Nors po nelaimės praėjo jau penki mėnesiai, jo mama Jekaterina pokalbio metu ne kartą apsiverkė. Jie abu su sūnumi jaučiasi pažeisti dvasiškai ir nuolat lankosi pas psichologus.
Ką jau kalbėti apie fizinius Kareno sužeidimus – berniuko veidas, ypač dešinė jo pusė, su randais, o ypač nukentėjusios ausytės. Iš vienos jų beveik nieko nelikę, kitos yra likusi dalis.
Laimė, kad Kareno klausa (taip pat ir rega) nepažeista, tačiau estetinis vaizdas tikrai nėra geras. „Aš neviešinu tokių sūnaus nuotraukų, kur tie pažeidimai gerai matyti, todėl sulaukiu ir komentarų, kad jis atrodo neblogai, nėra ko skųstis. Tačiau tie, kurie mato Kareną gyvai, žino, kad pažeidimai – akivaizdūs. Tiesa, plaukučiai jau ataugo, tad galima randus kiek paslėpti“, – pasakojo Jekaterina.
Prieš dieną ji nupirko sūnui mokyklinių reikmenų, o kai juos jam parodė, berniukas nustebo: „Tai negi aš šitoks eisiu į mokyklą“. Dar sakė, kad vaikai gali jo bijoti. Mama jį ramino, kad bendraklasiai jau žinos, kad jam nutiko nelaimė, tad jiems tai neturėtų užkliūti. Beje, psichologai mamai yra patarę, kad su Karenu bendrautų paprastai, nelaikytų jo išskirtiniu.
Prieš tai Jekateriną nudžiugino sūnaus draugų iš kiemo reakcija. Jų tėvai, matyt, su jais jau buvo pašnekėję apie tai, kas berniukui nutiko, taigi jie neuždavinėjo žeidžiančių klausimų, nelaidė replikų ir saugojo jį, kad žaisdamas neužsigautų aptvarstytų vietų.
Tiesa, kartą iš kiemo Karenas grįžo apsiverkęs. Jį įskaudino ne bendraamžiai, o policijos pareigūnai. Karantino metu jie užsuko į kiemą ir pasakė, kad visi vaikai, kurie yra be veido kaukių, eitų namo. O Karenas juk neturi ausų, už kurių galėtų užsikabinti kaukę, tad tai jį labai įskaudino. Tiesa, dabar jis yra gavęs dovanų kaukę, prisitvirtinančią aplink galvą.
„Džiaugiuosi, kad Karenas toliau gražiai bendrauja su kiemo vaikais. Bet namie jis elgiasi kaip mažiukas – po traumos turi daug baimių, visai nelieka vienas, nors seniau likdavo. Naktį vis prašosi pas mane į lovą, nors seniau to nebūdavo, jis nuo 2 mėnesių visuomet miegodavo savo lovytėje atskirame kambaryje“, – pasakojo Jekaterina.
Ir ji, ir sūnus ypač nejaukiai pasijunta, nuvykę pas senelius prie Pabradės, kur ir įvyko nelaimė. Karenas vis klausinėja, kada važiuos namo, o jo mamą užplūsta klaikūs prisiminimai, kai atrodė, kad vaikas neišgyvens.
Pikto šuns, kuris nežinia kodėl sukandžiojo Kareną, pas senelius nebėra. „Tas šuo buvo kuriam laikui įzoliuotas ir stebėta, ar jis neserga pasiutlige (nesirgo), o vėliau jį išsivežė gyvūnų globėjai – sakė, kad gyvūnui priklauso suteikti antrą šansą, iš karto jo užmigdyti nedera, nors aš nemanau, kad toks požiūris teisingas – tai tikrai nebuvo atvejis, kai šuo krimsteli netyčia ar suerzintas vaiko“, – sakė moteris.
Sulaukė daug aukų
Mama su Karenu labai džiūgavo liepos mėnesį, kai berniukui Santariškių klinikose buvo sėkmingai atlikta akies voko rekonstrukcija. Operacija buvo sudėtinga, prieš buvo kviestas gydytojų konsiliumas, bet visgi viskas pavyko gerai. Tam, kad būtų atkurtas akies vokas, pakako aplinkinių audinių – neprireikė jų imti nuo rankos ar kojos.
O kas bus su Kareno ausimis, dar neaišku. Lietuvoje jų rekonstrukcija neatliekama, todėl Valstybinės ligonių kasos gali kompensuoti bent dalį gydymo užsienyje.
Beje, po traumos išrašydamas mamą iš ligoninės, sūnų prižiūrėjęs gydytojas tepasakė: „Jūs, mamyte, dabar turėsite daug laiko – sėskite prie interneto ir skaitykite, kas laukia.“
Taigi mama pati aiškinosi, kokios galimybės ir ką galima padaryti. Sužinojo, kad ausų rekonstruksiją, reikalingą Karenui, visoje Europoje atlieka apie 10 gydytojų. Patikimiausias jai pasirodė profesoriaus iš Didžiosios Britanijos Davidas Gaultas, besispecializuojantis vien tokiose operacijose ir turintis daugiau nei 30 metų patirtį. Su juo jau ir konsultavosi nuotoliniu būdu apie Kareno perspektyvas.
„Tačiau iš Ligonių kasų sužinojome labai liūdną dalyką – po „Brexito“ mums gydymas Didžiojoje Britanijoje visiškai nekompensuojamas ir reiktų apmokėti visą gydymą savo lėšomis, o preliminari kaina – 52 000 Eur. Lietuvoje tikrai daug gerų žmonių ir jie Kareno gydymą jau labai parėmė, net ir visai nepažįstami žmonės. Pavyzdžiui, vienas vyras pervedė net du kartus po 1000 Eur. Tačiau iki reikiamos gydymui Didžiojoje Britanijoje sumos mums trūksta daugiau nei pusės“, – pasakojo Jekaterina.
Ji sūnų augina viena, tiesa, per mokslo metus kartu gyvena Kareno brolis iš jo tėvo ankstesnių santykių Benas.
Ryte ir vakare meldžiasi
Operacijos, apie kurią svajoja Karenas su mama, aprašymas skamba bauginančiai – būtų paimta kremzlinio audinio nuo kelių vaiko šonkaulių, iš jo suformuota ir priauginta ausies kremzlė, kuri vėliau būtų apauginta oda. Rekonstruojama būtų po vieną ausį, viskas užtruktų apie 3 metus.
Jekaterina domėjosi ir gydymu Vokietijoje. Ten dirba taip pat nemažai patirties turintis profesorius, tačiau jis atlieka ir riebalų nusiurbimo, vokų pakėlimo ir kitokias plastines operacijas, tad mama svarsto, kad jis gali būti ne toks geras kaip tas anglas, kuris specializuojasi vien ausų rekonstrukcijoje.
Kokią gydymo dalį Vokietijoje padengtų (jeigu apskritai padengtų) Valstybinės ligonių kasos, Jekaterina dar nežino – ji išsiuntė reikiamus dokumentus ir laukia atsakymo, kokį sprendimą priims Sveikatos apsaugos ministerija.
Laiko dar yra – ausų rekonstrukcija pradedama po 6-12 mėn. po traumos, iki tol dar turi užgyti vidaus audiniai.
„Kas rytą pabundu su mintimi, kad nežinau, ką daryti – ar bandyti kažkaip surinkti pinigus gydymui Anglijoje pas tikrai patikimą profesorių, ar bandyti būdą, kuris bus pigesnis, bet turbūt ir prastesnis. Kas rytą ir kas vakarą meldžiuosi, kad ši sudėtinga situacija išsispręstų“, – sakė ji.
Lietuvoje berniukui gali būti pasiūlyti tik ausų protezai, kuriuos kas rytą reikėtų užsiklijuoti, o vakare – nusiimti, tačiau mama nusiteikusi pasiekti, kad sūnus turėtų savas ausis. Ir jis pats nuolat klausia, kada jas turės, ir dėl jų yra nusiteikęs ištverti ne vieną operaciją.
Norintieji prisidėti prie Kareno gydymo informaciją, kaip gali tą padaryti, ras čia.
