Daugiau kaip prieš 60 metų pastačius Kauno hidroelektrinę (HE) ir užtvenkus Nemuno žemupį Kauno marios užliejo ten buvusius 35 kaimus – 721 sodybą ir vienkiemius.
Iš jų iškeldinti žmonės įsikūrė aplink Kauno marias, bet iki šiol save vadina dugno gyventojais.
Atsimenančių, koks gyvenimas virė dabartinių marių dugne, kasmet vis mažėja.
Tačiau tie, kurie patyrė, ką reiškia palikti savo gimtinę, pasakodami apie tai iki šiol graudinasi.
Jiems kiek apmaudu, jog jaunesni žmonės, pramogaudami mariose ir prie jų, dažnai nežino ar nepagalvoja, kad su šia vieta susijusi išskirtinė istorija. Ją dugniečiai puoselėja savitai – yra subūrę ansamblį „Samylų senolės“. Šių pakaunės moterų dainavimo būdas neseniai pripažintas nacionaline vertybe.
Gyveno kukliai, bet laimingai
1955–1959 metais statant Kauno HE iš teritorijos, kurią, užtvenkus Nemuną, užliejo Kauno marios, žmonės kraustėsi į kitas vietas „ant kalno“ – į Rumšiškes, Palemoną, Panemunę, Viršužiglį. Nemažai jų įsikūrė ir Samylų seniūnijos centre – Šlienavoje.
Čia gyvenanti Angelė Samuolaitienė – viena tų, kuri vis dar sako, kad yra kilusi iš dugno, nes žmonės iki šiol taip vadina vietovę, kurioje dabar tyvuliuoja marios.
Moteris pasakojo, kad, kaip ir jos tėvas, ji gimė Šilėnų kaime. Ten buvo medinis namas, svirnas. Bet įkūrus kolūkį tėvai išsikraustė į greta buvusią dvarvietę. Ten nacionalizuotame name jiems buvo duotas vienas kambarys. Greta gyveno dar kelios šeimos.
„Nors gyvenimo sąlygos buvo labai kuklios, vaikystė buvo laiminga. Drauge su kitais vaikais žaisdavome, aplink buvo pievos ir miškeliai“, – pasakojo A.Samuolaitienė.
Kraustydamiesi žmonės verkė
1958 metais, kai jai buvo 9-eri, šeima persikraustė gyventi „ant kalno“.
„Prisimenu, kad ir tėvai, ir kiti žmonės labai išgyveno, verkė, nenorėjo palikti savo namų. Daugelis delsė iki paskutinės akimirkos, tikėjosi, kad gal valdžios planai pasikeis. Bet mums buvo pasakyta, kad netrukus namai bus nuversti, todėl teko kraustytis“, – pasakojo moteris.
Dugno gyventojams valdžia davė žemės, šiek tiek pinigų persikraustymo išlaidoms. Kai kurie naujoje vietoje statėsi ne naujus namus, o persikėlė savo trobas. Šlienavoje tuo metu buvo vos keli anksčiau pastatyti namai.
„Tėvams buvo skirtas 25 arų sklypas Šlienavoje. Kadangi gyvenome valdiškame bute, jokios piniginės kompensacijos negavome. Turėjome tik tvartą su gyvuliais. Tėvas išardė jo lentas ir pervežė ant kalno. Paskui perginė karvę, paršelius ir vištas, kalakutus“, – pasakojo moteris.
Persikraustymas jai įstrigo giliai širdyje, nes mergaitė patyrė nemažą baimę.
Šeima savo mantą į Šlienavą vežė traktoriumi. Angelė į jį netilpo, todėl motina mergaitei prisakė likti, saugoti daiktus ir laukti, kada jos atvažiuos paimti.
„Besėdint atėjo vakaras, ėmė temti. Nusprendžiau, kad viskas, mane paliko tame dugne. Bet tada pamačiau atvažiuojantį tėvą“, – prisiminė A.Samuolaitienė.
Į dugną traukė ir gyvuliai
Šeima, persikrausčiusi į tuščią sklypą, tris naktis miegojo po ten augusia kriauše. Laimė, buvo rugpjūčio pabaiga, tad nesušalo. Angelės seneliai juos pakvietė prisiglausti jų name, davė rąstų.
„Tėvas su motina patys statė namą, daug dirbo, ir per Kūčias įsikraustėme į savo namą, jis stovėjo toje pačioje vietoje, kur ir dabar gyvenu.
Seneliai pyko, kad kraustėmės per šventes, bet tėvai tikėjo, jog įkurtuvės per Kūčias bus geras ženklas“, – prisiminė moteris.
Prieš kaimus užliejant marių vandenims visi pastatai buvo nugriauti, šuliniai užpilti žemėmis, medžiai išrauti, viskas sulyginta su žeme, kad senasis palikimas netrukdytų būsimai laivybai.
„Kurį laiką mes, vaikai, dar bėgdavome iš naujosios gyvenvietės ir eidavome namo, į dugną.
Bandėme ieškoti namų, bet, viską sulyginus su žeme, nebepavykdavo atpažinti, kas kur buvo. Kai tėvai mūsų pasigesdavo, žinodavo, kur ieškoti. Sapnuose matydavau savo namus ir tada būdavau laiminga“, – pasakojo moteris.
Sau pažįstamų vietų ieškodavo net gyvuliai.
„Mama, kai ištekėjo, kraičio buvo gavusi karvę. Ji ilgai, apie 15 metų, gyveno dugne.
Kai persikėlėme, karvė buvo pririšama naujose ganyklose, bet kartą jos niekur neberadome. Nusprendėme pasidairyti tėviškėje ir radome ją grįžusią į dar neužlietas senąsias ganyklas“, – sakė A.Samuolaitienė.
Teko plaukti virš gimtinės
Moteris pasakojo, kad marių vanduo tvenkėsi pamažu, jo tai padaugėdavo, tai jis atslūgdavo. Kol dugnas virto vandens telkiniu, praėjo apie 9 mėnesius.
A.Samuolaitienė, kaip ir kiti dugno gyventojai, ateidavo stebėti, kaip tai vyksta. Vėliau, kai naujuose namuose apsiprato, prie marių ateidavo pasivaikščioti, pasimaudyti.
„Kai elektrinei sukako 10 metų, tuometis kolūkio pirmininkas surengė ekskursiją mariomis iki Pažaislio. Plaukdama laivu vis žiūrėjau į vandenį, stengiausi akimis prasiskverbti kuo giliau.
Galvojau, kad po kojomis yra buvęs mano namų kiemas, vietos, kur buvau laiminga, kur buvo aplankiusi pirmoji dar vaikiška meilė. Vargu ar kas nors kitas, nepatyręs, ką reiškia prarasti namus, gali suprasti, ką jaučiau“, – graudulio ir nostalgijos neslėpė moteris.
Net ir praėjus daugybei metų A.Samuolaitienė sakė, kad norėtų grįžti į dugną, kur buvo tikrieji jos namai.
Nemunas buvo sraunesnis
Kitai Šlienavos gyventojai, Nijolei Januškevičienei, teko ne mažesni likimo išbandymai ir jos gyvenimas vis sukosi aplink Nemuną. Net ir dabar moteris gyvena Nemuno gatvėje, kuri sovietmečiu buvo pavadinta pionierių garbei.
Moteris gimė Šlienavoje viename tų pavienių sodybų, kurios buvo šiame kaime iki pastatant Kauno HE. Jos tėvas pokario metais padėjo partizanams ir už tai buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėjimo.
Dėl to sovietai norėjo ištremti ir jo šeimą. Tai sužinojusi N.Januškevičienės motina vaikus išvežė į netoli buvusį Mozūrų kaimą pas gimines, o pati slapstėsi. Vėliau Nijolė gyveno pas kitus gimines Gastilionių kaime. Visi jie buvo prie Nemuno, ir moteris sakė, kad anuomet jis buvo kur kas sraunesnis nei dabar.
Vis dėlto saugumiečiai moterį su vaikais surado ir 1952 metais ištrėmė į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, iš kur N.Januškevičienė grįžo 1958 metais. Tėvas pasiekė, kad būtų reabilituotas, atgavo namą Šlienavoje.
Buvo baisiau už tremtį
N.Januškevičienės sugrįžimas į gimtinę sutapo su dugno kaimų gyventojų persikraustymu į kalną. Jai tada jau buvo 17 metų, todėl puikiai atsimena, kas dėjosi tuo metu.
Moteris pasakojo, kad daugybė gyventojų kraustytis iš kaimų nenorėjo. Buvo atvejų, kai ginkluoti milicininkai išvarydavo žmones, jų akyse buldozeriais nuversdavo namus.
Kiti gudraudavo. Prieš persikraustant remontuodavo namus, kad jie atrodytų geriau ir kad gautų didesnes pinigines kompensacijas.
„Kai kurie kėlėsi į Palemoną, Vaišvydavą. Apie 100 šeimų atsikraustė į Šlienavą. Dugno gyventojams buvo leista iš kapinių perkelti ir artimųjų palaikus. Vieni taip ir darė, kiti kaulelių nė neberado, bet sėmė bent po saują žemės ir vežėsi su savimi į naujus namus.
Nemažai kapų taip ir liko neperkeltų“, – pasakojo moteris.
Šios sudėtingos permainos palietė jos artimuosius, pas kuriuos glaudėsi, kai slapstėsi nuo saugumiečių.
„Užliejus dalį Mozūrų kaimo ir Gastilionis, su artimiausiais stovėjome ant marių kranto, stebėjome, kaip vanduo burbuliuoja. Jausmas buvo žiaurus.
Viena kaimynė, taip pat atsikėlusi iš užlieto kaimo ir taip pat buvusi Sibire, pripažino, kad marių atsiradimas ir namų netektis jai buvo baisesni už tremtį“, – pasakojo N.Januškevičienė.
Apmaudu, kai šiukšlina
Abi moterys gyvena ne tik praeitimi. Jos yra Samylų kultūros centro folkloro ansamblio „Samylų senolės“ narės. Moterys dainuoja paskendusių kaimų dainas. Šios dainos išskirtinės. Neseniai jos pripažintos nematerialaus kultūros paveldo vertybe.
Dainuodamos ir bendraudamos su jaunesniais žmonėmis moterys jiems perduoda paskendusių kaimų istoriją.
„Dabar, kai matau, kaip žmonės pramogauja ir puotauja prie marių, apima šioks toks liūdesys. Daugelis jaunų žmonių nežino, kad marių vietoje kadaise virė gyvenimas, kad čia gimė ir mirė žmonės. Tai daugeliui tėra vieta laikui praleisti, kurios neretai netausoja, šiukšlina“, – pastebėjo A.Samuolaitienė.
Jaunimas istorijos nežino
Pasikalbėti su buvusia dugno gyventoja susitikome Šlienavos poilsiavietėje prie Kauno marių. Pakrantėje jau stovėjo pulkas medinių skulptūrų. Tai – tautodailininkų dovanos dugno gyventojams, kurie rugpjūčio pabaigoje tradiciškai susirenka į renginį „Pėdos marių dugne“.
Kalbantis A.Samuolaitienė pakrantėje pastebėjo ir fotografiją, kurioje įamžintas vienas užlietas kaimas. Moteris sakė, kad joje galimai matyti jos senelių sodyba.
Visas šios pakrantes įdomybes stebėjo ir tuo metu prie marių pramogavę kauniečiai Rasa Kriaučeliūnaitė ir Vidmantas Atmanavičius. Jauna pora domėjosi, kodėl pakrantėje yra skulptūros ir kažkokio seno kaimo nuotrauka.
Jaunuoliai sakė, kad niekada nesvarstę, kokia yra Kauno marių atsiradimo istorija, mažai yra girdėję ir apie užlietus kaimus.
„Mums po 19 metų, vos tik baigėme gimnazijas. Kažkodėl yra taip, kad geriau žinome, kas vyko Vytauto Didžiojo laikais ar tarpukariu, nei tai, kas dėjosi visai greta Kauno prieš 60 metų.
Užlietų kaimų istorija labai įdomi, apie tai reikėtų daugiau pasakoti“, – sakė jaunuoliai.
Kraštui istorija kuria pridėtinę vertę
Jolanta Sidabrienė
Samylų kultūros centro direktorė
„1999 metais Samylų seniūnijoje buvo pradėtas organizuoti renginys „Pėdos marių dugne“, skirtas užlietų kaimų istorijai paminėti. Jis nebuvo kasmetis, vykdavo tik sukakčių proga.
Nuo 2014 metų renginys tapo kasmetis, pradėtas organizuoti ne patalpose, kaip anksčiau, bet prie Kauno marių. Kasmet šventė turi potėmę. Šiemet ji – „Lipantys iš vandens“. Šia proga skulptoriai sukūrė medinių skulptūrų, primenančių užlietų kaimų gyvenimą ir gyventojus. Jos, įtvirtintos vandenyje, taps savitu skulptūrų parku mariose.
Manau, kad patraukliai pateikiant savo krašto istoriją ji sudomina tuos, kurie jos nežinojo, ir tai kuria pridėtinę vertę, žmones traukia įsikurti savitumą turinčiose vietose.“
Dainavimo būdas – išskirtinis
Gražina Gutmanienė
Folkloro ansamblio „Samylų senolės“ vadovė
„Samylų bendruomenę sudaro 8 gyvenviečių, esančių prie Kauno marių, gyventojai. Tarp jų yra ir iš 33 Nemuno vandeniu užlietų kaimų atsikrausčiusių žmonių. Jų prisiminimuose vis dar gyva gimtųjų Šilėnų, Dvareliškių, Raguolių, Žiegždrių, Mozūrų, Dobilijos ir kitų kaimų gyvensenos atmintis, pagarba seniesiems papročiams, tautosakai.
Į naujas gyvenvietes ant kalno atsineštą dugniečių dainavimo tradiciją nuo 1999 metų fiksuoja ir jos išsaugojimu rūpinasi Samylų kultūros centro darbuotojai, folkloro ansamblis „Samylų senolės“, visa seniūnijos bendruomenė, kurioje gausu ir jaunų šeimų.
„Samylų senolės“ dainuoja vestuvių, jaunimo meilės, krikštynų, vaišių, šeimos, darbo, karo ir kitas dainas. Dugniečių dainavimo tradicijoje susipynę Aukštaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos etnografinių regionų muzikiniai dialektai, sukuriantys savitą dainų atlikimo estetiką.
Daugiabalsių dainų atlikimas pasižymi skambiu, darniu ansambliu, melodijų išdainavimas tikslus, konkretus, tolygus, ryški dainos teksto ištarmė. Klausant moterų dainavimo atrodo, kad daina skamba kaip iš vienos burnos. Melodijų vingrumu, savitumu pasižymi ir senosios vienbalsės dainos.
Jau kelios Samylų bendruomenės kartos perima ir plėtoja dainų iš marių dugno tradiciją. Ji pateikiama kartu su gausiai užfiksuotais vestuvių, darbo papročiais, gyvomis kulinarinio paveldo tradicijomis. Visa tai padeda bendruomenei pajusti ir visuomenei parodyti Samylų krašto kultūrinį išskirtinumą.
Susisteminus visą medžiagą „Samylų senolių“ dainavimo būdas pripažintas nematerialaus kultūros paveldo vertybe, saugomas nacionaliniu mastu ir įvairiuose tarptautiniuose renginiuose reprezentuoja Lietuvą.
