„Nesistenkite būti tobuli“, – sako sužadėtinių kursus vedantys Jolita (40 m.) ir Artūras (40 m.) Svirbutai. Penkioliktus santuokos metus skaičiuojanti pora pripažino, kad sukūrę šeimą neišvengė sunkumų. Su sužadėtiniais jie dalijasi ne tik teorinėmis žiniomis apie gyvenimą santuokoje, bet ir savo patirtimi.

Jolita ir Artūras susipažino universitete – ten studijavo religijos mokslus. Jau penkioliktus santuokos metus skaičiuojantys sutuoktiniai kartu įgijo socialinio darbo magistro laipsnį, susilaukė dviejų vaikų, o dabar dirba Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre.

Sutuoktiniai ten ne tik veda kursus būsimiems jaunavedžiams ir šeimoms, auginančioms paauglius: Jolita ten – reikalų vedėja, o Artūras – sužadėtinių kursų programos koordinatorius. Sužadėtinių kursai yra viena sąlygų jaunavedžiams, siekiantiems sudaryti bažnytinę santuoką. Kursų metu aptariamos jaunavedžiams aktualios temos, kasdienio gyvenimo santuokoje klausimai ar konfliktų sprendimo būdai.

Pradėjo nuo savanorystės

Į šeimos centrą Artūras savanoriauti atėjo prieš 17 metų.

Iš pradžių veiklą su jaunimo programomis siejęs vyras nusprendė išbandyti ir sužadėtinių kursų vedimą.

„Kadangi turėjau ir pedagoginį išsilavinimą, truputėlį prisidėjau prie praktinių užduočių rengimo, o paskui man pasiūlė su kolege pabandyti vesti kursus pirmosioms grupelėms. Sekėsi neblogai, todėl juos vedu jau 13 metų“, – pasakojo Artūras.

Savanorystę tame pačiame centre studijuodama socialinius mokslus išbandė ir Jolita, bet dirbti čia pradėjo netikėtai – grįžusi po motinystės atostogų nusprendė išbandyti save kitoje srityje ir dabar Šeimos centre skaičiuoja jau dešimtus darbo metus.

Pasak Jolitos, šis darbas reikalauja nuolat atnaujinti žinias, todėl ir patys sutuoktiniai važinėja į seminarus ir kursus, skaito įvairias psichologines knygas. Nors vesdami kursus pasidalija ir asmenine patirtimi, tuo nepiktnaudžiauja: Jolitos teigimu, visi sužadėtiniai turi surasti savo kelią, kaip spręsti problemas.

Sužadėtiniams dėstomą teoriją pora pritaiko ir asmeniniame gyvenime. „Juk negali žmonėms kalbėti tai, kuo pats visai nesivadovauji. Nepasakosi sužadėtiniams, kaip spręsti konfliktus, jei visą savaitę namuose nekalbadieniai“, – juokavo Artūras.

Viskas apvirto aukštyn kojomis

Vis dėlto sutuoktiniai prisipažino: kaip ir visose šeimose, sunkumų išvengti neįmanoma.

„Patys patyrėme, kad sunkiausia atsisakyti savo susikurtų lūkesčių vienas kito atžvilgiu. Pirmais santuokos metais, kaip ir dauguma porų, buvome labai dėmesingi vienas kitam, dažnai eidavome į renginius, nepamiršdavome paminėti mažų švenčių, lankydavome draugus. Gimus pirmagimiui viskas apvirto aukštyn kojomis“, – pasakojo Jolita.

Pasak jos, bemiegės naktys, nesibaigiančios mažų vaikų ligos, buitis ir rutina pakeitė dienotvarkę – laiko pabūti kartu jie rasdavo tiktai savaitgaliais.

„Pastebėjome, kad nelieka bendrų temų, nebent apie vaikus. Prisiminėme, kad pirmiausia esame sutuoktiniai, kurių vaikai bus laimingi tik tada, kai matys laimingus tėvus“, – atskleidė Jolita.

Nors pokalbiai su sutuoktiniu ne visada pavykdavo, kasdieniai pasikalbėjimai išmokė atvirai pasakyti, ko tikimasi iš partnerio ar santykių, neleisdavo susikaupti nuoskaudoms ar neišsakytiems dalykams.

Jolitos teigimu, bene svarbiausia santykiuose – atvirumas: „Pastebėjome, kad svarbiausia būti atviriems, nebijoti prašyti pagalbos. Svarbu dalintis pareigomis, stengtis nesureikšminti smulkmenų. Neverta skaičiuoti, kurio indėlis į šeimą didesnis: šeima turi veikti kaip orkestras, kurio kiekvienas narys turi savo įnašą.“

Į santuoką žiūri rimčiau

Daugiau nei dešimtmetį sužadėtiniams kursus vedantys Jolita ir Artūras pastebėjo, kad žmonių požiūris į santuoką tampa atsakingesnis, rimtesnis. Nors tenka matyti jaunavedžių, bandančių išvengti kursų ir keliauti tiesiai į bažnyčią, sutuoktiniai pasakojo, kad su bandančiais pagudrauti nesusidūrė.

„Nežinau, kaip mažesniuose miestuose, bet pas mus į Šeimos centrą ateina geranoriškai nusiteikusios poros: jos ne tik nenori išvengti kursų, bet ir nebijo pasidalinti savo patirtimi, ir nebūtinai gerąja“, – pasakojo Jolita.

Pasak jos, žmonės tampa sąmoningesni, nori tobulėti, stengiasi sužinoti, kaip elgtis ištikus santykių krizei. „Nors sveiko optimizmo poroms netrūksta, vis dažniau jos suvokia, kad norint išsaugoti gerus santykius neužtenka gerų norų, reikia ir žinių, ypač įgūdžių“, – pridūrė Artūras.

Kursuose pasitaiko ir kurioziškų situacijų. „Buvo taip, kad į kursus sužadėtinius atvedė motina. Uždavus bet kokį paprastą klausimą sužadėtiniams, pavyzdžiui, kada planuojate tuoktis, atsakyti bandydavo ji. Mes, patys būdami tėvai, suprantame, kad mamos amžinai rūpinsis vaikais, bet santuoka yra visiškai laisvas dviejų žmonių sprendimas, kurį priimti gali tik jie patys“, – kalbėjo Jolita.

Ji prisiminė ir kitą šypseną keliantį nutikimą: „Atėjusi į kursus pora pildo registracijos anketą, kurioje reikia įrašyti vardus ir pavardes. Anketą pildo mergina. Ilgai galvojusi ji pasiduoda ir sako sužadėtiniui: „Na, neprisimenu tavo pavardės, užrašyk ją pats.“

Ne visi kelia vestuves

Nors kursai yra vienas paskutinių žingsnių prieš santuoką, jų užbaigimas nebūtinai reiškia tiesų kelią į laimingą vedybinį gyvenimą.

Kartais tik išsamiai aptarus artėjantį šeiminį gyvenimą ir bendrą gyvenimą kartu paaiškėja, kad vestuvių dar teks palaukti arba jas atšaukti.

„Ne visi sužadėtiniai baigia kursus ar atsiima baigimo pažymėjimus. Dalis prisipažįsta, kad nutarė neskubėti, ir atideda santuoką kitiems metams. Kiti tiesiog atsiunčia laišką informuodami, jog pajuto, kad šiam žingsniui dar nepasiruošę, treti tyliai dingsta“, – atskleidė Jolita.

Neatsiimti kursų pažymėjimo nusprendusios poros šiek tiek nukenčia ir finansiškai: šiuo metu nuotoliniu būdu vedami kursai mažoms grupėms kainuoja 60, o srautinėms grupėms – 50 eurų.

Vis dėlto net ir baigusiems kursus ir sėkmingai pradėjusiems kurti gyvenimą kartu Jolita ir Artūras primena, kad santykiai – tai nuolatinė kūryba: „Poroms rekomenduojame neužmigti santuokiniame gyvenime: skaityti geras psichologines knygas apie sutuoktinių santykius, dalyvauti seminaruose, mokymuose. Geri sutuoktinių santykiai nėra atsitiktinumas, o dviejų žmonių nuolatinė kūryba.“

Klysti normalu

Pasak sutuoktinių, dažniausiai į juos kreipiasi 27–35 metų poros, tačiau pasitaiko ir išimčių: apsilanko tiek 19, tiek 65 metų sužadėtinių. Poros teigimu, svarbiausia, kad sprendimas tuoktis būtų ne impulsyvus, o laisvas ir kartu brandus.

Artūro teigimu, amžius nėra svarbiausias kriterijus, užtikrinantis santuokos sėkmę: „Jei amžius būtų tas vienintelis ir svarbiausias kriterijus, kuris užtikrintų laimingą gyvenimą, būtų labai paprasta. Santuoka yra dviejų žmonių reikalas – kaip šokis. Kaip tas šokis atrodys, priklausys nuo abiejų asmenų individualaus pasirengimo ir kartu įdėto darbo.“

Patys sutuoktiniai kursų metu stengiasi priminti žmonėms, kad klysti santykiuose normalu.

„Mums svarbu, kad žmonės išgirstų: nebūna tobulų santykių, nebūna tobulų šeimų. Nesistenkite būti tobuli. Bendraukite vienas su kitu, padėkite vienas kitam būti geresniais žmonėmis, atleiskite vienas kitam, švęskite šventes, eikite į pasimatymus ir kasdien dėkokite Dievui vienas už kitą“, – patarė Jolita.