Atsakymų ir į šiuos, ir daugybę kitų klausimų ieškojo dailininkė Miglė Kosinskaitė (55 m.), šią vasarą tapydama šios garsiosios poros portretą.
Rugpjūčio 1 dieną Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui (1520–1572) sukako 500 metų. Šio jubiliejaus proga Vilniaus senamiesčio Stiklo kvartalo bendruomenė su Senamiesčio atnaujinimo agentūra buvo pakvietusi į nepaprastą, bet itin iškilmingą vernisažą – M.Kosinskaitės sukurto Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės portreto visu ūgiu pristatymą.
Mat Lietuvoje, o juolab Vilniuje, iki šiol nebuvo garsiosios poros atvaizdo, nors didžioji jų romantiškos, dramatiškos ir tragiškos meilės istorijos dalis vyko būtent Vilniuje.
Tapydama paveikslą M.Kosinskaitė Žygimanto Augusto prototipu pasirinko Vaidotą Valiukevičių, grupės „The Roop“ atlikėją. Pats Vaidotas socialiniuose tinkluose pasidalijo savo potyriais tapus Žygimanto Augusto prototipu.
„Nebuvo laiko ilgiems apmąstymams ar dvejonėms, bet muisčiausi, nes, nors ir turėjau šiokios tokios patirties tapydama portretus, žinojau, kad tai labai sunkus darbas.
Bet koks portretas nėra lengvas uždavinys, o dvigubas ir visu ūgiu – dar sudėtingesnis. Čia – tik techniniai dalykai. Negana to, Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė – ypatingos asmenybės.
Kiekvienas žmogus Lietuvoje yra susikūręs savus jų portretus, todėl tai irgi man pridėjo atsakomybės, kad nenuvilčiau savo darbu“, – kalbėjo dailininkė.
Apie karalių Žygimantą Augustą ir jo mylimą žmoną, garsios Radvilų giminės atstovę, Lietuvos didžiąją kunigaikštienę ir Lenkijos karalienę Barborą Radvilaitę M.Kosinskaitė anksčiau žinojo tik tiek, kiek pasidomėdavo vienai ar kitai progai pasitaikius, vedama smalsumo.
Prieš stodama prie molberto Miglė dar ieškojo, kas galėtų jai tapti šių dviejų garsenybių prototipais ir sutiktų papozuoti: „Toks buvo užsakovės Stiklo kvartalo įkūrėjos ir vadovės Julijos Janus sumanymas – kultūroje ir mene atsispindi kiekvienos epochos supratimas apie grožį. Be to, ir man pačiai norėjosi, kad tas portretas nebūtų visiškai iš piršto laužtas, kad jį būtų įdomu tapyti.“
Nors buvo sumanyta abiejų asmenybių portretui rasti šių dienų prototipus, vis dėlto Miglei sektinas pavyzdys buvo rekonstruotas archeologo Vytauto Urbanavičiaus Barboros Radvilaitės portretas, pagal kurį jos biustą sukūrė dailininkas Stanislovas Kuzma. Iš jo žvelgia aštrių veido bruožų moteris aukšta kakta ir šiek tiek ereliška nosimi.
Mokslininkai, tyrę Barboros Radvilaitės palaikus, kurie palaidoti Vilniaus arkikatedros rūsiuose, priėjo prie išvados, kad ji buvo 162 centimetrų ūgio, liekna, aukštesnė, nei buvo būdinga tų laikų moterims.
Ne vienas istorikas yra pastebėjęs, kad garsioji karalienė, kaip aukštuomenės dama, buvo stilinga moteris. Turėjo visas galimybes, sugebėjo ir mėgo gražiai rengtis, o tai neabejotinai galėjo turėti įtakos ir jos įvaizdžiui, ir manieroms.
„Man atrodo, kad Barbora Radvilaitė buvo tikrai nepėsčia – kieta moteriškė. Juk ne veltui ir Žygimantas Augustas, ir daugelis kitų to meto vyrų dėl jos tiesiog kraustėsi iš proto“, – šyptelėjo Miglė.
Bet prie tokios išvados ji priėjo tik po to, kai Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės portretams sukurti turėdama vos mėnesį svarstė, kas galėtų tapti karalienės modeliu. Iš pradžių dailininkė galvojo apie skaistaus veido mėlynakę, trapios išvaizdos merginą.
Tačiau padariusi kelis eskizus, daugiau pasigilinusi, kokia buvo Barbora Radvilaitė kaip asmenybė, suprato pozuoti pasirinkusi visai ne tokio tipažo merginą.
„Labai gaila, bet man teko atsisakyti nepaprastai gražios, trapios, be galo dvasingos smuikininkės Junos Tarmonaitės pozavimo. Kūriau savą Barborą Radvilaitę, bet vis pasižiūrėdama į S.Kuzmos kurtą jos biustą“, – pasakojo Miglė.
Pastebėjus, kad jos sukurtame portrete Barboros Radvilaitės lūpos – labai išraiškingos, net gundančios, dailininkė atviravo, jog ilgai ieškojo karalienės veido išraiškos: „Vis atrodė, kad mano Barbora – tai kažkokia išsigandusi, tai per daug sustingusi, kol galiausiai šiaip taip priartėjau prie tiesos.“
Ieškant savo įsivaizduojamo Žygimanto Augusto prototipo Miglei nutiko keista, kupina nenusakomų sutapimų istorija: „Julija man vis siuntė informaciją, kad karalius buvo lieknas, mėgo puoštis išimtinai juodais drabužiais, turėjo ispaniško ir itališko kraujo, todėl man mintyse nuolat sukosi įvairūs galimi veidai. Perrinkau visų draugų vaikus, perkračiau ir feisbuką ieškodama, kas man galėtų pabūti Žygimantu Augustu.
Kiek anksčiau buvo toks nerimtas pokalbis apie tai, kad grupės „The Roop“ atlikėjas V.Valiukevičius norėtų turėti savo tapytą portretą. Aš mestelėjau, kad kada nors galėčiau jį nutapyti. Ir tik kai jau ėmiausi šio sunkaus karališkojo portreto, staiga vieną dieną veždama parodą į Palangą supratau, kad Vaidotas – tiesiog tobulas personažas. Ir jis iš tikrųjų profesionalas – akimirksniu suprato, ko man reikia.
Per kelias minutes tinkamai papozavo, todėl jį nutapiau lengva ranka.“
Žygimantas Augustas po pirmosios savo žmonos Ežbietos Habsburgaitės mirties pamilo ir 1547 m. vedė našlę Barborą Radvilaitę-Goštautienę, nors tėvas Žygimantas Senasis ir motina italė Bona Sforza palaiminimo šioms vedyboms nesuteikė.
Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės romanas ir neilgas bendras gyvenimas (karalienė po sunkios ligos, būdama trisdešimt vienų metų, mirė 1551 m.) apipintas romantiškomis legendomis ir iki šiol laikomas didelės meilės ir vyro pagarbos moteriai pavyzdžiu.
Todėl Miglei teko pagalvoti ne tik apie tai, kokie turėtų būti jos tapomi Žygimantas Augustas ir jo didžioji gyvenimo meilė Barbora Radvilaitė, bet ir kokį jų tarpusavio santykį sukurti portrete.
„Tapydama įsivaizdavau tą sceną, kai Žygimantas Augustas, pamynęs baimę motinai, kuri nenorėjo pripažinti Barboros jo žmona, o visas dvaras ir didikai irgi buvo prieš juos, pristato savo išrinktąją, savo mylimą moterį ir būsimą karalienę visuomenei. Todėl mano Žygimantas – pasitempęs, ryžtingas ir parodantis, kad galutinis sprendimas – tik jo.
Barbora – tarsi jau ir laimėtoja, bet jai dar šiek tiek baisu, nes visi prieš ją. Juk jos gyvenime ir išgyvenimų, ir dramos buvo pakankamai. Gal todėl ji taip anksti ir mirė“, – mintimis apie savo kūrinį dalijosi Miglė.
Nelengva buvo dailininkei sumodeliuoti Žygimanto ir Barboros apdarus. Teko išstudijuoti daug Renesanso epochai būdingų kostiumų, jų detalių, papuošimų.
Iki šiol žinoma, kad karalius mėgo tik juodos spalvos drabužius iš prabangaus šilko, brokato, kašmyro.
Bet Miglės sukurtame Žygimanto Augusto kostiume yra ir rusvų, ir rausvų, ir baltų atspalvių: „Leidau sau šiek tiek nuklysti į lankas.
Be to, nuo studijų laikų man įkalta į galvą, kad juoda spalva tapyboje negerai, tad ir stengiausi ją kiek paslėpti.
Kalbant apie Barborą, nuolat girdime: perlai, perlai. Bet, atrodo, tas garsusis jos portretas su perlų karūna tapytas jau po mirties, o visi kiti – XVII–XVIII a.“
O gal tapydama žmonių, susietų tokios nepaprastos meilės istorijos, portretą dailininkė nuklysdavo mintimis ir į savo gyvenimą?
„Ne, aš tik dirbau nuo ryto iki vakaro. Apmąstymams ar prisiminimams nebuvo laiko – reikėjo skubėti. Ir klaidoms laiko nebuvo. Privalėjau viską atlikti gerai, švariai ir laiku“, – prisiminė Miglė.
Akivaizdu, bet neįtikėtina, kad tokį paveikslą ji sukūrė šiek tiek daugiau nei per mėnesį.
„Taip, tiek laiko praėjo nuo drobės užsakymo, portreto išdžiovinimo, nulakavimo, fotografavimo ir išvežimo iš Kauno į Vilnių. Streso buvo nemažai.
Prieš darbo pabaigą net užmigdavau sunkiai. Kasdien keldavausi šeštą ryto su mintimi, kad galiu nesuspėti, todėl tuoj pat reikia eiti į dirbtuvę.
Toks darbas labai drausmina, todėl visiems kolegoms dailininkams rekomenduočiau pabandyti sukurti kokią nors istorinę drobę. Supratau, kad iki meistrytės dar labai toli“, – dabar jau linksmiau apie nemenkus kūrybinius išbandymus kalbėjo Miglė.
