Prisimindamas žymų Lietuvos poetą, portalas lrytas.lt kviečia skaityti žurnalistės Birutės Vyšniauskaitės interviu su rašytojo dukra Dange Širvyte.
Tekstas pirmą kartą publikuotas 2012 metais rugpjūčio 25 dieną.
Kas kartą atvykusi į jaunystės miestą Vilnių legendinio poeto Pauliaus Širvio duktė Dangė Širvytė (67 m.) gailisi gatvėse nebesutinkanti tiek pažįstamų, kaip anksčiau. „Gal dabar visi automobiliais važinėja arba į kaimą išlėkę?” – klausė Niujorke įsikūrusi moteris. Nuo 1989-ųjų JAV gyvenanti D.Širvytė gimtinėje pasigenda ir nuoširdesnių žmonių tarpusavio santykių, bendravimo. „Ko gero, mano tėčiui dabartinėje Lietuvoje būtų labai sunku. Gal jis to net neištvertų”, – svarstė ji.
Vilniuje, kuriame gyveno su tėvu, D.Širvytė apsilanko kas kelerius metus, bet stengiasi likti nepastebėta.
Šią vasarą į gimtinę ji buvo atvykusi su vyru, garsiu juvelyru Aleksandru Šepkumi, atvežusiu į Lietuvą pirmąją savo papuošalų parodą po persikėlimo į JAV 1988 metais.
Susitikome su D.Širvyte jos bute sostinės Vokiečių gatvėje. Čia ji ne vienus metus gyveno su savo bohemiškuoju tėvu.
Nors šis butas visai nebepanašus į tuos namus, kuriuose gyveno P.Širvys, ir jį mena tik portretas ant sienos, D.Širvytė jį laiko savo namais.
– Ar jaučiatės tėvo palikimo saugotoja? Kur dabar jo rankraščiai, eilėraščiai, kurių jis nesuspėjo išleisti?
– Tėvo rankraščių, dienoraščių ir knygų nebeliko. Kažkas iškraustė.
Tai sužinojau praėjus gal savaitei po jo mirties.
Jis ne vienus metus rinko medžiagą apie Lietuvos partizanus. Žinau, kad 1956 metais keletui jų, kurie paliko miškus, padėjo susirasti darbą, būstą.
Esu ne kartą mačiusi tėvo dienoraščius. Dabar jie būtų labai įdomūs. Deja, jų nebeliko. O gal kokiuose nors slaptuose archyvuose užsimetę.
Prieš mirtį tėvas gyveno Antakalnyje, nes Vokiečių gatvėje buvęs mūsų butas sudegė. Tame dviejų kambarių bute mes su tėte gyvenome dviese.
Buvo 1973 metų rugpjūtis, artėjo ruduo, o mes likome kaip stovime – be jokių rūbų.
– Gaisras kilo netyčia ar namus kažkas padegė?
– Pas tėvą dažnai lankydavosi ir kviestų, ir nekviestų svečių. Greičiausiai kas nors rūkydamas užmigo.
Tėvas apsinuodijo smalkėmis, todėl buvo išvežtas į ligoninę. Aš tuomet buvau išvykusi į Rygą.
Tas gaisras mus ir išskyrė, nes neturėjome pinigų sudegusiam butui remontuoti. Apsistojau pas būsimą vyrą, o tėvas prašyti būsto ėjo pas tuometį Lietuvos komunistų partijos lyderį Petrą Griškevičių. Šis padėjo gauti nedidelį butą Antakalnyje.
Po skyrybų neturėdama su dukra Evelina kur gyventi nuėjau kryžiaus kelius, kol man pavyko tuometėse namų valdybose išsikovoti, kad galėtume grįžti į sudegusį butą Vokiečių gatvėje. Jį pavyko išsaugoti iki šiol.
– Kokie buvo jūsų santykiai su tėvu?
– Jis mane beprotiškai mylėjo. Tai jis man sugalvojo vardą, reiškiantį dangų – Dangė. Tėvas labai pykdavo, kai mane kas nors pavadindavo Danguole, manydamas, kad Dangė – šio vardo trumpinys.
Mes buvome vienas prie kito labai prisirišę. Su tėvu apsigyvenau būdama gal penkiolikos ar šešiolikos metų. Prieš tai su mama gyvenome Kaune, nes tėvai išsiskyrė, kai buvau penktoje klasėje.
Tėvo namai Vilniuje buvo atviri visiems. Bet jei kokie nors nekviesti svečiai jį sunervindavo, jis pabėgdavo iš namų, įpareigodamas mane juos kaip nors išprašyti.
Ir aš, ir tėvas supratome, jog aplink jį nuolat sukiojasi ir tokių žmonių, kuriems rūpi pasinaudoti jo gerumu, nuoširdumu bei atvirais namais.
Tėvas labai brangino bendravimą ir draugystę su rašytoju Rimantu Šaveliu bei poetu Antanu Jonynu. Jei jam būdavo liūdna, jis visada eidavo pas juos. Ir mane kartu vesdavosi.
– Ar tekdavo tėvo ieškoti, jei jis kur nors užsibūdavo?
– Žinojau keletą jo pamėgtų kavinių. Ten ir ieškodavau. Dažnai tėvas užsibūdavo Gedimino prospekte buvusioje garsiojoje „Literatų” kavinėje arba užeigoje prie dabartinės Centrinės universalinės parduotuvės, kurią jis vadindavo „Ant Dievo stogo”.
Būdavo, kad tėvas mane į kavines vesdavosi kartu. Su padavėjomis supažindindavo.
– Kaip manote, kodėl tėvas taip anksti sudegė? Ar dėl ankstyvos mirties kaltas bohemiškas gyvenimo būdas? O galbūt jį kas nors labai slėgė?
– Jis labai gėrė. Labai. Kartais rytą eidavau nupirkti degtinės, kad jis bent kiek atsigautų, nes rankos taip drebėdavo, jog negalėdavo nieko paimti.
Tėvą, žinoma, labai slėgė patirti karo išgyvenimai – jo akivaizdoje žuvo ne vienas draugas ar bendražygis.
– Ar jums artima tėvo kūryba?
– Žinoma. Bet tėvo eilėraščių nedeklamuoju. Aš – tylenė.
Net neskaitau jo eilių, aš jas tiesiog žinau. Tėvas pats puikiai deklamuodavo savo eiles.
– Ar žengti per gyvenimą padėjo tai, kad jūs – P.Širvio duktė?
– Tėvas man nuo vaikystės kartodavo: „Negali naudotis mano vardu, viską privalai pasiekti pati.”
– Kas jus išmokė fotografuoti? Irgi tėvas? Atrodo, kad jis taip pat buvo fotografijos mėgėjas.
– Kai tuomečiame Technologijų technikume baigiau fotografijos studijas, tėvas mane nuvedė pas tuomet jau garsų fotografą Antaną Sutkų, kad jis man padėtų tobulėti.
A.Sutkus patarė pirmiausia nupirkti man gerą fotoaparatą, bet tėvas neįstengė to padaryti dėl paprastos priežasties – neturėjo pinigų. Visos jo pajamos buvo arba honorarai už eilėraščius, arba kokios nors premijos, tačiau pinigus tėvas greitai išbarstydavo.
– Kaip jūs su tėvu pragyvendavote?
– Visko matėme. Aš gaudavau stipendiją. Bet tų pinigų mums daug ir nereikėdavo. Pragyvendavome iš to, kiek turėdavome.
– Kur dirbote Vilniuje po fotografijos studijų?
– Pavyko rasti darbą Lietuvos kino studijoje. Matyt, vis dėlto padėjo tėvo pavardė. Bet kol gyvenau Lietuvoje, mane nuolat persekiojo KGB – ir už dalyvavimą Kauno įvykiuose po Romo Kalantos susideginimo, ir už panašią veiklą Vilniuje.
Darbas kino studijoje būdavo nepastovus, nes fotografo reikėdavo tik konkrečiam filmui. Vėliau dirbau vienoje Vilniaus fotostudijoje. Čia, atlikusi tai, kas privaloma, turėdavau daug laisvo laiko savo nuotraukoms.
– Ar fotografuojate iki šiol?
– Taip, tik nebepatinka fotografuoti žmones, nors anksčiau buvau laikoma nebloga portretų meistre.
Dabar fotografuoju natiurmortus ir įvairias kompozicijas. Parodų organizuoti kol kas nesinori. Nebent ateityje, kai susikaups daugiau darbų.
– Kaip atsidūrėte Amerikoje? Šį sprendimą lėmė sovietinio gyvenimo priespauda ar kitos aplinkybės?
– Aleksandras tuo metu jau buvo išvykęs į Ameriką ir nuolatos man siuntė iškvietimus, bet apie pasitraukimą negalvojau. Atsakydavau jam, kad negaliu palikti namų, dukters.
Alius niekada niekuo nesiskųsdavo dėl kokių nors sunkumų ar nepriteklių, tačiau kartą paskambinęs prisipažino, kad įkritęs į kažkokią duobę susilaužė koją, susitrenkė galvą.
Tuomet supratau, kad reikia skubiai vykti pas jį. Išvažiavau 1989 metų pavasarį, dar suspėjusi nufotografuoti, kaip tikintiesiems buvo grąžinta Vilniaus arkikatedra.
– Kaip jautėtės Niujorke? Ar nepatyrėte šoko?
– Šoko nepatyriau, nes už savo būvį buvau įpratusi kovoti ir Lietuvoje. Nors iš pradžių buvo labai sunku – pirmaisiais metais su Aliumi gyvenome atokiame ir pavojingame Niujorko rajone.
Teko imtis įvairiausių darbų, o kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, aktyviai įsitraukiau į labdaringą veiklą – prisidėjau prie įvairių siuntų į Lietuvą rinkimo ir gabenimo.
Pirmaisiais gyvenimo Niujorke metais būdavo ir taip, kad neturėdavome pinigų maistui. Pinigų pirmajai mūsų Kalėdų vakarienei prasimanėme tiktai atidavę butelius.
Kartą Aliaus partnerio draugė mums išrašė solidų čekį, kad turėtume iš ko pragyventi. Tas įrėmintas čekis iki šiol Aliaus dirbtuvėje kabo.
– Papasakokite, kokie jūsų namai Niujorke dabar?
– Už Niujorko, miške, turime nedidelį namuką, o jaukumą kūrėme su Aliumi kartu – jis gal keturis mėnesius pats dažė sienas.
Mūsų namas – ant kalno. Kiekvieną vakarą gėrimės nuostabiais saulėlydžiais. Į miestą išsiruošiame retai, nes abu dirbame namie.
Kartais Niujorke nebūname po tris mėnesius. Nereikia mums to didmiesčio šurmulio. Net televizoriaus neturime. Atsisakėme jo prieš aštuonerius metus.
– Į Lietuvą dabar atvykstate kaip į namus ar kaip į tolimą tėvynę?
– Kaip į namus. Bute Vokiečių gatvėje, kurį susiremontavome, jaučiuosi kaip namie.
Kol buvo gyvi Aliaus tėvai, į Lietuvą atvažiuodavome dažnai. Dabar – kas kelerius metus. Šiemet prieš Aliaus parodos Vilniuje atidarymą birželio mėnesį atvykome po trejų metų pertraukos.
Kasmet apsilankome Italijoje, kur rengiamos mūsų Niujorke lankomos bažnyčios konferencijos.
Šioje bažnyčioje mišios laikomos pagal senas lotyniškas tradicijas, kurių buvo paisoma dar prieš 2000 metų. Toje bažnyčioje prieš ketverius su Aliumi ir susituokėme, nes jo mama labai norėjo, kad mes vienas kitam prisiektume ir prie altoriaus.
Matyt, Aliaus mamos maldos mus abu vėl sugrąžino į bažnyčią.
Man regis, ir Lietuvoje dabar toks chaosas tvyro dėl to, kad daug žmonių savo gyvenime neturi jokio atskaitos taško, neišpažįsta jokių vertybių.
– Gal ketinate imtis prisiminimų apie tėvą?
– Aš neturiu tam talento. Vaikai ir anūkai dažniausiai paveldi senelių talentus.
Tikiuosi, kad mano 37 metų dukra Evelina, kuri šiuo metu – aistringa keliautoja ir moka daugybę kalbų, kada nors parašys apie senelį.
Daugelis P.Širvio eilėraščių tapo liaudies dainomis
Paulius Širvys – lietuvių poetas, kurį bohemiškas gyvenimo būdas dar sovietmečiu pavertė savotiška legenda.
P.Širvys gimė 1920 m. Zarasų rajone, Padustėlyje, netoli Dusetų. Vos dešimties metų likęs našlaitis su broliu Leonu piemenavo ir tarnavo pusberniu.
Prasidėjus karui atsidūrė Vilniaus pėstininkų mokykloje. Iš čia su sovietine armija buvo išsiųstas į frontą. P.Širvys du kartus buvo patekęs vokiečiams į nelaisvę, buvo atsidūręs ir mirties stovyklose.
Po karo poetas dirbo jūreiviu, įvairių laikraščių bei žurnalų redakcijose provincijoje ir Vilniuje. 1957 m. Maskvos M.Gorkio literatūros institute baigė aukštuosius literatūros kursus.
Būdamas gyvas P.Širvys išleido septynis eilėraščių rinkinius. Populiari poezijos rinktinė „Ilgesys – ta giesmė” buvo išleista du kartus. 1973 m. P.Širvys tapo „Poezijos pavasario” laureatu.
Poetas mirė 1979 m. pavasarį Vilniuje.
Buvusi vienintelė P.Širvio žmona Birutė Širvienė šiuo metu gyvena Kaune.
Tekstas pirmą kartą publikuotas 2012 metais rugpjūčio 25 dieną.
