Nelaimingas atsitikimas nutiko 2018 m., kai ant Jevgenijos užkrito dūžtantis stiklas. Po to sekęs gydymas užtruko metus laiko, prireikė net 4 operacijų, o dėl į vieną žaizdą blauzdoje įsimetusios infekcijos dabar ten – nemaža randuota duobė.
Iš pradžių medikai nė nepastebėjo, kad merginai nutrauktas kojos nervas, atsakingas už jos valdymą. Vėliau dėl to buvo atlikta retai daroma sausgyslių transpozicijos operacija, leidžianti be nervo, vien sausgyslėms padedant, judinti koją.
Buvo abejojama, ar Jevgenija galės po operacijos normaliai vaikščioti, prognozuota, kad ji tikriausiai šlubuos, bet visgi atkaklaus darbo dėka ji dabar ir gražiai vaikšto, ir šoka.
Didesnės žaizdos buvo trys, ir dvi gijo gerai, o viena, buvusi dešinėje blauzdoje, kėlė didelį nerimą. „Ji ilgai negijo. Tik gerokai vėliau buvo paimtas pasėlis ir nustatyta, kad ten stafilokoko sukelta infekcija. Prasidėjo nekrozė (mirusių ląstelių irimas – red. pastaba). Mačiau, kad seselė, perrišinėdama tą žaizdą, kažką vis krapšto mentele nuo mano kūno, ir supratau, kad tai nėra gerai. Vėliau kurį laiką vaikščiojau į perrišimus poliklinikoje, o pati į savo žaizdą bijojau pažiūrėti. Kai galiausiai prisiverčiau tą padaryti, ilgai verkiau – blauzdoje buvo didelė duobė“, – pasakojo Jevgenija.
Galėjo būti dar blogiau – kai gulėjo ligoninėje, girdėjo ir kalbų, kad gali tekti pažeistą koją amputuoti. Labai išgyveno, bet bandė mąstyti realistiškai ir galvoti, ką reikės toliau veikti gyvenime – juk būdama be kojos tikrai nevaidins.
Kad labai nesinervintų, gaudavo raminamųjų vaistų, bet, kadangi pirmą kartą jų išgėrus labai skaudėjo galvą, toliau jų nebevartojo, o nuo personalo paslėpdavo.
O porą kartų pasiekė ribą, kai galėjo ir neišgyventi – trūkus kojos arterijai, ėmė pliaupte pliaupti kraujas. Laimei, abu kartus buvo ligoninėje ir skubiai gavo reikiamą pagalbą – namie būtų per kelias minutes mirtinai nukraujavusi .
Savo sudėtingus išgyvenimus Jevgenija perteiks kartu su fotomenininku Iridijumi Švelniu sukurtame performanse „Stigmos“, kurio premjera – spalio 9 d. Babtyno dvare. Rašydama tekstą performansui, pajuto įkvėpimą tuo pačiu parašyti ir autobiografinę novelę, kurią pristatys tą pačią dieną.
Štai ištrauka iš J.Karpikovos novelės „Stigmos,“ kurioje pasakojama apie tai, kaip vieną naktį ligoninėje paplūdo krauju.
„<...> Visos palatos Angelės jau miegojo, o aš nejungdama šviesos, patylomis pasitelkus vieną ramentą, pabandžiau nukeliauti iki tualeto, kuris įsikūręs už palatos durų. Nežinau, ar spėjau nueiti du, ar tris žingsnius, bet staiga pajutau labai pažįstamą šiltą ir malonų jausmą. „Na va, nebespėjau“, – galvoju. Pažiūrėjusi ant grindų supratau, kad aplink mane sparčiai auga keistos, tamsios spalvos bala. Ir ta šiluma kojoj.
Pašviečiau telefonu ir supratau – rojaus vartai atsidaro, Bordeaux vyno spalvos bala jau buvo prie kaimynės lovos. Pasiekusi ramento galu seselės iškvietimo mygtuką, atsiguliau ant lovos ir iškėliau koją. Kažkodėl man pasirodė, kad tai bus geriausias sprendimas, bet arterijos velniško slėgio fontanas ne tai kad nestojo, bet ir užpylė visus mano patalus, bei kitos kaimynės šlepetes ir antklodę.
Bandau prisiminti apie ką galvojau tą akimirką...? Gal mano savisaugos instinktas visiškai susilpnėjo per tas kelias nežinomybės savaites, bet aš galvojau apie savo naujas kruvinas sportines „Adidas“ kelnes, kurias tuoj pat prakirps ir greičiausiai išmes. Dar galvojau, kad labiausiai gyvenime nenorėčiau, jog budinti brigada dabar žadintų mano palatos Angeles. Pamenu pagalvojau, kaip paliksiu vienišą pliušinį liūtuką su tabletėmis užpakalyje ir nuriedėjo pirmoji ašara. O dar galvojau apie tai, kad esu be pampersų ir dabar, tiesiogine to žodžio prasme, apsišiksiu.
Viskas vyko labai staigiai, ne kaip gyvenime, bet kaip gerai sumontuotame filme. Seselės rišo, Angelės verkė, sanitarės valė kraują nuo grindų, palikęs postą budintis daktaras lėkė iš namų atgal į ligoninę, o aš galvojau, kad niekada gyvenime daugiau neragausiu sūrio pyrago jeigu, aišku, išgyvensiu...“
Pelenės kurpaitė ant sužalotos kojos
Visgi Jevgenija ne tik išgyveno, bet ir, nors ir labai abejodama savimi, grįžo į teatrą. Jai nenutolti nuo darbų padėjo tai, kad kurį laiką teatro gyvenime buvo stojusi pauzė, nes Lietuvos rusų dramos teatras kurį laiką, pasitraukus Jonui Vaitkui, neturėjo vadovo. Po pertraukos nauja vadove tapo Olga Polevikova, buvusi Jevgenijos dėstytoja, kuri draugiškai kvietė ją sugrįžti.
„Į pirmąjį pokalbį su vadove nuėjau sugipsuota koja. Sėdėjau ir pasakojau jai, kad viskas gerai, aš sveikstu, o tuo pačiu graužiausi, kad gal aš meluoju – juk gydytojai sako, kad šlubuosiu. Bet užsibrėžiau sau nepasiduoti ir sąžiningai pasinėriau į reabilitacijas – man buvo labai svarbu, kadangi kojoje nelikę nervo, išmokti ją judinti sausgyslių pagalba. Jei būčiau tinginiavusi, sausgyslės būtų sustingusios ir koja žemiau kelio tiesiog likusi kaboti“, – atsiminė aktorė.
Tuo metu jos dienotvarkė buvo itin intensyvi: keldavosi 5 val. ryto, nes 7 val. prasidėdavo reabilitacija – baseinas, mankšta, masažai. Po to su ramentais nuklibinkščiuodavo į repeticijas teatre, o vakare grįžusi namo iki vidurnakčio darydavo pratimus, kad tik greičiau atsigautų.
Štai kaip ji rašo apie skausmingą sugrįžimą į teatrą savo knygoje:
„Pirmas spektaklis tik po dviejų savaičių. Marija Magdalietė, judesio minimaliai, režisierius palaiko – atlaikysiu kaip nors. Svarbiausia nenukristi, vaidinsiu su čiurnos įtvaru, suknia ilga, o kolega palaikys už rankos. Viskas bus gerai.
Sutinku kolegas, šypsausi. Visi jaučia kažkokį idiotišką diskomfortą šalia manęs. Lyg ir nori kažko paklaust, bet gaunasi tik pokalbiai apie tai, kaip aš ruošiuosi naikinti randus. Nesiruošiu, sakau, o pati viduje tiesiog sprogstu. Klausia, tai kaip tu tada, kaip vaidinsi? Sakau, ogi taip.
Grįžtu namo ir atsidarau „AliExpress“ parduotuvės programėlę. Porą valandų ieškau, įvedu raktinius žodžius – randas, rumbas, scars, stretchmarks, ir t.t. ir po kelių valandų silikono prekių parduotuvėje, tarp priklijuojamų papų ir dirbtinio nėščiosios pilvo, surandu silikoninę kojinę su storėjančia vidine sienele randams slėpti. Mano „duobei“ slėpti.
O norite sužinoti, kiek mano atveju kainavo komforto zona? Teisė būti „NORMALIAI“ kainavo man 70 eurų. Noriu atkreipti dėmesį, kad ši teisė yra laikina. Kojinė nusidėvės arba, atėjus vasaros laikui, taps matoma. Tokiu atveju mano stigmos vėl atsivers.
Ar žinote, kad kai kurie „mokslininkai“ klasifikuoja stigmas pagal jų bjaurumo laipsnį? Pagal tai, kiek estetiškai nepatraukli yra stigma. Pagal tai, kaip ji trukdo bendravimui, kiek yra atgrasi kitiems visuomenės nariams.
Būdama savo potrauminėje grupėje dažnai pagalvodavau, kad mūsų grupė juk irgi yra ta visuomenė. Tai kodėl tada mano kūnas, mano kitoks kūnas, negali būti vertas scenos? Nes Marija Magdalietė negalėjo turėti tokių randų? Nes aš pasirodysiu atgrasi kuriam nors žiūrovui salėje? Nes visuomenė sukūrė sistemą, kurioje egzistuoja grožio konkursai ir išsigimėlių cirkai? Nes aš, deja, buvau 176-oji klientė, užsisakiusi kinų parduotuvėje silikoninę kojinę randams slėpti.“
Beje, su ta silikonine kojine ji jausdavosi nepatogiai, koja prakaituodavo, ją berdavo, bet vis tiek ilgą laiką kentė.
„Vienu metu repetavau miuzikle „Gilyn į mišką“ („Into the Woods“), kur vaidinau Pelenę, o ant kojos man kurpaitę turėjo apauti princą vaidinęs Vaidas Baumila. Galvojau, na, kaipgi jam atkišiu tą randuotą koją“, – dabar jau su humoru pasakoja Jevgenija.
Ji domėjosi galimybe randą pašalinti ir sužinojo, kad tam Lietuvoje prireiktų keturių operacijų: per pirmąją į pažeistą vietą būtų įtvirtintas ekspanderis, kuris temptų odą, antros operacijos metu jis būtų išimtas, trečios – oda ištempta ir susiūta, o ketvirtos – po ja persodintas riebalinis audinys.
„Klausiausi ir suvokiau, kad visa tai būtų daroma su mano kūnu... Vieną operaciją ir narkozę dar ryžčiausi ištverti, bet keturių – tikrai ne“, – sakė aktorė.
Nejaučia prisilietimų
Svarbiausia, kad po intensyvios reabilitacijos koja atsigavo ir tapo valdoma. Tik kiek greičiau pavargsta – seniau Jevgenija nesunkiai per dieną nueidavo 15 km, dabar ir po dešimties tesinori kristi į lovą. Ir ant kairės kojos stovėti negalėtų (teatre teoriškai to gali prireikti).
Kiek trikdo ir tai, kad jos dešinė koja žemiau kelio visiškai nejautri, juk joje nėra nervo. Spektaklyje „Karalius Lyras“ yra tokia scena, kur aktoriai guli vienas šalia kito ir vienas kitą liečia. „Vaidindama tik pasukusi galvą pamačiau, kad kolega glosto mano koją, o to visai nejaučiau – ganėtinai nemalonus įspūdis“, – atsiminė ji.
O dar ji kartais pajunta baimę, kad vėl apsipils krauju, kaip buvo nutikę ligoninėje, nors ir supranta, kad taip nebegali nutikti, juk kraujavusi arterija visiškai pašalinta.
Kartą ją labai įskaudino masažistė, per procedūrą pasakiusi: „Ką gi, teks jums visą gyvenimą dėvėti kelnes.“ O juk ji vien kelnių ir ilgų suknių vilkėti nenori, ji nori būti tokia, kaip visos!
Kai pirmą kartą į miestą išėjo, vilkėdama suknele iki kelių, ji jautėsi labai nejaukiai, nes jautė, kaip praeivių žvilgsniai vis krypsta į jos, kaip pati sako, „blauzdos likučius“.
„O dabar galvoju, na, ir kas, kad praeiviai žiūri. Natūralu, kad neįprastas vaizdas žmogaus žvilgsnį pritraukia. Ir aš nejučia atkreipiu dėmesį į neįgaliuosius, sėdinčius vežimėlyje, bet juk tai nieko blogo – džiugu, kad tie žmonės eina į gatves ir gyvena visavertį gyvenimą“, – pastebėjo.
Susitaikymui prireikė dviejų metų
Susitaikyti su savimi Jevgnenijai padėjo menas, o taip pat prisidėjo skyrybos su buvusiu draugu. Iki traumos ji turėjo draugą, kuris ir po nelaimės jos nepaliko, juk buvo doras žmogus.
„Tačiau būdami kartu mes abu jautėmės prastai, galima sakyti, kad tie santykiai buvo destruktyvūs. Gerbėme vienas kitą, bet tikra meilė buvo išblėsusi. Ir kai galiausiai ryžausi mūsų santykiuosi padėti tašką ir net nueiti į naują pasimatymą, pasijutau daug geriau“, – prisipažino pašnekovė, šiuo metu gyvenanti Užupyje viena, tik su katinu.
Priimti naująją save jai labai padėjo ir minėtasis performansas „Stigmos“ bei to paties pavadinimo novelė. Viskas prasidėjo nuo to, kad fotomenininkas Iridijus Švelnys pakvietė ją pozuoti savo sumanytam fotografijų ciklui „Randai“, kur jis meniškai juos pateikia. Jam pozavo ir žmonės, kurių pilvai išvagoti randais po pilvo operacijų, ir tie, kuriems randas eina per visą nugarą po stuburo operacijos.
Bendraujant su I.Švelniu, Jevgenijai kartu su juo ir kilo sumanymas kurti performansą, savotišką parodos ir spektaklio sintezę. Fotomeninkas kūrė meninę jo dalį, o Jevgenija atvirai dalijasi savo patirtimi.
Performansas pirmiausia bus pristatytas Babtyno dvare, bet jis sukurtas taip, kad jį galima būtų rodyti ir įvairiose kitose vietose, kad ir klubuose ar galerijose.
„Pavadinamas „Stigmos“ dviprasmiškas, viena vertus, tai yra šventiesiems ant kūno atsiveriančios žaizdos, antra, kalbame apie visuomenės stigmatizavimą, kai ji nesugeba priimti kitokių žmonių, o turintieji randų taip pat patenka tarp tų kitokių“, – pastebėjo Jevgenija.
Tam, kad susitaikytų su savo randais ir priimtų save tokią, kokia yra, jai prireikė dviejų metų. Tai – palyginti nedaug, kitiems žmonėms tam prireikia ir dešimtmečio. Todėl ji labai tikisi, kad jos performansas ir novelė kažkam padės su savimi susitaikyti greičiau.
„Kartą aš apsinuoginau prieš tave, kad parodyčiau tau, kokia esu tikra, kad visam gyvenimui priimtum mane tokią, kokia aš esu. Išdrįsau parodyti tau savo diademą ant kojos, kad išgirstum jos giesmę. O gal tau labiau patinka vadinti ją flamenko šokėja? Jūros arkliuku? Kartą aš apsinuoginau prieš tave, nes kai myliesi, neegzistuoja paslaptys ir, kai aš paklausiau tavęs, ką tu jauti, kai lieti mano randus, tu atsakei, kad jauti mane, nes aš – tai ne tik mano plaukai, lūpos ir liežuvis. Aš – tai visi mano randai, mano stigmos. Tu pastebėjai, kad aš nebevartoju žodžio „duobė“?“
