Būsimoji mados pasaulio žvaigždė I.Apfel (Barrel) gimė Niujorke žydų – Samuelio Barrelio ir emigrantės iš Rusijos Sadye – šeimoje.
Tėvas kūrė gaminius iš stiklo ir veidrodžių. Motina buvo drabužių parduotuvės savininkė, turėjo idealią figūrą ir rengėsi pagal naujausią madą.
Savo vienintelį vaiką Iris puošė dešimt kartų per dieną, mokė kurti dešimtis įvaizdžių tik su viena suknele.
Iris nemėgo drabužių pirkimo. Nors storulė ir gėdijosi savo figūros, tėvų nepasitenkinimui, valgė dar daugiau. Užtat jautėsi gerai su Brukline gyvenusia močiute.
Kai ši atidarydavo lagaminus, anūkės akys raibdavo nuo įvairiaspalvių medžiagų atraižų, neįtikėtinų piešinių, formų ir dydžių. Nuo jų anūkės močiutė negalėjo atitraukti. Taip atsirado pomėgis, vėliau tapęs Iris gyvenimo profesija.
Norėdama sulieknėti dvylikametė pradėjo rūkyti – iki šiol tebėra užkietėjusi rūkalė – ir vis dažniau užsukdavo į mamos drabužių parduotuvę.
Vėliau Niujorko universitete studijavo meno istoriją, lankė dailės mokyklą. Nuo 19-os rašė reklaminius tekstus Niujorko laikraščiams.
Po studijų I.Barrel pradėjo dirbti mados žurnale „Women’s Wear Daily“. Bet greitai suprato, kad jai čia nėra galimybių judėti į priekį.
Redaktorės, kurias norėjo pakeisti, kaip ji sako, buvo pernelyg senos vaikams gimdyti arba pernelyg jaunos mirti. I.Barrel tapo mados iliustruotojo asistente, vėliau dirbo su interjerų dizaineriu.
Peržiūrėdama šimtus medžiagų ritinių ir sienoms ieškodama idealių šilko apmušalų atrado savo sritį – dekoratyvinę tekstilę. 1950-aisiais Iris su sutuoktiniu Carlu Apfeliu įkūrė dizaino biurą, vėliau – tekstilės bendrovę.
Tėvas, pažinojęs geriausius JAV dizainerius, perteikė dukteriai profesionalias subtilybes, pasidalijo ryšiais. Ir tai daug prisidėjo prie Iris sėkmės.
Išskirtiniu sutuoktinių Apfelių bendrovės darbo įrankiu tapo audimo staklės, kuriomis buvo atkuriami ir audžiami senovinių audinių raštų pavyzdžiai. Bendrovė sparčiai augo ir netrukus įgijo vienos labiausiai prestižinių pasaulyje vardą.
I.Apfel klientais tapo kolekcininkai, dizaineriai, muziejai. Jai buvo suteiktas Pirmosios audinių ponios titulas.
Bendrovė dalyvavo atkuriant istorinius Baltųjų rūmų interjerus. Šiomis I.Apfel paslaugomis pasinaudojo net devyni JAV prezidentai – pradedant Gary Trumanu (1884–1972) ir baigiant Billu Clintonu (74 m.). Tik pirmoji Amerikos ponia Jacqueline Kennedy (1929–1994) pasirinko Paryžiaus profesionalus.
Savo sėkmingai dirbusią bendrovę I.Apfel pardavė tik sulaukusi 71 metų. Bet net nemanė išeiti užtarnauto poilsio.
Pomėgis apsipirkti atsirado, kai Iris buvo 12-os ir suliesėjo. Prieš Velykas mama nusiuntė ją į prekybos centrą su 25 JAV doleriais piniginėje.
Viena suknelė Iris itin patiko, bet neskubėjo jos pirkti: mama visuomet sakydavo nepulti pirkti patikusių daiktų.
Sumokėjusi 12,95 JAV dolerio, ji patraukė į batų skyrių. Čia už 3,95 dolerio pasirinko batus ne itin aukšta pakulne. I.Apfel prisimena, kad dar liko pinigų įdomiai šiaudinei skrybėlei, lengviems pietums ir bilietui namo.
Mama pagyrė už suknelės pasirinkimą, tėvas – už taupumą.
Vėliau ji pirko tik išskirtinius drabužius. Išmaišė Europos blusų turgus, kur aptikdavo tikrų lobių. Verslo reikalais dažnai vykdavo į Paryžių, lankėsi garsiuose mados namuose.
Užsisakyti dizainerio drabužį Iris neleido plona piniginė. Bet sezono pabaigoje jau galėjo įsigyti mados kolekcijų pavyzdžius. „Lanvin“, „Nina Ricci“ ir „Christian Dior“ modelių kūno proporcijos buvo labai panašios į jos.
Nors I.Apfel surinko didžiulę garsių dizainerių drabužių kolekciją, pirko ir apyrankes už 5 JAV dolerius. Nešiojo „Christian Dior“ suknelę, prie jos – rankinę iš blusų turgaus ir indiškus papuošalus, skirtus drambliams.
Ji siekė savo išskirtinį įvaizdį įdiegti gyvenime bet kokia kaina. 1940-aisiais I.Apfel viena pirmųjų moterų JAV pradėjo nešioti džinsus. Susigalvojo tokį įvaizdį: didžiulis languotas turbanas, balta krakmolyta medvilninė palaidinė, auksiniai apvalūs auskarai ir džinsai.
Praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje džinsai buvo siuvami tik vyrams ir pardavėjoms. Tai buvo didelių dydžių darbo drabužiai.
Atėjusi į uniformų „Army/Navy“ parduotuvę I.Apfel paprašė džinsų.
„Nejau nežinote, kad jų jaunos panelės nemūvi?“ – paklausė pardavėjas.
„Man nusispjaut. Noriu džinsų“, – atšovė Iris.
Iš parduotuvės ją išprašė. Bet I.Apfel nenusileido: reikalavo rasti ar pasiūti jos dydžio džinsus. Ir tai tęsėsi ne vieną savaitę. Netekęs kantrybės parduotuvės savininkas atnešė „Levi Strauss“ berniukams.
Dabar garbaus amžiaus I.Apfel turi didžiausią pasaulyje drabužinę, kuri užima tris jos Niujorko buto kambarius.
Jos smalsios, pastabios akys parduotuvių lentynose užkliūva už itin ekstravagantiškų ir senų daiktų. Tačiau stiliaus ikona nėra išlaidi.
I.Apfel save vadina nepritekliaus laikų vaiku. Būtent dėl to labai praktiška. Ji vis dar nešioja suknelę, kuria pasipuošė eidama į pasimatymą su būsimuoju vyru. O tai buvo prieš 68 metus.
I.Apfel visą gyvenimą pragyveno su vienu vyru.
Jai sunku kalbėti apie sutuoktinį, kuris mirė 2015-aisiais būdamas 100 metų.
Su Carlu Apfeliu susipažino 1947-aisiais atostogaudama. Paskui jis pamatė Iris pro autobuso langą, kai ji stovėjo prie parduotuvės vitrinos. Namuose jos laukė be perstojo skambantis telefonas.
„Tavo skrybėlė nuostabi!“ – tai buvo pirmieji Carlo žodžiai. Jis pagyrė Iris aprangą – nuo rankinės iki batų.
Per Padėkos dieną Carlas pasipiršo, per Kalėdas jie susižadėjo, o 1948 metų vasarį susituokė. Iris buvo 27-eri.
Vestuvės jai neatrodė prabangios – 120 svečių. Iris vilkėjo ilgą rožinės spalvos nėriniais puoštą suknelę, kurią pasiuvo mamos pažįstama. Vėliau ir ją nešiojo sakydama: „Pirkti vestuvinę suknelę, kad ja apsirengtum tik kartą gyvenime, man atrodo nepraktiška.“
Su C.Apfeliu sutapo vertybės, politinės pažiūros, skoniai. Sutuoktiniai papildė vienas kitą: vienas mokėjo tai, ko nemokėjo kitas.
I.Apfel sąmoningai nusprendė neturėti vaikų: „Visko spėti neįmanoma. Aš norėjau daryti karjerą ir keliauti.“
Kartą Paryžiaus turgavietėje Iris pamatė XIX amžiaus katalikų dvasininkų liturginį drabužį – aksominį, rubino spalvos, išsiuvinėtą šilkiniais siūlais.
Šį šedevrą I.Apfel nusprendė nusipirkti.
Sutuoktinis buvo kategoriškai prieš. Tačiau C.Apfeliui teko nusileisti.
„Jis žavus, rūpestingas, malonus ir net moka gaminti. Ko dar reikia mergaitei, kad būtų laiminga? Jis visada mane mokėjo pralinksminti. Žinote, atrodau chuliganė, bet santuokos požiūriu esu senamadė kaip kaliošas“, – neslėpė I.Apfel.
Sutuoktinis buvo dosnus, visada ir visur palaikė žmoną.
„Jis pavertė mane dėmesio centru, paskui mano sėkmė dirbo jo naudai. Mano apdovanojimai suteikė Carlui daug džiaugsmo. Beprotiškai ilgiuosi savo mielojo princo“, – prisipažino I.Apfel.
Žvelgiant į I.Apfel atrodo, kad ji nori išsiskirti iš minios.
Bet jai tiesiog patogu taip rengtis ir jai niekada nerūpėjo, ką ir kas apie ją galvoja. Išskyrus mamą ir vyrą.
„Rengiausi sau. Taip, man norėjosi patikti žmonėms. O jei nepatikau – tai jų, o ne mano problema“, – sakė I.Apfel.
Ji yra ryškios painiavos, brangių ir pigių, rėksmingų ir bespalvių detalių karalienė – dvi dešimtys papuošalų – ne per daug, o patrauklu.
I.Apfel laiko save negražia moterimi, bet stilius jai svarbiau už grožį.
„Madą galima nusipirkti. Stilius – įgimtas jausmas. Svarbiausia – suprasti, save pažinti, kas gali trukti metų metus“, – įsitikinusi mados legenda.
Ji – viena pirmųjų, sujungusi aukštąja ir gatvės madas. Derinti viską su viskuo, nešioti tibetiškas apyrankes kartu su „Lanvin“ drabužiu, prabangią XIX amžiaus suknelę su skarele ant kaklo už 1 JAV dolerį – tokiam stiliui iki I.Apfel niekas nesiryžo.
Pasiūlymas tapti modeliu ją nustebino. Ji 70 metų nekeitė savo stiliaus, o čia staiga visi susidomėjo.
Bet netikėta sėkmė jai, žinoma, patinka, nes dar labiau praplėtė bendravimo ratą ir kūrybą.
Ji nuolat keičia savo įvaizdį. Nekinta tik jos sidabrinių plaukų šukuosena ir didžiuliai apvalūs akiniai.
Iris turi dešimtis akinių rėmelių. Visi tokie dideli, kad netelpa į rankinę. Bet su jais atrodo ne juokinga, o išraiškinga ir žavi. Dėl to ir vadinama stiliaus ikona. Ji neįsivaizduojama ir be masyvių apyrankių.
Su taip mėgstamu sidabriniu turkio vėriniu vakarėlio metu gali ištverti vos dešimt minučių – toks sunkus. Bet I.Apfel rami: iki vakarienės tikrai atsilaikys, o paskui visi sės prie stalo!
Aksesuarų kolekcija I.Apfel – mieliausia. Bet jei reikėtų pasirinkti vieną daiktą, tai būtų džinsai. Jos stiliaus paslaptis – nešioti tai, kas jai patinka.
Amerikos aukštuomenės ponių stilius jai nepatinka. I.Apfel nelaiko buvusios pirmosios Amerikos ponios velionės J.Kennedy stiliaus ikona.
Ji, Iris nuomone, rengėsi kaip ir visos jos statuso ponios. Bet jai nepatinka ir perdėtas Lady Gagos originalumas.
Dabartinių merginų apranga ją liūdina: jos neeksperimentuoja, aklai pamėgdžioja pavyzdžius iš socialinių tinklų.
I.Apfel kolekcija buvo pastebėta atsitiktinai, kai jai buvo jau 80 metų. 2005-aisiais mados parodos rengėjai paprašė jos duoti keletą papuošalų prie demonstruojamų drabužių.
„Ateikite ir išsirinkite“, – atsakė ji. Išvydę didžiulę drabužinę parodos rengėjai sutriko. Mineralų vėriniai, vintažinės apyrankės, brangenybės prie vakarinių suknelių.
Tuomet ir kilo idėja surengti I.Apfel kolekcijos parodą Metropolitano meno muziejaus Kostiumų institute.
Lankytojai negalėjo atitraukti akių nuo suknelių, batų ir šimtų papuošalų. I.Apfel ne tik parodė pasauliui savo skonį, bet ir privertė pastebėti brandaus amžiaus moteris.
Paroda apkeliavo pasaulį, eksponatai papildė Kostiumų muziejaus kolekciją. Dizaineriai, muziejai, žurnalai kvietė I.Apfel bendradarbiauti.
Ji dalyvavo garsių prekės ženklų reklaminėse fotosesijose, sukūrė šalikų, apyrankių, papuošalų, spalvotų kristalų koljė, saulės akinių, baldų kolekcijas. Ir net kojinių liniją su XVIII–XIX amžiaus europinių audinių piešinių motyvais.
2018-aisiais I.Apfel išleido savo biografinę knygą. Ant jos viršelio – žaliu „Gucci“ kostiumu vilkinti stiliaus legenda I.Apfel. Taip apsirengusi, kaip jos garbei sukurta Barbė.
Ji mėgsta kartoti, kad plaukti pasroviui lengviau.
Bet jei nori išlikti jauna, elkis kaip jauna. Net jei ką nors skauda, kelkis ir eik! Nugalėk savo baimes, kurk ir domėkis, kas nauja, niekada neprarask noro sužinoti, patirti.
„Kad ir ką darytumėte, būdamos 80-ies neatrodysite kaip 30-ies. Tad kam eikvoti tiek jėgų ir pinigų tobulinant išvaizdą? Būtų kur kas geriau, jei moterys pridėtų sau į galvą proto, o ne botokso ant veido“, – sakė I.Apfel.
Į plastines operacijas Iris žiūri nepalankiai: „Pora raukšlių – tai dar ne pretekstas gultis po peiliu. O jei staiga kas nors nepavyks ir tapsiu panaši į dailininko Pablo Picasso paveikslą?“
I.Apfel mėgsta cituoti legendinę dizainerę Coco Chanel (1883–1971): „Niekas moters nesendina taip, kaip beviltiškos pastangos atrodyti jaunai.“
99-erių stiliaus ikonos veidą išvagojusios raukšlės, bet akys spindi, liemuo plonas, laikysena tiesi. I.Apfel nuomone, brandus amžius – palaima, nes nebereikia jaudintis, kaip atrodai su bikiniu.
Parengė Ona Kacėnaitė
