Sėdėdamas šalia Lietuvos mokslų akademijos narės G.Blažienės restauratorius iš Vokietijos W.Marquardtas juokėsi: „Mes abu esame akademikai: tu – prūsų kalbos, aš – restauravimo.“
1992 metais Preiloje įsigijęs sodybą iš vietos žvejo W.Marquardtas savo rankomis ją pavertė viena gražiausių Neringos sodybų.
Po obelimi ant stalo išdėstytas proto žaidimas liudijo apie kartu su prūsų kalbos tyrinėtoja leidžiamą laiką.
„Ar jūs šeima?“ – sutrikusi paklausiau, nors nesu tikra, kad toks klausimas čia tinka.
„Ne, mes ne šeima, mes – geri draugai“, – šypsojosi G.Blažienė. Visa tai stebėjęs Werneris paaiškino: „Mes gyvename kartu, bet nemiegame vienoje lovoje.“
Šią frazę filologė irgi kruopščiai išvertė. Werneris ta proga net sušoko džiaugsmingą kankaną iš operetės.
„Draugavo mūsų šeimos. Prieš 25 metus čia atvykdavau atostogauti su vyru, bet gyvenimas taip susiklostė – mano vyras mirė, dabar gyvename kartu su Werneriu“, – aiškino G.Blažienė.
Abu jos vaikai įsikūrę Vokietijoje.
Abu vasarotojai turi ką papasakoti: restauratorius – apie Neringos žvejo sodybos sienas, kalbininkė – apie prūsų kalbą ir bandymus ją prikelti.
Kiekvieną rytą anksti atsikėlusi Grasilda eina pasivaikščioti į mišką ir pakeliui pasikalba su medžiais.
Šiemet ją per tokias keliones lydi ir Werneris. Grįžęs klausinėja, kiek mokslinių darbų ji čia yra parašiusi, ir ragina nesustoti. Kad darbas eitų sparčiau, vokietis verda pietus.
„Su vyrais gera draugauti. Nereikia kalbėti apie sukneles, šukuosenas, lūpų dažus. Gali kalbėti apie esmę, reiškinius, problemas. Vyrai yra patys geriausi draugai, bendraminčiai“, – sakė mokslininkė.
Bet kartu pabrėžė, kad tokia draugystė kaip su Werneriu būna kartą gyvenime.
Iš 1700 šiuo metu žinomų prūsų kalbos žodžių G.Blažienė rekonstravo dešimtis neišlikusių iki mūsų laikų.
Prūsų kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne ji rado 450 vietovardžių, paminėtų vokiečių valdininkų užrašuose. Tam reikėjo ne vieną dešimtmetį skaityti senus dokumentus.
Beje, Kuršių nerijoje buvo du prūsiški vietovardžiai – Rasytė ir Šarkuva. Abu – ne Lietuvos teritorijoje ir po karo jų pavadinimai buvo pakeisti.
Jau trečiąjį dešimtmetį atostogaujantis šeimos sodyboje Preiloje W.Marquardtas neslėpė susižavėjimo gyvenimu Neringoje.
„Čia labai gražu. Miškas, vanduo, kopos – ir viskas greta. Galima meškerioti mariose, o po to maudytis jūroje. Ir ypač sveikas maistas“, – aiškino jis.
1990 metais jis kartu su savo uošviu buvo atvykęs į Klaipėdą ir laivu plaukiojo po marias. Grįžęs papasakojo sūnui, kaip čia gražu, ir po poros metų jie atvažiavo jau kartu.
Atvykę apžiūrėjo visas parduodamas sodybas nuo Juodkrantės iki Nidos ir įsigijo visai greta marių Preiloje stovintį namą su ūkiniu pastatu. W.Marquardtas prisimena – jie abu su sūnumi iš karto suprato, kaip čia bus gera leisti atostogas.
Per tą laiką Werneris sodybą sutvarkė beveik idealiai.
Viską darė savo rankomis – jo seneliai ir proseneliai taip pat buvo restauratoriai. Taip Vokietijoje vadinami itin aukštos kvalifikacijos meistrai.
Sodyboje buvo įrengti du gyvenamieji namai – ūkinis pastatas buvo perstatytas kaip svečių namas, kur šiuo metu poilsiauja G.Blažienė. Iš tolo matomas ir sodybos pavadinimas – „Marių perlas“. Po pavadinimu pavaizduotas ungurys.
Restauruodamas 1923 metais statytą namą Preiloje W.Marquardtas ne kartą labai stebėjosi.
„Čia visiškai kitokios statybų tradicijos!“ – tikino jis.
Jo įsigyto namo viduje sienos buvo padengtos storu tinko sluoksniu ir iš pradžių buvo sunku suprasti, kodėl tinkas netrupa. Juk visai šalia marių stovintį medinį namą žiemą iš visų pusių košia audros, judindamos sienas.
Pradėjęs gilintis jis suprato susidūręs su labai aukšto lygio statybininkų meistriškumu. Sienos buvo sukaltos iš didesnių ir mažesnių lentelių, o tarp jų palikti oro tarpai.
Ant tokių dantytų sienų buvo sukloti meldai ir jau tuomet – 2 centimetrų tinko sluoksnis. Oro ertmės sienose buvo puiki šilumos izoliacija.
Krosniai kūrenti nereikia daug kuro – namas įšyla greitai, šiluma laikosi ilgai.
„Jeigu žmonės būtų taip taupę šilumą, nereikėtų dabar statyti atominių elektrinių“, – jaudinosi restauratorius iš Vokietijos ir ragino daugiau dėmesio skirti sienų izoliacijai, kad nebūtų eikvojama šiluma, ir taupyti gamtos išteklius.
„Tokią istoriją reikia puoselėti“, – pridūrė vokietis.
Statybininkus, kurie statė jo rąstinį namą, restauratorius vadina meistrų meistrais. Namą iki šiol būtų galima lengvai išardyti – rąstai meistriškai suleisti į pamatus.
„Anksčiau mokėjo tašyti rąstus“, – žavisi jis.
Vokietis sodyboje paliko senas krosnis, bet įvedė vandentiekį ir kanalizaciją, kad namas atitiktų šiuolaikinio žmogaus poreikius. Anksčiau tualetas buvo įrengtas ūkiniame pastate.
Namas buvo nedažytas. Werneris tikino, kad namai buvo pradėti dažyti tik XIX amžiaus pabaigoje ir juos dažydavo tik patys turtingiausi.
Jis iki šiol prisimena pamokas senelio dirbtuvėje, kur jį mokė, kaip gaminti dažus iš to, kas randama gamtoje.
Šiuo metu Neringoje paplitusi ryškiai ruda, kartais net panašėjanti į raudoną, namų spalva būdavo gaunama pridėjus geležies oksido.
Taip buvo dažoma ne Vokietijoje, o Švedijoje ir Danijoje. Tačiau, vokiečio tikinimu, prieš karą žvejai tikrai neturėjo pinigų namams dažyti.
Sodybos savininkas ypač žavisi vėjalentėmis palei stogo kraigą. Jis pastebėjo, kad kiekvienoje sodyboje – kitoks ornamentas. Tai – itin senus laikus menanti tradicija.
Kartais pasakojama, kad Neringos gyventojai dar vikingų laikais plėšdavę sudužusius laivus, tačiau sodyboje nebuvo jokios slėptuvės lobiams slėpti.
„Čia gyveno taikūs žvejai, jie tikrai nebuvo piratai“, – stebėjosi Werneris sklandančiomis legendomis.
Labiausiai vokietis didžiuojasi, kad tvarkant aplinką viską pavyko išlaikyti taip, kaip buvo. Obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios – žmonės valgė tai, ką užaugindavo.
Net gėlių darželyje gėlės susodintos ta pačia tvarka, kaip pirkėjas užfiksavo nuotraukose įsigydamas sodybą.
Didžiausias pakeitimas – veja. Jos čia nebuvo.
Prie vartelių į sodybą stovi kruopščiai restauruotas šulinys. Virš šulinio restauratorius buvo įrengęs stogą – mažytę namo stogo kopiją. Tačiau pro šalį važiavusi komunalininkų mašina šulinį užkliudė ir stogą nuvertė. Vėliau savivaldybės lėšomis buvo atstatytas panašus stogas.
Įsikūręs Preiloje Werneris pradėjo rinkti šiukšles paplūdimyje ir krauti jas į maišus. Jo manymu, kaimynai irgi suprato, kad pajūrį reikia saugoti, ir pasekė jo pavyzdžiu.
Tačiau prie jūros suradęs kokį nors įdomų medgalį jis iš karto tempia jį namo. Ir visa tai panaudojama sodybai puoselėti.
Šią vasarą „Marių perlo“ kieme atsirado sena valtis, kurią vokietis kažkodėl pirmiausia išdažė kaip ryklį.
„Man buvo svarbu įsigyti šią valtį, nes ji liudija labai nemalonius laikus. Iš pradžių ja plaukiojo kariškiai, vėliau – žvejai ne tik gerais tikslais. Valtis buvo neprižiūrėta, akivaizdu, kad jos savininkai ja menkai rūpinosi. „Netvarkė jie tų savo laivų“, – atsiduso Werneris.
Dabar valtis „išleista į pensiją“ ir kurį laiką „atostogaus“. Šią vasarą didžiausias naujojo savininko tikslas – išmokyti valtį „teikti džiaugsmą“.
Kaip tai padaryti? „Valtis turi įgyti kitų spalvų. Norėčiau, jog ji primintų praeitį, bet tuo pat metu įtikintų žmones, kad gali teikti džiaugsmą“, – aiškino restauratorius.
Kol kas daugiausia džiaugsmo valtis suteikė jo savininkui. Ji kainavo nedaug, o visus darbus Werneris atliko pats.
„Džiaugsmo daugiau nei vargo“, – juokėsi jis.
Bet kodėl šią valtį W.Marquardtas išdažė kaip ryklį?
„Kad marių žuvelės bėgtų vos ją išvydusios“, – juokėsi vyras.
Sunkiausia buvo rasti ir įsigyti variklį. Su juo be vargo bus galima plaukioti iki Nemuno žiočių ar Klaipėdos.
Kasdien nuo 5 valandos ryto verandoje dirbanti Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, prūsų ir baltų vardyno tyrinėtoja G.Blažienė atsako į visus laiškus, kuriuos gauna iš prūsų kalbos mylėtojų.
Neseniai ji gavo laišką, kuriame visiškai nepažįstamas žmogus prašė padėti išrinkti vardą jo netrukus gimsiančiai dukrytei, – gražų, trumpą, baltišką.
Kalbininkė pasiūlė baltišką vardą Vytė – tokiu vardu mergaitė vėliau ir buvo pavadinta.
Kodėl profesorė nepasiūlė prūsiško vardo?
„Prūsų moterų vardai vokiečių kronikose beveik neminimi. Savo dukterį pavadinau prūsišku vardu Milė, dar yra žinomas prūsės vardas Kine“, – sakė su vokiečiu Preiloje vasarojanti mokslininkė.
Ieškoma prūsų genų?
Paėjusios į šalį su prūsų kalbos tyrinėtoja profesore G.Blažiene kalbėjomės, ar šiais laikais išnykusia laikoma prūsų kalba būtų galima susikalbėti, taip pat ar lietuviai dažnai vadina savo vaikus prūsų vardais. Lietuvoje juk nemažai yra Mantų ir Vaidotų, pastaruoju metu plinta Bartės ir Gailės vardai.
– Didelio susidomėjimo prūsų vardais nepastebėjau, – sakė G.Blažienė. – Mantas, Gailė, Bartas ar Vaidotas – bendrabaltiški vardai, būdingi ir prūsų, ir lietuvių kalboms. Gal Bartas galėtų būti laikomas labiau prūsišku, nes taip pavadinta viena iš vienuolikos prūsų žemių.
Vokiečių kronikose minimi prūsai buvo vadinami vienu vardu: Alkė, Alnucke, Bayde, Bareyke (Lietuvoje yra tokia pavardė), Burthe, Dargaude, Eiskant, Eytmont, Gaylemyne, Jodeyko (irgi panaši į lietuvišką pavardę), Kantenne, Kyntil, Lankut (dar viena Lietuvoje paplitusi pavardė), Manigaude, Masucke, Natawe, Raynicke, Sangite, Tauwtegale, Waydote, Waygail. Tikėtina, kad gale buvo tariama balsė ė.
– Kaip vertinate Lenkijoje, Vokietijoje prasidėjusį judėjimą, bandantį rekonstruoti prūsų kalbą?
– Aš tame judėjime nedalyvauju. Žmonės turi teisę elgtis, kaip jiems patinka. Bet iš to, ką paliko prūsų kalba, atkurti šnekamąją kalbą yra sudėtinga. Šiuo metu žinoma 1700 prūsiškų žodžių.
Tai 802 žodžiai Elbingo žodyne, per šimtą – Simono Grunaw žodynėlyje. Bazelyje saugomas prūsų tekstelio pavyzdys, į prūsų kalbą išverstas Katekizmas. Svarbiausia, nėra palikti bendravimui reikalingi žodžiai.
– Bet gal šiuose tekstuose yra ir dabar bendraujant reikalingų žodžių?
– Pirmas mums žinomas prūsų kalba užrašytas tekstas, rastas Bazelio miesto archyve, yra pinigų prašymas. Kalbininkai ragina jį vertinti kaip tautosaką.
Į vienuolio S.Grunaw kroniką (1517–1528) įtraukta apie šimtą prūsiškų žodžių. Nors nuorašai nesutampa, linkstama manyti, kad šie žodžiai buvo skirti bendrauti su prūsais, gyvenančiais miestuose.
Ten yra visko: kekšė prūsiškai yra „manga“, peilis – „keilo“, merga – „merga“, miestas – „maista“, o kekšės vaikas – „mangos zones“. Taip pat minimas ir geras vyras – „dirsos ginthos“.
– O kaip vertinate pastangas Prūsija vadinti tik senųjų prūsų gyvenamas žemes? Prūsais save vadinantys žmonės net kreipėsi į teismus prašydami, kad Prūsijos vardas nebūtų vartojamas kalbant apie vėlesnių laikų Prūsiją.
– Ne tik šią, bet ir daugelį kitų pretenzijų vertinu neigiamai. Daugelį metų vartojau vokiškuose tekstuose paplitusį terminą „altproisich“ – senoji prūsų kalba. Pasirodo, jau nelabai korektiška taip rašyti. Atsirado terminas „pruzen“.
– Bet jei šiuolaikiniuose teismuose ginama tautos teisė į žemės pavadinimą, jei žmonės bando susišnekėti seniai išnykusia kalba ir savo vaikus vadina prūsų vardais, ar tai nėra ženklas, kad galbūt prūsų tauta dar kartą keliasi?
– To prisikėlimu vadinti negalima. Žmonių, kurie save laiko prūsais, yra Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje. Jie remiasi savo prūsiškomis pavardėmis ir kilme iš senųjų prūsų žemių.
Gaunu daugybę laiškų iš tokių žmonių ir visada į juos atsakau. Bandau paaiškinti, kad tai neįmanoma dėl daugelio priežasčių.
Nebėra teritorijos, apie kalbą irgi mažai žinoma. Prasidėtų identiteto problemos. Nors prūsų istorija ir kruopščiai ištyrinėta, žinios menkos. Daugiausia čia gali pasakyti archeologai.
Bet jei žmonės ieško savo genealogijos, kildina save iš baltų genčių, tai jų valia. Niekas neturi tam trukdyti. Jie kartais nuveikia svarbių darbų, išleidžia gerų knygų, sėdi archyvuose. Tai dažniausiai išmintingi, iniciatyvūs, mokantys daug kalbų ir puoselėjantys pagoniškus papročius žmonės.
Vokietijoje yra Giminystės tyrimų susivienijimas. Ten yra vienas puikus žmogus – Hansas Heinzas Dehlmannas. Jis atliko žygdarbį.
XVI a. pirmojoje pusėje Europa rengėsi turkų antpuoliui ir Prūsijoje buvo įvestas turkų mokestis ir surašyta, kiek kuri Prūsijos šeima, kaimas ar ūkis turi mokėti. H.H.Dehlmannas puikiai perskaitė šį sudėtingą tekstą ir paskelbė keletą knygų, nors nėra mokslininkas.
Nuo paskutinio prūsų sukilimo praėjo jau 500 metų. Taip, prūsų tautos dvasios stiprybė stulbina. Okupuota, pavergta kalba, o XVII amžiaus viduryje katekizmai verčiami į prūsų kalbą! Tai reiškia, kad tuo metu vyko pamaldos prūsų kalba.
Man pavyko rasti liudijimų, kad prūsiškai dar buvo kalbama Sembos pusiasalyje XVIII amžiaus pradžioje, po Didžiojo maro.
– Bet jei žinomi bent vieno tikro prūso kaulai, gal galima atpažinti „prūso geną“?
– Kiek žinau, su šia geno problema jau dirbama.
