Lazdynai tuokėsi gūdžiais 1950-aisiais metais rugpjūčio 10 d. Santuoką įregistravo ne tik Panevėžio civilinės metrikacijos skyriuje, bet ir katedroje, tik apie tai niekam neprasitarė. Prabangių vestuvių tais laikais nebūdavo, o nuotakos avėdavo medvilniniais bateliais, kuriuos ištepdavo dantų pasta, kad atrodytų baltesni.
Šiemet tame pačiame civilinės metrikacijos skyriuje vyko Lazdynų santuokos atnaujinimo ceremonija, vėliau šventę pratęsė karčiamoje su artimaisiais.
Vytautas prisiminė, kad anuomet jis mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje ir, kadangi jo šeima sunkiai vertėsi, dirbo notarinėje kontoroje, o būsimoji žmona dirbo metrikacijos skyriuje. Kartais jiedu susidurdavo darbo reikalais, o artimiau juos supažindino jos draugas.
„Ilgai nelaukėme, po kelių mėnesių susituokėme – ir pataikėme. Tada nebuvo mados ilgai draugauti, kaip dabar, kai pora draugauja 4-5 metus metus, o laiko susituokti neranda. Arba tiesiog gyvena kartu – aš esu priešininkas šios tendencijos, suprantu, kad dabar kitokie laikai, bet juk nei mūsų seneliai, nei proseneliai taip nedarydavo“, – svarstė Vytautas.
Ponia Taisa paatviravo, kad didelės meilės tarp jų nebuvo, iki tol jis jau turėjo „mergaitę“, o ji – „berniuką“. Visgi su jais išsiskyrė ir nusprendė būti kartu. „Kažin, ar didelė meilė viską nulemia – štai mūsų vestuvių liudininkai buvo labai viens kitą įsimylėję, bet po šešerių santuokos metų išsiskyrė, o mes likom kartu“, – pasakojo moteris.
Abu sutuoktiniai sako, kad 70-ia kartu praleistų metų jie dabar labai patenkinti, bet situacijos neidealizuoja – būta visko.
„Kaip lauke būna ir lietaus, ir saulės, taip ir namie būna ir gražių dienų, ir pykčių. Bet mes visuomet stengėmės būti tolerantiški ir gerbti vienas kitą, ieškodavome kompromisų. Kartais nusileisdavau, nutylėdavau, laikydamasis posakio, kad tyla – gera byla. Juk rėkimu nieko gero nepasieksi. Štai Aleksandras Lukašenka daug rėkia, bet nieko jam neišeina“, – vaizdžiai kalbėjo senjoras.
Žmona jam pritarė: „Kad tiek metų išgyventume kartu, reikėjo daug kantrybės. Ir jam, ir man.“
Pridūrė, kad jai pasisekė dėl to, jog vyras – ne pijokas, per visus 70 metų nei karto nėra mačiusi jo girto. Ir jis niekada nėra prieš ją pakėlęs rankos. Na, kartais kažko pabambėdavo, bet ir ji pabambėdavusi, kartais ir užrėkdavusi – „moteriškės juk taip daro“.
Sutuoktiniai susilaukė dviejų dukrų, Nijolės ir Violetos. Taisa prisipažino: „Aš kartais būdavau pikta močia, bet man svarbiausias dalykas gyvenime atrodė tas, kad vaikai gerai mokytųsi ir baigtų aukštąjį mokslą.“
Ir tikslo pasiekė: dukra Violeta baigė mokyklą aukso medaliu, įstojo studijuoti medicinos ir tapo gydytoja, dukra Nijolė taip pat gerai mokėsi, pasirinko studijas tuometiniame dailės institute. Aukštąjį mokslą baigė ir dauguma anūkų bei proanūkių – seneliams tai taip pat didžiulis džiaugsmas.
Lazdynų giminėje vyrauja moterys: jie turi keturias anūkes, tris proanūkes ir du proanūkius. „O kaip tik šiemet prieš pat vestuvių metines vienas provaikaitis susilaukė dukrelės, taigi jau turime ir proprovaikaitę. Mums tai – didžiulė dovana ir didžiulis gyvenimo laimėjimas, juk neretai ir šimtamečiai neturi proprovaikaičių“, – džiaugėsi proprosenelis Vytautas.
Vairuoja ir skaito
Vytauto giminėje daug ilgaamžių, tiesa, tik iš moteriškosios pusės. Jo mama sulaukė 101 metų, iki pat paskutinės dienos vaikščiojo, skaitė, žiūrėjo krepšinio varžybas („gydytojai sakiau, kad gal ir aš tiek gyvensiu“). Dvi tetos išgyveno po 99 m., močiutės – 97-98 m.
Taisos giminėje ilgaamžių nėra – jos mama mirė vos 46 m., tėtis – 65 m., iš gausaus devynių brolių ir sesių būrio jau ji viena telikus.
„Visus pragyvenau, tad kartais jaučiuosi sena. Betgi nieko – dar iki turgaus nueinu ir sode galiu padirbėti, nors sodas dabar jau nebe toks gražus kaip seniau. O vyro sveikata išvis puiki“, – sakė ji.
Vytautas ne tik mielai darbuojasi sode, bet ir vairuoja automobilį, raudoną mersedesą – tam jam net akinių nereikia. Varavimo teises išsilaikė, praėjus keliems mėnesiams po vestuvių, taigi vairavimo stažas taip pat tuoj pasieks 70 metų.
Neseniai ir į atlaidus gimtajame Vabalninko miestelyje nuvažiavo. Tiesa, pasvarsto, kad gal šiemet jau reikėtų su vairavimu atsisveikinti, visgi jau sulaukė garbaus amžiaus.
Bet pasidžiaugia, kad abu su žmona dar tinkamai savimi ir savo buitimi pasirūpina. Krapštydamiesi netoli namų esančiame sode kiek pavargsta fiziškai, bet atsigauna dvasiškai. Savo užsiaugintų pomidorų, agurkų ir žiemai užsimarinuoja ar užsivakuoja. Taip pat abu labai mėgsta grybauti, nors pastaraisiais metais į mišką išsiruošia rečiau.
Dar ponas Vytautas labai mėgsta skaityti (bibliotekoje lankosi nuo Vabalninko pradinės mokyklos laikų, taigi stažas – jau 83 metai). Skaito, atsikėlęs 6 val. ryto, prieš miegą ir kiekvieną laisvesnę dienos valandėlę. Yra paskaičiavęs, kad per metus perskaito net apie 100 knygų.
Daug juda ir nepersivalgo
Kaip garbaus amžiaus sulaukę veiklūs senjorai pasakytų, kas jiems padeda gerai jaustis? „Mano žmona kaip antra Eugenija Šimkūnaitė, labai daug išmano apie vaistoles. Kartais reikia ir cheminių vaistų, bet ir žolės labai padeda, aš jų prirenku, išdžioviname ir stengiamės jomis gydytis. Padeda ir tai, kad negeriu, nors abstinentas nebuvau ir nebūsiu, kartais taurelę (bet ne daugiau) pakeliu. Negeriu be progos – buvo, kad vyno butelis namie ir prarūgo, bet negi imsi ir nei iš šio, nei iš to gersi“, – dėstė senjoras.
Armijoje buvo pradėjęs traukti dūmą, nes visi aplink tą darė, bet kai kartą gydytojas, tikrindamas sveikatą, patarė mesti rūkyti, iš karto taip ir padarė – atidavė likusias cigaretes žmonai, kad išmestų, ir jau 46 metus nerūko.
Be to, šeima stengiasi sveikai maitintis: rytais paprastai valgo avižinių dribsnių košę, pagardintą linų sėmenimis ar kitais priedais, vengia rūkytų produktų ir kitokio nesveiko maisto ir neužmiršta saiko.
Taisa pabrėžė, kad labai svarbu ir daug judėti. Jie abu visą gyvenimą daug dirbo ir gyveno aktyviai.
Ponas Vytautas sakė: „Čia gal ir juokauju, bet pasakysiu, kad ilgai gyventi padeda ir „Lietuvos rytas“. Mes jį prenumeruojame nuo pat jo leidimo pradžios ir visuomet skaitome – aš pradedu, po to jau žmona prašo, kad paduočiau laikraštį.“
Dar pašnekovas pabrėžė, kad stengiasi į gyvenimą žvelgti optimistiškai ir juo nesiskųsti. Jiems visuomet visko pakakdavo, nes gyveno pagal savo galimybes, o ne pagal norus, kaip dažnai daro šiuolaikiniai žmonės, imdami paskolas.
„Jei man kas sako, kad dabar sunku gyventi, pateikiu tokį pavyzdį: kai mokiausi pradinėje mokykloje Vabalninke, nei vienas iš šešių mano mokytojų neturėjo dviračio, ką jau kalbėti apie automobilį. O dabar kone kiekviename kaimo kieme stovi automobilis, gal ir ne vienas – žmonės gyvena kaip dvarininkai ir dar dejuoja“, – pastebėjo V.Lazdynas.
Iki rekordo šiek tiek trūksta
Lietuvos rekordų knygoje „Faktum“ užregistruotas ilgiausiai trukusios santuokos rekordas priklauso vilniečiams Verai ir Konstantinui Lapinams. Jie santuokoje pragyveno 77 metus 8 mėnesius 16 dienų, susilaukė dukters ir sūnaus bei 4 vaikaičių ir 6 provaikaičių.
Oficialus pasaulinis Gineso rekordų knygos ilgiausios santuokos rekordas priklauso amerikiečių porai Herbertui ir Zelmyra Fisheriams. Jų santuoka truko 86 metus, 9 mėnesius ir 16 dienų.
