Romantika – ne vien žodis Tarptautinių žodžių žodyne romantika (pranc. romantique) apibrėžiama kaip pasaulėjauta, kuriai būdingas tikrovės idealizavimas, svajingumas ir jausmingumas. Kaip šią būseną paaiškina mūsų skaitytojai? „Romantika – tai jaukus ir šiltas žodis“ (Miglė, 13 m.). „Tai siekimas kažko gražaus, tobulo, kai būni dviese, kai laikas sustoja, o tavo siela tiesiog skraido padebesiais!“ (Skaistė, 21 m. studentė). „Kai sukuri mylimam žmogui jaukią svajingą aplinką, kurioje tu sieksi išpildyti tiek jos, tiek savo svajones“ (Tadas, 30 m. vadybininkas). „Romantika – tai aplinkos supratimas ne tik protu, bet ir siela. Romantika gali būti bet kur – gamtoje, namuose, kur tik tavo širdelei yra be galo gera!“ (Vilija, 50 m. menininkė). „Tai kiekvieno individuali erdvė, kurioje kiekviena smulkmena įgauna tam tikrą sentimentalią prasmę. Tai lyg du pasauliai viename, vienas – reali, maloniai nuteikianti aplinka, kitas – tai tavo vidinis jausmų pasaulis“ (Domas, 45 m. pedagogas).
Taigi skirtingo amžiaus merginos, moterys ir vyrai romantiką supranta šiek tiek skirtingai.
Nemažai moterų sako, kad romantiškam būti paprasta ir dažniausiai nieko nekainuoja, deja, vyrai to nesupranta ir nepasistengia, ypač prabėgus septyneriems santuokos metams. Oksfordo universiteto tyrimas (1 500 žmonių apklausa) atskleidė, kad moterys pasigenda mažyčių smulkmenų, dėl kurių nereikėtų nei tapti milijonieriais, nei verstis per galvą ieškant fantastiškų idėjų.
Pasirodo, dauguma romantiškų poelgių susiję su gebėjimu parodyti dėmesį. Trečdaliui moterų pakaktų, jei vyras jai kartais pasakytų, jog ji nuostabiausia moteris iš visų kada nors sutiktų. 22 proc. moterų būtų patenkintos, jeigu jis paruoštų vonią po sunkios darbo dienos. Panašų procentą surinko ir pusryčiai lovoje arba atsiųstas mielas elektroninis laiškelis.
Beveik penktadaliui moterų gana romantiškas atrodytų pasiūlymas apsigaubti jo paltu, kai lauke vėsu. Deja, daugiau nei pusė apklaustųjų moterų nepatyrė nė vieno iš šių malonumų. Tyrėjai daro išvadą, jog taip atsitinka ne dėl to, kad vyrai moterų nemyli, yra savanaudžiai ir tinginiai. Tokie paprasti dalykai jiems į galvą neateina, nes romantiką suvokia kaip kažką labai sudėtinga ir sunkiai įgyvendinama.
Galbūt romantika yra labiau ne kas, o su kuo ir dėl ko?
Bendrybės ir skirtumai
Ramutė ir Gintautas drauge daugiau nei keturias dešimtis metų. Išaugo vaikai, jau senelius lanko vaikaičiai. Praėjusią savaitę viešėjo berniukai, dabar šeimininkauja mergaitės Ūla ir Saulė. Gintautas Saulis – kalbininkas, pedagogas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras.
Baigė Šiaulių pedagoginį institutą, aspirantūrą – Maskvoje, stažavosi Švedijoje. Dėstė Šiaulių universitete, Šiaulių valstybinėje kolegijoje, verčia iš ir į švedų bei kitas kalbas. Ramutė – poetė (slap. Ramutė Saulė), nors Šiaulių pedagoginiame institute baigė fiziką-matematiką.
Kūryba publikuota almanache „Jungtys“, „Nemune“, „Literatūroje ir mene“. Išleido poezijos knygas „Šilkinės kojinės“ bei jos vertimą į švedų kalbą (vertėjas G. Saulis), „Apkask mane lapais“. Priklauso Šiaurės Lietuvos literatų draugijai, aktyvi humanitarinės studijos „Plėviasparniai“ narė, jubiliejinio leidinio „Bičkopis“ sudarytoja.
Abu sutuoktiniai gimė tais pačiais metais, abu pavasarį. „Mes abu pagal horoskopą esame Jaučiai – žemės žmonės, – sako Ramutė, – gal todėl mums čia gera.“
Levandų labirintas
Prieš susipažindami su šeimininkais, apsižvalgykime jų sodyboje Linartuose, prie pat miško. Neseniai jie savo sklypo ribas išplėtė antrapus gatvės ir ten kuria jaukų relaksacijos kampelį. Pačiame centre – energinis levandų labirintas.
Ramutė seniai apie tai svajojo. Ją sudomino mokslų daktarės, toltekų išminties mokytojos Suzan Gregg aiškinimas apie energijos labirintų poveikį. Jos idėjų gerbėjai Nidoje kasmet jūros pakrantėje sudėlioja du jūros akmenėlių energinius labirintus. Lietuvoje jie dabar labai populiarūs. Vieni sudėti iš lauko akmenų, kaip Šiauliuose prie Talkšos, kitur apželdinti krūmais ar žolynais. Ramutė savąjį apsodino levandomis, su nerimu laukė, kol sužydės. Į labirintą žvelgiant nuo namo terasos, forma ryškesnė, bet kai esi jame, tave apgaubia svaigus levandų kvapas…
„Tai ne šiaip pramoga, – paaiškina moteris. – Pereiti labirintu reikėtų iš anksto sugalvojus intenciją, neskubant, medituojant ar meldžiantis. Kai vaikštant labirinto takeliais staiga pasisukama 180 laipsnių kampu, vienas smegenų pusrutulis persijungia į kitą, ir kol visą labirintą išvaikštai, persijungimas įvyksta daug kartų. Smegenys per tą laiką dirba ypač stipriai. Labirinto centre reikia stabtelti, pabūti – dažniausiai ateina atsakymas, vidinis suvokimas.“
Ramutė džiaugiasi, kad šalia yra žmogus, kuris visus jos sumanymus vykdo. O Gintautas juokiasi: anoks čia sunkumas akmenų surasti, žemę perkasti ar krūmelius sodinti. Darbas gamtoje ramina, džiugina. Juk abiejų šaknys – kaime. Pasak jo, tvarkydami sklypelį abu su Ramute stengėsi ankstesnių šeimininkų augalus išsaugoti, bet naikino geometrinių formų lysves, formavo kalnelius.
„Visada taikomės prie augalo, prie natūralaus reljefo, neįsileidžiame kičo – skardinis gandras ar gulbė iš padangos mums netinka“, – sako vyras. Dėl to kauleniai kiekvienas savo kalvelėje įsikūrė, o moliūgai lapo formos sklypelyje dryžuotus pilvus pučia. Rožių, gebenių, sidabrakrūmių ir kitokių grožybių čia ne skaičius svarbus, o priešingai, kiekvienam augalui derama vietelė su skoniu parinkta.
Yra čia magiška vieta, pro kurią nevalia tylomis praeiti – būtinai turi pasaką pasekti. Tai pasakų namelis – su durelėmis, langeliai šviečia. (Be fantazijos žmogus sakytų – nudžiūvusio medžio stuobrys. Bet tokie čia neužsuka.)
Sklypo gale – poilsio kampelis, o ant stalelio – eilutėmis balti paukštukai nutūpę – ne paprasti, o mezginiuotais sparneliais. Šiuose namuose kiekviena smulkmenėlė rankų šilumos paženklinta – ar sena kėdė, iš tėvų namų atkeliavusi, ar medinės kaimo lovos užgalis, lentynėle pavirtęs, ar dekupažo technika atgaivinta mažutė etažerė.
Gintautas pristato žaismingą barometrą – ant medžio šakos pakabintas krepšys su kankorėžiais. Jei lyja, šlapia, jie susitraukia, kai saulėta, šilta, kankorėžiai džiūsta, išsipučia, beveik iš krepšio lauk lipa. Paprasta? Ar sugalvojote šitaip anūkėliams gamtos dėsnius parodyti?
Kasdienybės spalvos
Kalvotas sklypo reljefas reikalauja savitų sprendimų. Nemaža erdvė palikta sportui, judrioms pramogoms. Šeimininkų polinkį sveikai pramogauti išduoda mažasis S. Kneipo terapinis basų kojų takas. Gali pėdas masažuoti smėliu, įvairaus dydžio akmenėliais, kankorėžiais.
Radome šiuose namuose ir stačiakampę lysvę. Pasijutome kaip botanikos sode. Žolynų lysvėje kiekvienas augalas su kortele. Ūla mums žolynų vardus skaito, o Ramutė papildo, kam prieskoninė ar vaistinė žolelė tinka. Dauguma jų parvežtos iš mamos darželio. Tarp skaistenių, šilingo, raudonėlių, mėtų, aguonų, rūtelių išsikėtojusi puošni lelija. Ne arbatai, o kad būtų kaip senoje dainoje: sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę… Kam užrašai? Ne vien dėl anūkių, bet ir pačiai lengviau žolelių vardus atsiminti.
Iš visų vešliausias auga pelynas. Ramutė pasakoja, kad abu su Gintautu pamėgo pelynų arbatą: „Anksčiau galvojau, kad gydomąsias žoleles reikia gerti, kai skauda. Paaiškėjo, kad detox arbatoje svarbiausias komponentas – pelynas. Išvalo visus parazitus iš organizmo. Geriame tik savo augintas žoleles. Iš pradžių kartu buvo, dabar paskanėjo.“ Gintautas pritaria: stiklinę išgeri iš ryto, pasimankštini – ir žvalus. Abu karantino metu išbandė jogą. Naudojosi nuotoliniais mokymais. Labai patiko, kad be spaudimo, kiek gali, kiek malonu.
Mergaitės veda parodyti savo sukurtų gėlių ornamentų. Dideliuose indiško stiliaus dubenyse plūduriuojančios gėlės ryškiu geltoniu šviečia – gražu ir nuotaiką pakelia. Pasirodo, močiutė tokias grožybes kurti išmoko Indijoje. „Prisižiūrėjau Indijoje, kaip jie dėlioja gėles kerinčiais ornamentais, nemerkia į vazą, o plukdo žiedelius, prisirinkę nuo kvepiančių medžių, krūmų.“ Tik dabar atkreipiame dėmesį, kad Ramutės skraistė iš indiško sario pasiūta, tačiau spalvas pasirinkusi labai subtilias.
Kol vaišinamės žolelių arbata ir Gintauto keptu kvapiu pyragu, Saulė ir Ūla pasakoja, kad iš močiutės daug išmoksta. Pernai piešė ant akmenėlių, pavasarį visos kartu darė sapnų gaudykles, dabar – plūduriuojančias gėlių kompozicijas. Per šventes visokių žaidimų surengia. Vienas iš anūkų yra Jonukas, tai Jonines būtinai švenčia. Ūlai įsiminė Joninių laužo pasakos: visi išsitraukia veikėjų vardus. Sekama pasaka, o kai išgirsti savo vardą, turi bėgti aplink laužą. Ji buvo Ožka melagė, daug sykių teko bėgioti. Senelis Gintas prieš Jonines tyčia papartyno nenušienauja, nes vaikai ten paparčio žiedo ieško – paparčiai saldainiais pražysta.
Beklausydami pastebime, kad ir beržai šioje sodyboje keistai „žydi“ – dideli balti žiedai ant beržo kasų primena Ramutės gimtadienį. Tokį siurprizą dukros suruošė. Šokiai, burtai, išdaigos čia būtinas švenčių atributas, nes pasak Ramutės, „fantazijai skleistis reikia laisvės“.
Į gilesnį savęs pažinimą
Prieš karantiną Ramutė spėjo apsilankyti Indijoje, įgyvendino vidinį savo norą. Ten mokėsi Keralos masažo ir kitų sveikatinimo dalykų. Sakoma, kad „Shanti Kerala“ – visų masažų geriausių savybių rinkinys. Nėra nė vienos kūno vietos (pradedant kojų piršteliais ir baigiant ausimis), kuri nebūtų pamaloninama.
Gyveno ajurvediniame kaimelyje. Džiaugėsi, kad ir nemokėdama kalbos ten puikiai jautėsi. Visi šypsosi, kažkaip sužinai, kur nueiti, kur pavalgyti. Kai kurie turi vertimo programėles, net lietuviškai išsiverčia. Gydytojas su vertėju dirba, bet ir nesant jo, galima suprasti. Labai patiko, norėtų sugrįžti.
Kaip Shanti ajurvedinis masažas atsirado Ramutės kely? „Kai perkopi pusamžį, aplinkui viską privatizuoja, keičia, atleidžia žmones – sunerimsti. Įprastas darbas – skaičiukus dėlioti patinka, o jeigu staiga pasakys, kad esi nebereikalinga? Pradėjau galvoti, ką aš iš tikrųjų galėčiau daryti, ką norėčiau. Atėjo mintis apie ajurvedinį masažą. Ne iš karto išdrįsau garsiai pasakyti, nes medicina man buvo visai svetimas dalykas“, – atvirauja moteris.
Tačiau pradėjo Šiauliuose mokytis ir išlaikė ajurvedinio masažo egzaminus Palangoje, patį Mokytoją Darių Kaunecką teko masažuoti. Daugybę sertifikatų sukaupusi, nes tobulinosi Vilniuje ir Kaune. Gera tuose mokymuose, puiki atmosfera. Gintautas žmonos pasirinkimu patenkintas, nes „ant jo“ viską išbando. Dabar jis – Ramutės mokinys, nes reikia žmoną masažu palepinti. Kas gali būti maloniau už pirtelę ir atpalaiduojantį masažą su devyniais kvapiais aliejais?
Ramutės teigimu, ajurveda moko beveik to paties, ką žinojo mūsų senoliai: neskaudinti kito, išmokti atpalaiduoti raumenis ir protą giliai kvėpuojant. Negalime priverstinai nutildyti savo proto, bet siekiame suvokti tylą, kuri egzistuoja tarpuose tarp minčių. Pasak Ramutės, nuo masažo neatsiejama sąmoningo kvėpavimo praktika, kurios mokosi iš Dalios Beatos Kosmauskaitės.
Neatsitiktinai kartais sakome: „Užėmė kvapą“, „Suspaudė gerklę“, „Ant krūtinės akmuo guli.“ Kvėpavimas labai priklauso nuo minčių, nuotaikos, emocinės būsenos. Kai gerai nusiteikę, kvėpuojame laisvai, lengvai, o kai užgriūva nemalonumai, kvėpuoti darosi sunkiau. Jei įtampa tęsiasi ilgus metus, žmogus suserga. Tad norint būti sveikam reikia mokytis atpalaiduoti, išlaisvinti fiziologinį kvėpavimo mechanizmą ir atsikratyti įtampos.
Ramutė prisipažįsta, kad anksčiau trūko pasitikėjimo savimi. Visi šie būdai – horoskopo studijavimas, joga, masažas, sąmoningas kvėpavimas padeda gerai jaustis. Mokosi, praktikuoja dėl savęs, dėl šeimos. Todėl pozityvas, ramybė, gera nuotaika sklando šiuose namuose.
Tarp kūrybos ir tarnystės
Ajurvedos mokymas akcentuoja dėkingumą. Ramutė jaučiasi dėkinga savo kūrybinio rašymo studijos mokytojai Marijai Jurgelevičienei (Mari Poisson). Karantino metu atsidėti rašymui buvo sudėtinga, nes Gintautas dirbo namuose, taigi kompiuteris „okupuotas“. Telefonu ar ranka rašyti – nieko gero, redaguoti nėra patogu.
Užtat atsirado laiko rūpintis M. Jurgelevičienės prisiminimų knygos „Dienoraštis apie laiką“ išleidimu. Leidyklos paieškos įtraukė kaip įdomus žaidimas: „Esu prasta vadybininkė, bet įdomu, ką leidyklos mano, kaip bendrauja, pagal ką autorius vertina. Tokių leidyklų, kokios norėtų Marija, kainos šokiravo. Ieškosiu.“ M. Jurgelevičienė siūlė išleisti ir jųdviejų literatūrinius laiškus, tačiau Ramutę gąsdina kainos. Savo kūrybos dalis taip pat sudėliota, parengta, gal kada į knygelę susigulės.
Kai užauga vaikai, sumažėja šeimos rūpesčių, gera turėti naujų saviraiškos formų, gyvenimo įprasminimo būdų. Žmogui reikia skleistis. Poezija padeda įprasminti kasdienybę, išsakyti dvasios atsivėrimus. Tačiau dabartiniu metu moteris savo tikrojo pašaukimo dar nesijaučia atradusi: „Mano Mokytojai sako – negobšaukime, nenorėkime visko iš karto. Darau tai, kas malonu: ajurvediniu masažu palepinti artimuosius, subtilų papuošalą suverti, gražia smulkmenėle namus papuošti... Labiausiai žemė traukia. Man ravėjimas tokią relaksaciją – galiu lysvėje parkritus gulėti.“
Gintautas taip pat su džiugesiu sodybą puoselėja, Ramutės sumanymus įgyvendina. Savo kūrybos nepublikuoja, nors neslepia, kad su Ramute po literatų susibūrimus važinėdamas kartais „užsikabina“. Individuali veikla suteikia laisvės, bet moko disciplinos. Nieko iš anksto negali suplanuoti, nes dažnai užsakymų terminai būna – „vakar reikėjo“.
Iš ko atsiranda romantika?
Lengviausiai į klausimą atsakė mergaitės: „Romantika yra tai, kas faina. Močiutė romantiška, labai labai.“
Suaugusiems teko ilgiau pagalvoti. Ir prisiminė malonią išvyką į Nidą. Pataikė tokiu metu, kai šiltas vanduo, bet jame maudytis draudžiama, nes bangos didžiulės. Rytas – be kavos ir be pusryčių, nes nėra elektros. Remontas. Ką darysi, eina prie jūros, pakeliui – didžiulė eilė. Prie mažos kavinukės ūžia lauko generatorius. Čia yra kavos, kapučino, ledų...
„Niekada neateitų į galvą pirkti kavos vienkartiniuose puodeliuose, – juokiasi moteris. – Nusipirkome, statėme į smėlį ir gardžiavomės kvėpdami jūros vėsą. Pasirodo, nėra to trūkumo, kuris neišeitų į romantiką.“
„Jei ne tas nuotykis, gal nebūtų tiek džiaugsmo, kopiant į Vecekrugo kopą, bandant nufotografuoti momentą, kaip Ramutė išmeta skrybėlę, o ta vis nukrenta per greitai“, – pritaria Gintautas.
Tad romantika – ne laukti saulėlydžio tyloje sumerkus kojas į ežerą. Tai mokymasis pagauti netobulos kasdienybės džiugias akimirkas, priimti netobulumą kaip dovaną, tarnauti kitiems be pykčio, be nusivylimo, o su smagia viltimi. Tai vidinė ramybė, pilnatvės jausmas, kad esi tikrai su tuo, su kuo ir norėtum būti. Būti net tada, kai nebus nei žvakių, nei mėnesienų, nei... Ir po septynerių metų, ir daugsyk po septynis…
