Jolita ir Artūras susipažino universitete – ten studijavo religijos mokslus. Jau penkioliktus santuokos metus skaičiuojantys sutuoktiniai kartu įgijo socialinio darbo magistro laipsnį, susilaukė dviejų vaikų, o dabar dirba Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre.
Sutuoktiniai ten ne tik veda kursus būsimiems jaunavedžiams ir šeimoms, auginančioms paauglius: Jolita ten – reikalų vedėja, o Artūras – sužadėtinių kursų programos koordinatorius. Sužadėtinių kursai yra viena sąlygų jaunavedžiams, siekiantiems sudaryti bažnytinę santuoką. Kursų metu aptariamos jaunavedžiams aktualios temos, kasdienio gyvenimo santuokoje klausimai ar konfliktų sprendimo būdai.
Pradėjo nuo savanorystės
Į šeimos centrą Artūras savanoriauti atėjo prieš 17 metų.
Iš pradžių veiklą su jaunimo programomis siejęs vyras nusprendė išbandyti ir sužadėtinių kursų vedimą.
„Kadangi turėjau ir pedagoginį išsilavinimą, truputėlį prisidėjau prie praktinių užduočių rengimo, o paskui man pasiūlė su kolege pabandyti vesti kursus pirmosioms grupelėms. Sekėsi neblogai, todėl juos vedu jau 13 metų“, – pasakojo Artūras.
Savanorystę tame pačiame centre studijuodama socialinius mokslus išbandė ir Jolita, bet dirbti čia pradėjo netikėtai – grįžusi po motinystės atostogų nusprendė išbandyti save kitoje srityje ir dabar Šeimos centre skaičiuoja jau dešimtus darbo metus.
Pasak Jolitos, šis darbas reikalauja nuolat atnaujinti žinias, todėl ir patys sutuoktiniai važinėja į seminarus ir kursus, skaito įvairias psichologines knygas. Nors vesdami kursus pasidalija ir asmenine patirtimi, tuo nepiktnaudžiauja: Jolitos teigimu, visi sužadėtiniai turi surasti savo kelią, kaip spręsti problemas.
Sužadėtiniams dėstomą teoriją pora pritaiko ir asmeniniame gyvenime. „Juk negali žmonėms kalbėti tai, kuo pats visai nesivadovauji. Nepasakosi sužadėtiniams, kaip spręsti konfliktus, jei visą savaitę namuose nekalbadieniai“, – juokavo Artūras.
Viskas apvirto aukštyn kojomis
Vis dėlto sutuoktiniai prisipažino: kaip ir visose šeimose, sunkumų išvengti neįmanoma.
„Patys patyrėme, kad sunkiausia atsisakyti savo susikurtų lūkesčių vienas kito atžvilgiu. Pirmais santuokos metais, kaip ir dauguma porų, buvome labai dėmesingi vienas kitam, dažnai eidavome į renginius, nepamiršdavome paminėti mažų švenčių, lankydavome draugus. Gimus pirmagimiui viskas apvirto aukštyn kojomis“, – pasakojo Jolita.
Pasak jos, bemiegės naktys, nesibaigiančios mažų vaikų ligos, buitis ir rutina pakeitė dienotvarkę – laiko pabūti kartu jie rasdavo tiktai savaitgaliais.
„Pastebėjome, kad nelieka bendrų temų, nebent apie vaikus. Prisiminėme, kad pirmiausia esame sutuoktiniai, kurių vaikai bus laimingi tik tada, kai matys laimingus tėvus“, – atskleidė Jolita.
Nors pokalbiai su sutuoktiniu ne visada pavykdavo, kasdieniai pasikalbėjimai išmokė atvirai pasakyti, ko tikimasi iš partnerio ar santykių, neleisdavo susikaupti nuoskaudoms ar neišsakytiems dalykams.
Jolitos teigimu, bene svarbiausia santykiuose – atvirumas: „Pastebėjome, kad svarbiausia būti atviriems, nebijoti prašyti pagalbos. Svarbu dalintis pareigomis, stengtis nesureikšminti smulkmenų. Neverta skaičiuoti, kurio indėlis į šeimą didesnis: šeima turi veikti kaip orkestras, kurio kiekvienas narys turi savo įnašą.“
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
