Senelis rašo, anūkė deklamuoja
Pasvalio rajone, Narteikių kaime, gyvenančio ir seniai su poezijos mūza draugaujančio 70-mečio inžinieriaus mechaniko Stepono Rimkaus literatūrinė kraitė ką tik pasipildė nauju leidiniu. Prieš kelias savaites Joniškėlio kultūros namuose jis pristatė eilėraščių knygą vaikams „Mano nuotykiai“.
„Viskas per anūkus“, – taip pasiaiškina knygos autorius.
Vyras su žmona Bronislava užaugino 3 dukras, tad dabar anūkų turi net vienuolika.
Anksčiau išleistos poezijos knygelės buvusios skirtos suaugusiems, ten sudėti lyriški pamąstymai apie gyvenimą, meilę ir, žinoma, moteris. Kai kurie eilėraščiai turi ir nemenką porciją ironijos.
Teko viską surūšiuoti
Didžiausia jo kūrybos gerbėja yra Joniškėlyje gyvenanti 9-metė anūkė Aistė Atraškeviūtė. Ji ir pastūmėjo senelį rašomą poeziją surūšiuoti į vaikišką ir nevaikišką.
Dar būdama darželinukė ji atmintinai mokėjo daug senelio parašytų posmų, dalyvaudavo skaitovų konkursuose.
Radviliškyje vykusiame respublikiniame patriotinio eilėraščio skaityme, eidama tik penktus metus, buvo laimėjusi antrą vietą, o Lietuvos šimtmečio proga Pasvalio rajone rengtame tokiame pat konkurse išrinkta geriausia skaitove.
Senelis pasidžiaugia, kad anūkė turi ir kitų talentų, šoka baletą, dainuoja, groja fleita.
Kas tas figos lapelis?
Dabar A.Atraškevičiūtė senelį lydi į visus poezijos vakarus, padeda pristatyti jo kūrybą.
„Jai daugiau ploja nei man“, – prisipažįsta senelis.
Kai 2017 metais S.Rimkus išleido lyrinės poezijos rinkinį, anūkė jau mokėjo skaityti ir kai kuriuos leidinio eilėraščius mokėsi atmintinai.
Kartą atplėšusi akis nuo knygelės mažoji klausia: „Seneli, kas tas figos lapelis, kurį tu moterims liepi nusiimt?“
„Sakau, esu parašęs eilėraščių apie meškiukus, šuniukus, kačiukus, kodėl tų neskaitai? Šitie – ne vaikams. O ji man atkerta: ne, anie ne tokie įdomūs, aš pradėjau skaityt eilėraščius apie moteris, tai ir skaitysiu. Galvoju, velnias gausis, reikia vaikams rašyti atskirai“, – kvatoja kūrėjas.
Siužetai – iš gyvenimo
Vaikiškos poezijos atsiradimas nebuvo planuotas.
„Jei tik kas atsitinka, anūkai prašo būtinai aprašyti“, – eiliuotojas pasakoja, kaip pasuko ta linkme.
Siužetų nereikėjo galvoti, viskas iš gyvenimo.
Eina sodint vynuogių, anūkai prie šono ir tuojau pat liepia veiksmą perpasakoti eilėmis. Senelis nesispyrioja, sėda ir rašo.
Vyras laiko triušius, tai jų gyvenimas eilėraščiais skersai išilgai aprašytas.
„Žiūrim, darže ežys pukši, o dar pamatom, kad ir braškes išknisęs, matyt, sliekų maistui ieškojo. Štai jums ir naujas eilėraštis“, – vyras pasakoja, kad medžiagos kūrybai apstu.
Ežiui dėmesio teko skirti ir daugiau, mat po braškių krūmu apsigyveno ir ežienė, o paskui jie ir ežiukų atsivedė – apie tai vėl naujos eilės.
Kitą kartą ateina kaimynas, sako, kad dingo višta, prašo kiemo vaikų paieškoti, žada atsilyginti saldainiais.
S.Rimkaus anūkai senelį irgi tempia į paieškas. Ten šen žvalgosi, kur toji pabėgėlė, o vištą aptikti padeda katinas. Mat raiboji užlindo už lentų, ieškotojams jos nematyt, bet kai tarp lentų įlindo katinas, višta išsigandusi ėmė kudakuoti. Pirmas darbas po sėkmingų ieškojimų – parašyti eilėraštį.
Kaimynas tris ožiukus nusipirko, anūkei maga apžiūrėti, o vienas bakst ir rageliais stumtelėjo.
Mažajai išgąstis. Sako pas ožiukus daugiau neisianti. Ir apie tai eilėraštis atsirado.
Netrukus teko rašyti dar vienus posmus apie nedraugingą kaimo gyvūniją, kai anūkę užpuolė pikti močiutės žąsinai.
Gavęs vynuogių panoro ir braškių
Keturi S.Rimkaus anūkai gyvena Kaune.
„Vienam labiausiai patinka eilėraščiai apie pirmąją meilę, o mažesniajam – apie vynuoges ir braškes“, – aiškina kūrėjas.
Iš senelio eilėraščio apie vynuoges vaikas sugebėjo išspausti ir naudos.
Kartą su tėvais nuėjo į turgų. Kol tie prekes rinkosi, berniukas atsistojo prieš vaisių pardavėją ir išpyškino eilėraštį apie vynuoges. Moteris jį apdovanojo gražia keke uogų.
Vaikas tuoj skambina seneliui ir pasakoja įvykį, džiaugiasi gardžia dovana.
„Sako, ta moteris turėjo ir braškių, bet aš tokio eilėraščio nemoku. Seneli, parašyk apie braškes“, – štai taip ateina nauji užsakymai. Senelis ima ir rašo.
„Aistei labiausiai patinka eilėraštis apie senelio plikę“, – juokiasi autorius.
Būdama dar maža tą eilėraštį labai išraiškingai deklamuodavo, ypač raiškiai stengėsi ištarti plikės dydį nusakantį žodį „aerodromas“, jį išsakydavo skiemenimis. Klausytojams tai sukeldavo juoką.
Paglostė senelio karstą
A.Atraškevičiūtė atmintinai moka 45-is naujoje knygelėje esančius eilėraščius.
Nemoka tik vieno. Liūdno. Mergaitė sako, kad tam eilėraščiui dar ne laikas, bet ir jį būtinai išmoks.
Jį S.Rimkus parašė prisiminęs savo iš tremties grįžusį senelį.
„Kai jis grįžo, suaugę kalbėjo, kad senelis parvažiavo iš Šiaurės. Man, vaikui, asociacija su Kalėdų Seneliu, bėgu žiūrėt, gal dovanų parvežė. O senelis prie mirties, vos juda“, – pasakoja jis.
Liūdnasis eilėraštis šalia žaismingų posmų įterptas tikslingai, tai realus gyvenimas, mūsų istorija.
„… Mirė senelis po metų,
Nešiau aš nedidelę puokštę...
Neglostė jis mano galvelės,
Aš karstą priėjęs paglosčiau.“
„Vaikams reikia pažinti praeitį, tam ir eiliuotas žodis tinka. Štai per Mindaugines giedojom himną, anūkai liepė būtinai ir apie tai sukurti eilėraštį“, – vis gausėjančiais užsakymais džiaugiasi senelis.
Mama dainuoja, sūnus eiliuoja
Šnekantis S.Rimkaus kalboje prasimuša žemaičiavimas. Jis gimė ir augo Kvėdarnoje, gyvendamas Aukštaitijoje savo tarmės nepamiršo, priklauso gausiam Pasvalio žemaičių klubui.
„Kai labai pasistengiu, kalbu aukštaitiškai, o šiaip vis žemaitiška šnekta išlenda“, – sako jis ir apgailestauja, kad jo gimtosios tarmės nė vienas anūkas nemoka.
Polinkis į eiliuotą žodį išlindo dar vaikystėje, tebegyvenant Kvėdarnoje. Patys to nežinodami ant kelio užvedė tėvai. Jie buvo susilaukę 8 vaikų, bet trys maži mirė, užaugo 5.
„Mamai dabar 90 metų, ji išrinkta Kvėdarnos šviesuole, yra įrašiusi 96 liaudies dainas, jų gausybę žinojo“, – pasakoja jis.
Būdamas vaikas rado mamos ir tėčio mokyklinių metų atminimų sąsiuvinius. Pokariu buvusi tokia mada: jaunimas siųsdavo per rankas sąsiuvinius, o į juos draugai surašydavo įvairiausius palinkėjimus, dažniausiai eiliuotai.
„Žiūriu, primityviai sueiliuota, aš galėčiau geriau“, – tada nusprendęs ir pabandęs pats rašyti.
Merginos tik tirpo
Eiliavimo įgūdžius S.Rimkus tobulino būdamas Kauno žemės ūkio akademijos mechanizacijos fakulteto studentu. Gyveno su kambariokais muzikantais, tie savaitgaliais uždarbiaudavo grodami vestuvėse, o narteikiškis jiems kūrė humoristinius kupletus.
Tuomet ėmė rastis ir rimtesnė lyrika, bet ją dėjo į šalį.
Būdamas studentu ir vestuves atšoko – vedė ekonomikos fakulteto studentę, kilusią iš Kraštų.
Penkerius metus abu dirbo kolūkyje Žemaitijoje, paskui gavo vietas Joniškėlio I.Mičiurino žemės ūkio technikume, atsikraustė į Narteikius.
„Dėsčiau merginoms teisę, paskaitų pradžioje visad eilėraščių paskaitydavau, jos tirpo“, – literatūrinę kūrybą pritaikęs ir darbe.
Eilėraščiai vaikams – jau 4-oji S.Rimkaus knyga.
Pirmoji buvusi apie žemės ūkio technikos mechanizmus.
Ir žmonos nuopelnas
Kad išleido kitas dvi poezijos knygas – žmonos nuopelnas. Prieš 10 metų ji mirė pakirsta vėžio.
Kai žmona pasiligojo ir nebegalėjo dirbti, būdavo namie, pasisiūlė eilėraščius suvesti į kompiuterį. Iki tol jų buvo prikaupta sąsiuviniuose ir ant palaidų lapų.
„Tada turėjau peržiūrėti, ką palikti, ką išmesti“, – sako jis.
Prieiliuota buvo gausybė. Ypač daug posmų skirta įvairioms moterims.
S.Rimkus linksmai pasakoja, kad to prašydavo pačios damos. Jei vienai dedikuoji eiles, tuoj ir kita nori būti aprašyta. Jei vienai skiri ketureilį, ta, kuri aprašyta dvieilyje, prašosi irgi ilgesnio.
Vyras savo kūrybą deklamuodavo visokiomis progomis. Pažįstami vis ėmė baksnoti, kad galėtų knygą išleisti. Taip 2011 metais išėjo pirma eilėraščių knyga, o po 6 metų ir antroji.
Greit dalis tų eilėraščių virto dainomis, juos atlieka Joniškėlio kultūros namų ir kitų Pasvalio rajono kultūros įstaigų kolektyvai.
Našlės jau dabar prieš eilėraštį šiaušiasi
Po šiųmetinio leidinio S.Rimkus kitąmet ruošiasi išleisti dar vieną lyrikos knygutę.
Nežinia, ar ja bus patenkintos artimiausios daugiabučio kaimynės, mat vyras joje ruošiasi atspausdinti eilėraštį „Septynios našlės“.
Knyga dar neišleista, o pretenzijų dėl aprašytų našlių poetas jau sulaukia.
Situacija paimta iš realaus gyvenimo. Vyras gyvena name, kuriame visi kaimynai panašaus amžiaus. Dviejų laiptinių daugiabutyje šiuo metu tikrai gyvena 7 našlės, o našlys vyras tik vienas – tai jis.
S.Rimkus eilėraštyje pamini kiekvienos našlės tikrą vardą, išskirtiniausias charakterio savybes ir tai, kad visos bando išsiaiškinti, kuri labiausia mylima. Poetas išsisukinėdamas rašo, jog jos visos jam brangios, bet netelpa širdy, ir gana.
