Mamą Giedrius oficialiai turi, tačiau gyvenimo su ja neprisimena: jo tėvai išsiskyrė, kai jis buvo visai mažas, ir jis bei brolis liko su tėčiu. Tiesa, prisimena vieną kartą, kai mama jį su broliu nusivežė prie ežero, ir tąsyk buvo labai linksma, bet tai viskas, kas išliko atmintyje per 20 metų.
Būdamas dar paauglys, jis palaidojo močiutę, tėčio mamą, kuri juo nuolat rūpinosi ir kone atstojo mamą. Močiutė susirgo ir mirė staiga, paauglys nė nespėjo susigaudyti, kas nutiko.
Kai Giedriui buvo 17 metų, jis neteko savo vyresniojo brolio: šis žuvo autoavarijoje.
Pašnekovo ir jo brolio santykiai buvo kaip ir visose šeimose. „Be galo vienas kitą mylėjome, net tada, kai jis galvą praskėlė į radiatorių“, – šypsojosi.
Tačiau dažniausiai vaikinai sutarė gerai, planuodavo, kad vėliau, kai jaunėliui sueis 18 m., kraustysis gyventi ir dirbti abu kartu.
„Brolio netektis man buvo ypač skaudi, patyriau didelį šoką. Tai buvo sunkus ir pilnas apmąstymų laikotarpis“, – pasakojo vaikinas.
Vėliau jis apsigyveno Vilniuje, kur dirba padavėju, o su tėvu bendraudavo kaip įprasta – telefonu, taip pat jį aplankydavo.
„Šį pavasarį ir vasaros pradžioje jis mane labai kvietė dažniau atvažiuoti, bet man kažkodėl buvo neramu ir baisu tą daryti. Be to, vis sapnavau nemalonius sapnus, kurie galiausiai pasirodė pranašiški. Rodos, nujaučiau, kad kažkas tėčiui negerai, tad vis atidėliojau susitikimą. O kai dar sykį sulaukiau jo skambučio, supratau, kad jo sveikatos būklė labai prasta – nelabai galėjau suprasti, ką jis sako“, – atsiminė vaikinas.
Tuomet jis paragino tėtį kreiptis į medikus ir netrukus išgirdo baisią diagnozę: toli pažengęs stemplės vėžys.
Medikai niekuo padėti ligoniui jau negalėjo, tik įstatė maitinimui skirtą zondą, o po to vyrui buvo skirta paliatyvioji slauga.
Baisi liga Giedriaus tėčiui buvo diagnozuota šių metų birželį, o jau po mėnesio, liepos 10 d., jis išėjo. Paskutinį gyvenimo mėnesį sūnus nuolat jį lankydavo ir prideramai bendravo bei buvo dėkingas, kad turi laiko atsisveikinti, nesvarbu, kad laiko buvo duota mažai.
„Buvo labai sunku matyti, kaip tėtis gęsta. Jam būdavo sunku kvėpuoti, o tracheostomos, kuri palengvintų kvėpavimą, medikai nedėjo, sakė, kad tai būtų pernelyg rizikinga. Kartais jam buvo taip sunku, kad norėjo greičiau mirti“, – atsiminė Giedrius.
Tuo sudėtingu metu vaikinas tėčiui atleido už viską, kas praeityje buvo ne taip. Pripažįsta, kad seniau pasitaikydavo nesutarimų, jo tėtis turėjo priklausomybę nuo alkoholio, bet savo sūnus tikrai mylėjo.
„Dabar suprantu, kad jo gyvenimas buvo sunkus, jis irgi buvo patyręs daug netekčių, taip ir nesurado mylimo žmogaus. Turbūt patirti sunkumai ir lėmė jo priklausomybę. Dabar tiems, kurie šeimose pasitaiko klaidų ar blogų poelgių, patarčiau pasitengti suprasti jų motyvus. Gal juos supratus pavyks situaciją pataisyti“, – sakė jis.
Gražios akimirkos prieš išėjimą
Tą sudėtingą atsisveikinimo su tėčiu mėnesį Giedrius patyrė ir gražių momentų. „Būdavo, sėdime ir planuojame, kaip pirksime skalbyklę, kitaip pagerinsime jo buitį. Tiesa, tos skalbyklės taip ir nespėjome nusipirkti. Jis iki pat galo buvo užsispyręs, nenorėdavo, kad aš per zondą suleisčiau maistą – pats tą padarydavo. O kai jis visai neturėjo jėgų, sėdėdavau šalia ir laikydavau jį už rankos. Tomis dienomis, kai dar jausdavosi žvaliau, jis mane palydėdavo iki išėjimo, ir man tai atrodydavo stipru“, – atsiminė vaikinas.
Kai matėsi paskutinį kartą, sūnui pasakius „labas“ tėvas teišgalėjo nepilnai pramerkti vieną akį – daugiau jėgų neturėjo.
Gyvenimas tęsiasi
Kai tėčio neliko, Giedrius pasakė sau, kad stengsis nepasiduoti depresijai ir gyvens toliau. „Sakau sau, kad nors ir likau vienui vienas, mano gyvenimas tęsiasi. Negaliu jaustis ir atrodyti kaip išardyta mašina, nieko iš to neišeis, nes visi perka pilnos komplikacijos naujausią automobilį“, – aiškino Giedrius.
Tiems, kurie nori žmogų, išgyvenantį artimojo netektį, paguosti, jis patartų nesimėtyti frazėmis, kad „viskas bus gerai“ ar „laikykis“, „užuojauta“. Jo patirtis rodo, kad tokie žodžiai nepadeda, jie gali būseną tik pabloginti.
„Pakaks tiesiog būti šalia gedinčiojo ir nieko nesakyti. Užtenka buvimo šalia ir tylos, tai yra geriausias, tinkamiausias receptas, kuris puikiai gydo ir nesukelia jokių bereikalingų poveikių“, – pastebėjo jaunuolis.
Taigi jis dabar stengiasi atsiminti gražius buvimo su tėčiu momentus ir nepriimti jo netekties kaip savojo gyvenimo pabaigos. Po netekties neužsidarė namuose – eina į darbą, susitinka su draugais, buvo ir trumpam išvykęs į Palangą. Juk kažin, ar tėtis būtų patenkintas, jei žinotų, kad jis sėdi namie, viskuo nusivylęs.
„Manau, jei darysiu gerus darbus, stengsiuosi suteikti kitiems džiaugsmo, tai užpildysiu po netekties atsivėrusią tuštumą“, – sakė vaikinas.
Jis prisipažino, kad po tėčio mirties labai daug galvoja apie gyvenimą, analizuoja savo jausmus ir vis primena sau, kad nevalia nuleisti rankų.
„Esame savo likimo kūrėjai, atsiminkite, kad artimojo mirtis jus gali sunaikinti arba pasiūlyti gyvenimą platesniu mastu. Tikiuosi, nenuleisite rankų ir kovosime kartu, nes kartu kovodami galime laimėti bet kokią kovą šiame pasaulyje. Šiuo metu rašau knygą, kuriai išėjus į prekybą, tikiuosi, ji padės ne tik man, bet ir tokios pačios patirties žmonėmis", – teigė Giedrius.
Taip pat jis pabrėžė: „Ir kitiems noriu pasiųsti žinią, kad, jei patiriate artimo žmogaus netektį, yra labai sunku, bet reikia neužmiršti, kad patys turite gyventi toliau ir vykdyti savo gyvenimo užduotis. Iš netekties galima pasisemti stiprybės ir meilės, ji jumyse gali pažadinti ir gražių jausmų. Ir dar manau, kad apie netektis reikia kalbėti – juk daugelis mūsų su jomis susiduriame, bet dažniausiai viską gniaužiame savyje, ir tada gyventi tik sunkiau.“
