T. Sidaravičius pasakoja, jog ryšį su aviacija jautė jau vaikystėje, o pasirinkęs studijuoti skrydžių valdymą universitete, dar labiau įsitikino savo pašaukimu.
„Iš tikrųjų, nuo vaikystės visą laiką žiūrėjau į dangų. Pirmąjį žingsnį aviacijos link žengiau būdamas 14 metų, kai pradėjau aktyviai užsiimti parasparnių sportu. Kiek vėliau sužinojau, kad mano proprosenelis skraidė kartu su Dariumi ir Girėnu, tai čia galbūt galima įžvelgti įgimtą ryšį su aviacija. Kai rinkausi studijų kryptį, skrydžių valdymas pasirodė man artimiausia specialybė, o trečiame kurse prasidėjus skrydžių valdymo praktikai bokšte, tapo visiškai aišku, kad ši profesija skirta man“, – prisimena pašnekovas.
Svarbus nuolatinis tobulėjimas
Pašnekovas pasakoja, kad jo karjera prasidėjo VĮ „Oro navigacijos“ piloto operatoriaus pozicijoje, įmonės kompetencijų mokymo centre, o po dviejų metų jis pradėjo dirbti skrydžių vadovu ir dar kartą įsitikino – tobulėjimui ribų nėra.
„Šių metų rugpjūtį jau trys metai, kai dirbu skrydžių vadovo pozicijoje. Pradėjęs dirbti lėktuvų valdymo bokšte, pirmaisiais mėnesiais mokiausi darbo vietoje kartu su instruktoriumi, kuris padėjo dar geriau perprasti šio darbo specifiką. Per šį laiką išmokau prisijaukinti lėktuvus – kad jie tavęs klausytų, o ir tu pats suprastum, ko jie nori“, – atvirauja Šiaulių skrydžių valdymo centro skrydžių vadovas.
Anot T. Sidaravičiaus, pirmaisiais mėnesiais tęsiant skrydžių vadovo mokymus, supranti, kokios situacijos tavęs laukia, o tai leidžia pajusti kitokią atsakomybę: „Privalai paskirstyti dėmesį prioritetams: sprendimų priėmimui laiku ir vietoje, kad visi nurodymai būtų išduoti tinkamai. Tuomet supratau, jog visas procesas yra kur kas sudėtingesnis nei galvojau iki tol.“
Pašnekovas pasakoja, kad įprastai darbo diena prasideda nuo buvusių skrydžių ir techninės įrangos aptarimo su kolega, vėliau vykdomas susitikimas su visomis aerodromo tarnybomis, kurios papasakoja apie planuojamus skrydžius, jeigu tokie žinomi, ir darbus aerodrome, kad skrydžių metu nuo kilimo ir tūpimo tako visa įranga būtų patraukta laiku, siekiant užtikrinti maksimalią skrydžių saugą.
Anot jo, dar viena svarbi skrydžio vadovo darbo dalis – nuolatiniai kvalifikacijos kėlimo mokymai. Skrydžio vadovo licencija galioja tris metus, todėl kaskart reikia atnaujinti įgūdžius savaitės trukmės mokymuose simuliatoriuje. Taip pat kas metus vyksta avarinių situacijų kursai ir anglų kalbos kursai, siekiant pagerinti ne tik aviacinės, bet ir bendrinės anglų kalbos įgūdžius, kurie yra būtini sklandžiam darbui.
Darbo kariniame aerodrome ypatumai
T. Sidaravičius priduria, kad Šiaulių oro uostas atlieka ne tik civilinio, bet ir karinio oro uosto funkcijas, todėl čia nėra standartinių skrydžių, kurie vyktų pagal iš anksto nustatytą tvarkaraštį – priešingai nei kituose šalies oro uostuose. Dėl to darbas pasižymi dar didesne dinamika ir išsiskiria nuo kituose miestuose esančių skrydžių valdymo centrų.
„Daugelis skrydžių Šiaulių oro uoste yra karinio pobūdžio – čia bazuojasi NATO oro policijos misija, todėl kas keturis mėnesius atskrenda skirtingų šalių naikintuvų įgulos ir praktiškai kasdien vyksta jų pratybos. Dėl to visa teritorija yra saugoma kariškių, o kiekvieną dieną eidamas į darbą, turiu praeiti papildomą patikrą, tik tada galiu pakilti į „Oro navigacijos“ bokštą – viskas yra sustiprinto saugumo zonoje. Dažnai informacija apie vykdomas operacijas yra dalinai įslaptinta ir mus pasiekia paskutinius, todėl kiekviena darbo diena yra skirtinga, nėra jokios rutinos ar nusistovėjusio šablono“, – dalinasi pašnekovas.
Anot T. Sidaravičiaus, skrydžių vadovo darbe vienu iš profesinių iššūkių galima laikyti avarines orlaivių situacijas, kurios dažniausiai kyla dėl techninių gedimų, netoli Šiaulių aerodromo teritorijos sklandančių bepiločių orlaivių, lėktuvams susidūrus su paukščiais arba kai lazerio spinduliais bandoma akinti pilotus.
„Kartais naikintuvai grįžta į aerodromą praėjus dešimčiai minučių po pakilimo. Svarbu tai, kad Šiaulių oro uoste daugiausia leidžiasi kariniai orlaiviai, kurių gedimai yra sunkiau nuspėjami nei civilinių lėktuvų, o dėl informacijos slaptumo mes dažnai nežinome, kokie techniniai nesklandumai konkrečiai įvyko. Mūsų užduotis – suteikti visą informaciją, kur yra takas, kokiu atstumu jis nutolęs ar yra kitų orlaivių oro uoste“, – vardija pašnekovas.
Skrydžio vadovo darbo išskirtinumas
Skrydžio vadovo darbo diena yra ne tik dinamiška, bet ir kupina streso – juk nuo jo sprendimų priklauso skrydžių sauga (kompleksas veiksmų ir priemonių, skirtas sklandžiam skrydžiui užtikrinti) ir žmonių gyvybės. Pasak T. Sidaravičiaus, būna situacijų, kai per 12 valandų trunkančią darbo pamainą neįvyksta nei vienas skrydis, tačiau kartais skrydžio vadovas gali turėti 60-70 skrydžių: „Kadangi Šiaulių oro uoste nėra nustatyto skrydžių tvarkaraščio, visą laiką esame budrūs, nes bet kuriuo metu gali atsirasti naujas skrydžio planas. Toks dinamiškumas ir nežinomybė gali kelti papildomą stresą, tačiau tokia yra šio darbo specifika – ne visiems ši darbo pusė kelia susižavėjimą.“
Pašnekovas pasakoja, kad aktyvūs ir nemažai adrenalino sukeliantys laisvalaikio hobiai – važinėjimas motociklu, skraidymas parasparniu, buriavimas jachtomis ir jėgos aitvarų sportas, padeda išmokti valdyti stresą, o tai labai praverčia darbe.
Skrydžio vadovo specialybė išsiskiria ne tik techniniu pobūdžiu, bet ir unikaliomis patirtimis. Pašnekovas atkreipia dėmesį į šios profesijos išskirtinumus, kurie jį žavi ir mėgstamą darbą paverčia dar įdomesniu.
„Dirbdamas skrydžių vadovu tu supranti, kad visi lėktuvai yra lyg tavo – lėktuvų pilotai klauso tavęs, su tavimi šneka, kartais kažko prašo, o tu priimi sprendimus ir prisiimi atsakomybę už skrydžių saugos užtikrinimą. Svarstančius apie šią specialybę galiu patikinti, jog vienas labiausiai žavinčių šios profesijos išskirtinumų – pro bokšto langą galimybė stebėti oro uosto pusėn artėjančius lėktuvus ir besikeičiančius meteorologinius reiškinius. Kol nepradėjau dirbti skrydžių vadovu, nematydavau, kokie gražūs yra saulėlydžiai ar saulėtekiai, kaip artėja rūkas ar brėkšta diena“, – vardija T. Sidaravičius.
