„Kaip socialinė darbuotoja aš atstovauju labai jautriai ir svarbiai žmonių grupei – tėvų globos netekusiems vaikams bei kartu teikiame paslaugas globėjų, įtėvių, šeimynų šeimoms. Kai žinai, kad nuo tavęs priklauso, kaip pasisuks vaiko likimas, kasdienis darbas tampa labai prasmingas. Būna, ateina žmonės su lūkesčiu įvaikinti ar globoti vaikelį, nes negali susilaukti biologinio. Tokiu momentu jautiesi darantis tikrai didį darbą – suvedantis tėvų neturintį vaiką ir rūpestingą šeimą“, – šypsosi Greta.
Pirmas pasiekimas – ryšio užmezgimas
„Reikia suprasti viena – socialinis darbas niekada nebuvo ir nebus įvertinamas aiškiai apskaičiuojamais rezultatais, – sako Greta. – „Socialinis darbas – tai procesas, kuris gali tęstis daugelį metų, o pokyčiai gali būti minimalūs. Iš kitos pusės – jeigu žmogus atsisakė netinkamo elgesio – tai jau yra didelė pergalė“.
Pasak moters, ir jai, ir jos kolegoms visų svarbiausia – žmogaus atvirumas bendraujant su socialiniu darbuotoju ir užsimezgęs tarpusavio ryšys. Tai jau galima vadinti tarpiniu pasiekimu, žingsniu pirmyn.
„Manau, socialinis darbuotojas gali vadintis profesionalu tik tuomet, kai jam tikrai rūpi emocinė, psichologinė mūsų bendruomenės savijauta, kai sąmoningai siekia įkvėpti motyvacijos šeimai, kad ji pakeistų netinkamus įpročius ar pati gebėtų spręsti kylančias problemas“, – savo nuomonę apie socialinio darbuotojo darbo prasmę dėsto pašnekovė.
Ji priduria nė nenumaniusi, kad koreguoti, keisti netinkamus žmogaus įpročius, elgesį, gali būti taip sunku, kartais pakeisti požiūrio ir mąstymo – praktiškai visai neįmanoma. Rodos, turėtumei greitai nuleisti rankas ir keisti darbą. Bet Greta tik šypteli, nes ji jau turi skeptikams paruoštą atsakymą – kai sunku, prisimena sėkmingai pasibaigusias istorijas. Tai stiprina, palaiko.
„Prisimenu šeimas, vaikus, su kuriais dirbau ar dirbu. Prisimenu šeimą, kuri prieš trejus metus baigė globėjų ir įtėvių programos mokymus ir svajojo įvaikinti 2 mažylius. Po mažiau nei pusės metų šeima sulaukė pasiūlymo įvaikinti tik ką gimusį berniuką. Tas jausmas, kai vaikui randama įtėvių šeima, o šeimai – vaikelis, yra neapsakomas, suteikiantis pilnavertiškumą. Po kurio laiko šeima atvyko į globos centrą mūsų aplankyti, ir tarsi sakydama kūdikiui ištarė: „Žiūrėk, tai yra mūsų fėjos, kurios „atnešė“ tave pas mus“. Iki dabar šią istoriją prisimenu su džiaugsmo ašaromis“, – pasakoja G. Giriūnatė.
Paauglį prireikė išversti iš lovos, o dabar jis didžėjus
Socialinė darbuotoja Greta pasakoja, kad pagrindinis jos darbas – organizuoti įvairiapusę pagalbą globėjų, rūpintojų ar įtėvių šeimoms ir jų vaikams. Didelė dalis jos darbo dienos prabėga konsultuojant šeimas pačiais įvairiausiais klausimais – nuo sveikatos rūpesčių iki vaiko ugdymo ar auklėjimo klausimų. Ji kartu su šeima sudaro individualų pagalbos šeimai planą, stebi jo įgyvendinimą, padeda šeimos nariams įveikti sunkumus tose srityse, kur įgūdžiai dar nesusiformavę.
Pašnekovė taip pat rengia psichologinius mokymus ir seminarus, organizuoja pagalbos sau grupes, tęstinius mokymus, dalyvauja globojamų vaikų susitikimuose su biologinėmis šeimomis, tarpininkauja suaugusiems sprendžiant įvairius kylančius klausimus dėl vaikų, ruošia šeimas tapti globėjais, rūpintojais, įtėviais, vertina jų pasirengimą šiam svarbiam žingsniui.
„Dažna pagalba – tiesiog išklausymas. Būna, užtenka tik patarimo, palaikymo, padrąsinimo, kad žmogus toliau galėtų eiti savarankiškai. Tai liečia ir situacijas su vaikais. Prisimenu, visai neseniai jaunuoliui padėjome susirinkti informaciją apie profesinę mokyklą, kurioje jis svajojo mokytis. Ir jis joje jau mokosi nuo šio rugsėjo“, – prisimena G. Giriūnaitė.
„Mane labai įkvepia suaugę buvę globotiniai, kurie ateina į globos centrą aplankyti, papasakoja, kaip sekasi. Prisimenu jaunuolį, dabar jau pilnametį, su kuriuo prieš porą metų dirbau labai intensyviai. Jis buvo praradęs motyvaciją mokytis, tad nesiruošė eiti į mokyklos baigimo egzaminus. Tą rytą, kai jam turėjo būti egzaminas, važiavome pas jį į namus, radome miegantį, pakėlėme ir nuvežėme į mokyklą. Žinojome, kad pats nenuvyks, nes mokykloje buvo jaunuolių grupė, kuri iš jo šaipėsi, grasino sumušti. Ir ką jūs manote? Egzaminus išlaikė, gavo mokyklos baigimo diplomą ir toliau tęsia mokslus profesinėje mokykloje“, – priduria socialinė darbuotoja.
Greta pasakoja, kad nors anksčiau atrodė, jog šis vaikas „prarastas“, dabar jis laisvu laiku dirba didžėjumi, dalyvauja ugnies fakyrų pasirodymuose, turi įvairių veiklų ir darbų. Pašnekovė sako dažnai susimąstanti, kaip būtų susiklostęs jaunuolio likimas, jeigu tąsyk nebūtų palydėję jo į egzaminus: jis nebūtų pabaigęs mokyklos, negalėjęs įstoti į mokytis norimos profesijos, o užkluptas nesėkmių gal būtų linkęs į save griaunantį, žalojantį elgesį.
Mergaitė stebėjosi globėjos supratingumu
Pašnekovė pasakoja besižavinti budinčiais globotojais. Jie, tie tikrieji profesionalai, stebina savo stiprybe, optimizmu, gebėjimu susidraugauti su vaikais, padėti išgyti nuo patirtų traumų.
„Viena iš mūsų globos centro budinčių globotojų tiesiog daro stebuklus. Prisimenu atvejį, kai jų šeimoje apsigyveno trys sudėtingo elgesio vaikai. Mažieji buvo tiesiog „laukinukai“: neturėjo jokių ribų, jiems negaliojo jokios taisyklės. Dar skaudžiau, kad jie žalojo save, nuolat mušė vienas kitą, neturėjo valgymo ir higienos įgūdžių, elgėsi agresyviai ir prieš globėjus.
Vyriausia mergaitė, tuomet jai buvo vienuolika, vis stebėdavosi, kaip globėja supranta, kada jai liūdna, kada ji nori, pavyzdžiui, vaisių, ir visuomet reaguoja į jos emocijas, atliepia būtiniausius poreikius. Kai vaikai grįžo atgal į savo biologinę šeimą, net praėjus daugiau kaip metams, vis dar paskambina budinčiai globotojai, pasikalba. Tokiais atvejais susimąstai, kokia vis tik didžiulė įtaka vaikams padaryta, kiek naujų ir teigiamų įgūdžių bei įpročių jie išsineša iš globėjų šeimos ir vėliau netgi kai ko išmoko savo biologinius tėvus“, – pasakoja socialinė darbuotoja.
Pasak pašnekovės, šeimose, su kuriomis jai tenka dirbti, dažniausios problemos kyla dėl tarpusavio santykių: globėjai nesupranta vaikų, vaikai – globėjų. Tuomet tenka ieškoti kompromisų, stengtis įkvėpti stiprybės pačius žmones spręsti savo problemas. Socialinis darbuotojas paprastai gelbsti ir pataria tik tiek, kiek reikia, nes pernelyg didelė pagalba nesuteikia asmeniui savarankiškumo.
„Kiekvieno vaiko patirtos traumos, su kuriomis jis ateina į globėjų ar įtėvių šeimą, skirtingos, bet turi ir bendrų bruožų. Pavyzdžiui, vaikai iš šeimų, kuriose jie buvo neprižiūrimi ilgą laiką, ateina jau beveik suaugę, perėmę suaugusiųjų funkcijas – rūpinasi namų buitimi, broliais ir seserimis, netgi girtaujančiais biologiniais tėvais.
Kai kurie globėjai stebisi ir džiaugiasi, kokie savarankiški vaikai, kaip viską moka patys. Tačiau tai išgirdę mes, socialiniai darbuotojai, suklūstame, – jei vaikas patiria suaugusiojo rūpesčius, atlieka darbus ne pagal savo amžių, net nežino, kas yra nerūpestinga vaikystė, neišgyvena svarbių raidos tarpsnių, tuomet užaugęs ar paauglystės laikotarpiu susidurs su dideliais sunkumais“, – patirtimi dalijasi Greta.
Vaikai, kuriuos tenka apgyvendinti pas budinčius globotojus, paprastai ateina iš šeimų jau patyrę smurtą: psichologinį, fizinį, seksualinį, nepriežiūrą. Jie labai bijo, kad tai vėl pasikartos. Smurtas palieka daugybę baimių: mirties, tamsos, uždarytų durų, vyriškos lyties asmenų ir panašiai. Anot pašnekovės, iš pirmo žvilgsnio šių vaikų baimės yra panašios į kitų vaikų, bet nerimas, jeigu jis trunka labai ilgai arba tęsiasi nuolat, vaikui tampa nepakeliama našta.
Geriausia, kai grįžta į savo šeimą
Anot Gretos, jeigu vaikas sėkmingai adaptuojasi šeimoje, randa jį mylinčius, su juo sutarti bei atliepti jo poreikius gebančius globėjus, rūpintojus ar įtėvius, tai yra didelis pasiekimas. Dar geriau, jeigu pasiseka motyvuoti šeimas keisti gyvenimo būdą ir susigrąžinti savo biologinius vaikus, jai rūpintis, mylėti, nebekartoti buvusių klaidų.
„Prisimenu istoriją, kai 12 metų mergaitė maždaug metus gyveno laikinųjų globėjų šeimoje. Mergaitė jautėsi puikiai, svajojo, sukūrė artimą ir pozityvų ryšį su globėja ir trimis biologiniais jos vaikais. Tuo metu mergaitės biologinė mama ėmė keisti savo gyvenimą: atliko pagalbos šeimai plane iškeltus reikalavimus ir atsirado galimybė dukrai sugrįžti pas mamą.
Deja, pati mergaitė pasisakė nebenorinti grįžti, nors bendrauti su mama nori ir bendrauja. Kodėl taip nutiko? Iki patekdamas pas globėjus, vaikas savo šeimoje patyrė daug skriaudų, ypatingai iš mamos sugyventinių, todėl pasirinko likti globėjų šeimoje. Tad tai kartu ir graži istorija, ir , žvelgiant iš kitos pusės – skaudi“, – prisimena Greta.
Pasak socialinės darbuotojos, jai gražiausios tos istorijos, kuriose vaikai po skaudžių išgyvenimų, turi galimybę sugrįžti į biologines šeimas, nes tėvai išsprendė savo problemas, išmoko rūpintis vaikais. Greta prisipažįsta, kad kiekvienas kartas, kai vaikas atsisveikina su globėjais ir bėga į glėbį savo biologiniams tėvams, išspaudžia ašarą.
„Džiaugiesi ir už šeimą, kad ji atsikratė įsisenėjusių problemų, ir už vaiką, kuris praktiškai visuomet nori grįžti pas biologinius tėvus: vėl į savo kambarį, pas savo augintinius. Kaip bebūtų, biologinių tėvų nepakeis niekas, bent jau mažam vaikui. Vyresnis vaikas jau suvokia pasaulį kitaip: geba atsirinkti, koks gyvenimo būdas yra geras, o koks – pražūtingas. Vaikai bijo pasikartojančių nemalonių įvykių, kuriuos patyrė“, – sako G. Griniūtė.
Pasiūlyti pagalbą reikia drąsos
Pašnekovė džiaugiasi, kad pati užaugo darnioje šeimoje. Pasakoja, kad jos tėvų santykiai buvo ir yra darnūs, nuoširdūs, palaikantys.
„Mano tėvai man yra autoritetas. Juk būtent jie mane išmokė visko nuo pagrindų, įskiepijo vertybes, pažiūras, supratimą, kuriuo dabar galiu dalintis su kitais, padėti kitiems. Tėvams darbas buvo ir yra vertybė, kaip ir dabar man. Visuomet laikausi pozicijos, kad kokio darbo ar veiklos besiimčiau, turiu tai atlikti profesionaliai, o ypatingai – socialiniame darbe, nes tai darbas su žmonėmis. O mano atveju – dargi labai jautria žmonių grupe“, – teigia Greta.
Ji sakosi iš prigimties mėgstanti daug bendrauti, megzti naujas pažintis, nebijanti užkalbinti nepažįstamų žmonių, ypač jei pastebi, kad reikia pagalbos. Gretos manymu, gali būti, kad ši vidinė drąsa lėmė socialinio darbuotojo profesijos pasirinkimą.
Vertindama socialinio darbo svarbą visuomenei Greta siūlo pradėti nuo abstrakčių dalykų: gyvenimo vertę kuria ir sudaro žmonių laimingumo rodiklis. Kuo žmonės laimingesni, tuo mažiau kyla konfliktų ar smurto. Pašnekovė įsitikinusi, kad vienas iš socialinio darbo tikslų – suteikti drąsos ir pasitikėjimo žmogui pačiam spręsti kylančias problemas. Bėdoms sumažėjus ar išnykus, žmogus tampa laimingesnis, gyvenimo kokybė – geresnė, o pasitikėjimas savimi aukštesnis.
Socialiniame darbe svarbu ir prevencija: motyvuoti, palaikyti, būti pagalbininku palūžusiems, kad ateityje jie nepatirtų krizių arba gebėtų jas įveikti susidūrę.
Gretos nuomone, socialinis darbas – tai pagarbos vertas darbas. Nors jo vertė neišmatuojama, itin svarbi kiekvienam iš mūsų, nes nežinia, kada prireiks tokio specialisto pagalbos. Todėl žmonės turėtų vertinti šią profesiją, kuri, ypač senstančiuose šalies rajonuose, yra bene pagrindinė, palaikanti žmones, susiduriančius su įvairiais sunkumais.
