo planai. Visus šiuos įvykius sudėjau į knygą „Rasa. Po angelo sparnu“, o rašyti pastūmėjo Rasos sesuo Loreta. Ji sakė:
– Šitą istoriją būtinai reikia papasakoti žmonėms – juos įkvėps Rasos tvirtybė, gal jie susimąstys ir pradės kitaip gyventi…
Rasa iš pradžių sakė nesanti verta knygos, bet paskui suprato, kad jos istorija padės žmonėms suprasti, kad onkologijos diagnozė nėra nuosprendis. Rasa kartodavo: vos tik sveikata pagerės, išsyk eisiu savanoriauti – dirbsiu su onkologiniais ligoniais.
– Su menku bagažu mažai jiems padėsi, – sakydavo Rasa. – Mano bagažas – septyneri metai išbandymų be pertraukos. Begalės vidinių ieškojimų, bendravimas su dešimtimis gydytojų ir dvasiškių. Dabar aš žinau, kas yra skausmas, nes skaudėjo visur, kur tik įmanoma. Anksčiau nė pagalvojusi nebūčiau, kad toje vietoje gali skaudėti. Dabar bendraudama su ligoniu galiu jį suprasti. Jis pasijunta geriau, kai pamato, kad aš jį suprantu. Pats nepatyręs kančios, nesuprasi kenčiančiojo, nesuvoksi kančios gylio.
Knygą sukūrėme per du mėnesius. Daug valandų kalbėjausi su Rasa jos namuose prie jūros ir Vilniaus senamiesčio kavinėse. Pirmas pokalbis įvyko po jaukiomis pušimis „Palangos“ viešbučio terasoje. Niekas Rasoje neišdavė sunkios ligos: nei eisena, nei veidas, nei balsas. Rasa atrodė elegantiška kaip iš senų prancūziškų mados žurnalų. Subtiliai suderinti rusvi drabužių atspalviai, paprasta, bet idealiai tvarkinga šukuosena ir makiažas bylojo apie subtilų ir išlavintą jaunos moters skonį. Santūriai viliojančios trisdešimtmetės damos įvaizdis. Atrodė žavinga ir sveikesnė už visus kitus, sėdinčius terasoje. Žinodamas sunkią jos būklę, ketinau kalbėtis pusvalandžiuką, bet išsiskyrėme po gerų keturių valandų.
Mane stebino Rasos energija, ji nepriblėso net pokalbio pabaigoje. Žinojau, kad žmonėms po chemoterapijos nusilpsta atmintis, bet Rasos kalba buvo sklandi, su daugybe faktų, vardų ir taiklių detalių. Ji – talentinga pasakotoja, mokanti atskleisti ne tik siužeto paviršių, bet ir giliausias emocijas. Ji buvo labai atvira, nesigėdijo ašarų ir būdo silpnybių.
Vartėme dar nesuredaguotus puslapius jos namuose netoli jūros, žvarbus piktas vėjas prie žemės lenkė kieme pasodintas nendres. Sūnus Lukas susikaupęs stumdė savo automobilius, o katinas Mikis ilsėjosi fotelyje. Rasa lėtai skaitė puslapius, į smulkmenas nesigilino, bet keletą pastabų išsakė:
– Apie mamą daugiau reikėtų. Ir apie mano vyrą Paulių.
Papildžiau. Per knygos prezentaciją ji prisipažino, kaip kiekvieną vakarą meldėsi, kad man pavyktų ją suprasti. Gal pavyko, nes daugelis perskaitęs knygą sakė, kad negalėjo sulaikyti ašarų. Man svarbiau buvo girdėti, kad Rasos istorija apvertė mąstymą. Rasa kartodavo, kad brangiausi vaistai nueis perniek, jei žmogus neįveiks streso ir pykčio, jei nepradės tinkamai maitintis ir ilsėtis. Daug ligonių nesuprasdavo, apie ką kalba Rasa, nes mintys apie ramų protą ir švarią dvasią jiems atrodydavo nerimtos. Rasa nesinervindavo ir sakydavo, gal žmogui per anksti tokie žodžiai, gal vėliau supras!
Nuraminti dvasią ir protą
Mažas gumuliukas, kurį Rasa iš pradžių vos apčiuopė per penkias dienas išsipūtė iki greipfruto. Supanikavusi Rasa buvo atlydėta pas Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologinės chirurgijos skyriaus vedėją Evaldą Pagojų. Patyręs chirurgas vos palietęs Rasos pilvo apačią suprato, kad reikalas rimtas.
Echoskopuojanti gydytoja žiūrėjo į ekraną nepratardama žodžio.
– Gydytoja, kas man? – Rasa pabandė nutraukti bauginančią tylą.
– Čia rimtas atvejis. Auglys apie dešimt centimetrų... ir pakitimai kepenyse, reikia reaguoti greitai, – pasakė gydytoja ir susirūpinusi vėl prilipo prie ekrano.
Diagnozė buvo žiauri: leioyosarcoma, ketvirta stadija.
– Loreta, taip nebus! – sakė Rasa savo seseriai. – Nesvarbu, kas ką sako. Aš esu per daug laiminga, aš išgyvensiu ir viską ištversiu.
Rasos valia buvo stipri, bet stresas dar stipresnis. Loretos intuicija sakė, kad reikia eiti pas išmintingą kunigą.
– Bet už ką? Už ką Dievas mane baudžia? – ji verkdama klausė pranciškonų vienuolio kunigo Evaldo Darulio.
– Kodėl tu galvoji, kad tai Dievas atsiuntė ligą? Kodėl manai, kad Jis tave nubaudė? – ramiai šnekėjo kunigas. – Aš netikėčiau tokį Dievą, kuris baudžia. Jei manysi, kad ligos priežastis – Dievas, tada imsi kovoti nebe su liga, o su Dievu. Tačiau kova su Visagaliu neįmanoma. Dievas niekada neatsiųs žmogui skausmo, ir tau taip pat. Dievas – tai tobula meilė, Jis – tai gailestis. Sunkiausią akimirką vienintelis, kuris gali tau padėti ir nori, kad tu būtum sveika, yra Dievas. Tik Jis vienintelis.
Be brolio Evaldo kažin ar būčiau radusi kelią, – sakė Rasa. – mane supo nuostabūs gydytojai, bet pirmiausia man reikėjo atgauti dvasios ramybę.
Vėliau kunigas Evaldas tapo Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios klebonu, bet atvykusi į sostinę Rasa aplankydavo jį.
Neieškok stebuklingos šaknies!
Rasos istorija daug kam atrodė sėkmės istorija. Būdavo, internete perskaito straipsnį ir pradeda jos ieškoti, o susiradę apipila klausimais apie medikamentus ir daktarus:
– Žmonės kalba, kad tu atradai kažkokį retą vaistą? Gal kokią žolę ar šaknį?
Kas tai? Kur auga? Korėjoje, Kinijoje?
– Neturiu aš stebuklingo vaisto. Aš pasitikiu gydytojais.
– Bet kažkas tau padėjo?
– Niekas nepadės, jeigu pats sau nepadėsi. Pirmiausia tvirtai sau pasakyk, kad nori pasveikti. Ir neužmiršk, jog dabar dvidešimt pirmas amžius, galimybės neįtikėtinos.
– Va aš ir noriu sužinoti, kokios tos galimybės.
– Aš viską išbandžiau: ir chirurgiją, ir chemoterapiją, ir Dievą prašiau malonės. Tačiau esame skirtingi, kas tiko man, nebūtinai tiks tau. Pirmaisiais metais reikės daug ką apmąstyti, kad susitvardytum ir susivoktum. Turėsi pakeisti savo gyvenimą – mitybą, darbą, poilsį. Tavyje neturi likti pykčio, savigraužos, niurzgėjimo.
Neišgirdęs stebuklingo vaisto pavadinimo, pašnekovas nusivildavo. Rasa bandydavo jį išjudinti, pasakodavo apie maistą, stresą, maldas ir kvėpavimą.
– Kur tave operavo? Kur nors užsienyje?
– Klaipėdos universitetinėje ligoninėje... Pagojus, Šlepavičius… Vėliau gydė A.Česas, A.Šimkaitis…
Pašnekovas vėl ilgam nutyla,
Kalbėtis su ligoniais tapo jos misija.
Vėl skambutis:
– Mes žiūrime į tave kaip į pasaulio stebuklą. Kokia tavo paslaptis?
– Aš pasitikiu gydytojais. Kai man sunku, einu į bažnyčią. Permąsčiau savo gyvenimą. Nuraminau protą, aplink matau vien tik teigiamus dalykus. Pasigilinkite ir jūs, iš kur atsirado liga. Gal kankino pyktis, stresas? Neturite teisės liūdėti, jeigu norite pasveikti. Nieko nekaltinkit, nesinervinkit, džiaukitės gyvenimu, skaitykit pozityvias knygas. Gal pas kunigą nueikit, gal pas psichologą.
Rasa sakydavo, jog tik vienas iš dešimties supranta, kad gydo ne vien vaistai:
– Žmonės neturi žinių, ligoniai nebendrauja tarpusavyje. Yra Lietuvoje viena kita onkologinių ligonių bendrija, bet ten tik vyresni žmonės, ir beveik vien moterys. Vyrams turbūt ego neleidžia dalyvauti. Jie pripratę būti stiprūs, slėpti ašaras. Meditacijos, pokalbiai su kunigu – argi čia vyriška?
Rasos monologas
Sėdėjome su Rasa lauko kavinėje priešais Aušros Vartus. Štai ką ji tada kalbėjo.
…Man buvo žadėti du trys mėnesiai, o gyvenu jau septynerius metus. Pirmaisiais metais vaikščiojau ant bedugnė krašto, tie metai buvo kritiniai. Tačiau kada jie nebuvo kritiniai? Ir dabar kritiniai, nes kepenų mažai beliko. Bet va sėdžiu Vilniuje su puodeliu arbatos priešais Aušros Vartų madoną ir mėgaujuosi malonia rudenio saule.
Išgirdęs diagnozę žmogus patiria baisų stresą. Ir tenka su tuo gyventi. Suvoki, kad tuoj mirsi, ir nelieka jokių kitokių minčių. Pamenu dvi sunkias nemigos ir skausmų savaites. Gulėjau kentėdama ir bandžiau suprasti, kokį ženklą man siunčia likimas. Juk kiekviena kančia ką nors reiškia. Kiekvienas ligonis bando suvokti, dėl ko jis kenčia.
Gydytojai, žinoma, pakalba pacientams apie geras emocijas, maistą ir judėjimą. Tačiau kas toliau? Iš kur gauti tų gerų emocijų? Tau ketvirta stadija, o tu žiūrėk, kad tavo emocijos būtų teigiamos? Kaip jas paversti teigiamomis, kai stogas važiuoja?! Tokiems žmonėms reikia rimtos pagalbos: psichologų, kunigų, trumpai tariant, išmanančių ir pasišventusių žmonių.
Žmonės, patekęs į panašią padėtį, prie lovos pasikabina sąrašą, ką šiame gyvenime dar norėtų nuveikti: perskaityti dešimt geriausių romanų, pamatyti dešimt nuostabiausių pasaulio vietų – Tibetą, Tadžmahalą Indijoje, Niagaros krioklį... Tokie tikslai man laimės neatneš. Aš sąrašo prie lovos nekabinu, nes noriu pamatyti visą pasaulį! Aš nekeliu sau smulkių tikslų, nes ką darysiu, kai juos įgyvendinsiu? Aš visada svajojau apie nepasiekiamus dalykus – ir pasiekdavau.
Nenumanau, kiek dar gyvensiu. Tačiau gal toks ir turi būti pažinimo kelias? Per nežinojimą. Aš neplanuoju metus į priekį, svarbu gyventi šiandien – dėl vyro, dėl vaiko, dėl artimųjų. Ir negalvoti, kas bus kada nors. Argi metų skaičius svarbu, jeigu tuos metus nugyvensi tuščiai? Mano metai prilygsta epochai, per kurią aš suaugau, pažinau aplinkinius, save pačią pažinau. Kiek įvykių, emocijų, kiek naujų nuostabių žmonių! O juk galėjau viską pražiopsoti įsivaizduodama, kad plepalai, kivirčai, pirkiniai ir yra gyvenimas.
Pats vienas atsakymo nerasi – tą aš žinau tvirtai! Gerai, kad Klaipėdoje yra Šv. Pranciškaus onkologijos centras ir jo direktorė Aldoną Kerpytę. Gerai, kad yra tokių kunigų kaip Evaldas Darulis.
Kai sužinojau baisiąją diagnozę, man buvo dvidešimt septyneri. Ją išgirdau Šv. Valentino dieną. Dabar manau, kad Dievas tokiu būdu dar kartą parodė, kad myli mane. Man padėjo tik Viešpats ir iš Jo pašaukimą gavę gydytojai, be jų nebūčiau išsprūdusi vėžiui iš gniaužtų. Ligoniai po procedūrų gali čionai ateiti, o artimieji, atlydintieji sunkius ligonius – pernakvoti, gauti dvasinę paramą. Dabar vis dažniau gydytojai onkologai rekomenduoja ligoniams lankyti šitą centrą. Į grupinius terapinius užsiėmimus atėję žmonės labiau atsiveria. Ligoniai žino, kaip sunku laukti tyrimų rezultatų. Tokie žmonės centre gauna pagalbą, kad neišprotėtų per dešimt laukimo dienų. Ir jei diagnozė pasitvirtina, jie jau būna susitvarkę su pirmuoju šoku.
Chemoterapeutas turėtų išsyk rašyti siuntimą pas psichologą. Pats žmogus nenueis. Dabar ateini pas gydytoją: laba diena, diagnozė, tyrimai, receptas, viso gero! O taip norisi ramiai pasikalbėti! Grįžti į palatą su diagnoze – ir ką daryti? Juk būna, kad šeimoje blogi santykiai, nėra su kuo pasikalbėti.
Ieškome paslapties
Rašydamas knygą kalbėjausi su Rasos gydytojais, kunigais ir artimaisiais. Visų jų klausiau, kas padėjo Rasai išgyventi?
Evaldas Darulis, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas
„Kas padeda žmogui? Pirmiausia – atsidavimas Dievo valiai. Mokėjimas išsišaukti, kaip sako žemaičiai, išsiverkti, kada sunku. Ir vėl ieškoti, keltis ir eiti. Matau antgamtinės Dievo malonės stebuklų. Vaikelio gimimas yra stebuklas. Gerai, kai žmogus nenuleidžia rankų, nereikalauja: „Dieve, padaryk! Dabar tu, kunige, daryk!“, nemerdėja, nepasilieka skausme. Gerai, kai padedamas Dievo, kitaip mąstydamas, koreguodamas gyvenimo būdą sugeba keisti save. Kad Dievo malonė veiktų, žmogus pats turi žengti žingsnius.“
Alvydas Česas, Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos klinikos vadovas
„Dvidešimt septynerius metus dirbu ligoninėje, bet nepamenu kito tokio atvejo savo praktikoje, kad pacientas su sarkoma ir metastazėmis tiek ilgai gyventų. Tarptautinėse konferencijose pasakojau apie tai. Rasa – ypač kovinga. Ji visą laiką ieškojo ir nepasidavė. Ir įrodė, kad net sunkiausia diagnozė nėra nuosprendis.“
Algimantas Šimkaitis, Klaipėdos universitetinės ligoninės Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas
„Rasos atvejis verčia ir į mediciną pažiūrėti plačiau. Onkologija keičiasi, tampa individualizuotu gydymu. Akivaizdu, kad dabartiniai algoritmai subyrės, standartai neteks prasmės. Tarptautiniuose kongresuose mes gilinamės ne tik į savo sritį, kartu su mumis diskutuoja kitų sričių specialistai: patologai, biologai, psichologai, vadybininkai. Dabar į onkologiją žiūrime kompleksiškai: paliečiame socialinius, psichologinius aspektus, įtraukiami net Rytų medicinos elementai. Bet kokiu atveju, jaučiu virsmą. Apie tai nėra garsiai šnekama, tačiau seneliais tapę sakysime: laiku pajutome ir nuspėjome!
Galėtume persiversti greičiau, bet žmogų riboja baimė, ji sukausto. Baimė pripažinti klaidą, savo ribotumą. Baimės ir silpnybės dangstomos diplomais ir kitais paviršiniais dalykais.“
Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojas Evaldas Pagojus
„Mano praktikoje buvo daug sėkmingų atvejų, bet tokių pribloškiančių neprisimenu. Dažniausiai viskas vyksta pagal vadovėlį, o kartais būna net blogiau – vadovėliuose aprašoma optimistiškiau, nei atsitinka tikrovėje. Kas Rasai padėjo? Nedrįstu siūlyti versijų, bet galiu patvirtinti, kad žmogaus pozityvumas padeda išgyti; sunku padėti pacientams, kurie patys save pasmerkia. Daug lemia maistas, poilsis, psichologinė ir moralinė aplinka.“
Aldona Kerpytė, Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė, Klaipėda
„Tikra Dievo malonė, kad Rasa tapo motina, sūnų pagimdė, kad vaikelis auga sveikas. Tai iš didelio pasitikėjimo Dievu. Didžiulė atrama Rasai – sesuo Loreta. Ji atėjo pas mane ir sako: mums reikia Dievo stebuklo. Konkrečiai ir aiškiai! Žmogus gali daug melstis, bet taip ir likti nesutikęs Dievo. Rasa jį sutiko.“
Dr. Jurgita Matulienė, Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Imunologijos ir ląstelės biologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja
„Medicina mums padeda, bet ligą įveikti teks pačiam žmogui. Pasveiksta tie, kurie aiškiai suvokia savo ligos priežastis. Jas rasti nėra lengva, kartais tenka ieškoti labai ilgai. Rasa atsikratė pykčio, ir tai buvo rimta jos pergalė, nes vienas dalykas – suvokti, kitas dalykas – pasikeisti. Daug darbo reikia, kad nuoširdžiai atleistum, susidraugautum su Dievu, atsisakytum tuščių troškimų.“
Jin Mokas, kuksando meistras, akupresūros specialistas, Seulas
„Kai pamačiau Rasą pirmą kartą, buvau nustebęs: kaip gerai ji suvaldžiusi savo emocijas ir nuraminusi protą! Jeigu atakuoja įvairios neigiamos mintys ir emocijos, labai sunku išgyti, nes stresas griauna imunitetą ir stabdo gyvybės energijos či tėkmę.
Rytų medicina tokiems žmonėms pataria imtis vidinės praktikos – pirmiausia pažvelgti savo vidun, išmokti meditacijos, gilaus diafragminio kvėpavimo. Rasa visa savaitę praktikavo mano seminare. Ji buvo atkakli ir gabi studentė. Kuksando sustiprino jos energiją. Gerai, kad vėliau ji neužmiršo to praktikuoti.“
Loreta Tallat-Kelpšienė, Rasos sesuo
„Kai pasieki beviltiškiausią gyvenimo tašką, telieka atsiduoti Tam, kuris nežino ribų. Su Jo pagalba pasinaudoti net ir pačiomis keisčiausiomis ir mistiškiausiomis galimybėmis, atgauti viltį ir pasitikėjimą, leistis Jo vedamam. Ir kelionei pasibaigus pažvelgus į dangų galvoti: taip, mes viską padarėme, mes dėl nieko nesigailime.“
Paulius Rojus, Rasos vyras
„Kiekvienais metais būdavo trys keturios krizės, kai atrodydavo, jog nebėra išeities. Visos krizės baigėsi Rasos pergale. O mano pareiga buvo tas krizes sutikti ir išlydėti be panikos – vyriškai! Ašara nubėga, ir eini atlikti savo pareigos!
Liga sutvirtino mūsų jausmus, o gimus Lukui atsirado didžiulė bendra atsakomybė užauginti sveiką ir dorą sūnų.“
