Sėdėdamas šalia Lietuvos mokslų akademijos narės G.Blažienės restauratorius iš Vokietijos W.Marquardtas juokėsi: „Mes abu esame akademikai: tu – prūsų kalbos, aš – restauravimo.“
1992 metais Preiloje įsigijęs sodybą iš vietos žvejo W.Marquardtas savo rankomis ją pavertė viena gražiausių Neringos sodybų.
Po obelimi ant stalo išdėstytas proto žaidimas liudijo apie kartu su prūsų kalbos tyrinėtoja leidžiamą laiką.
„Ar jūs šeima?“ – sutrikusi paklausiau, nors nesu tikra, kad toks klausimas čia tinka.
„Ne, mes ne šeima, mes – geri draugai“, – šypsojosi G.Blažienė. Visa tai stebėjęs Werneris paaiškino: „Mes gyvename kartu, bet nemiegame vienoje lovoje.“
Šią frazę filologė irgi kruopščiai išvertė. Werneris ta proga net sušoko džiaugsmingą kankaną iš operetės.
„Draugavo mūsų šeimos. Prieš 25 metus čia atvykdavau atostogauti su vyru, bet gyvenimas taip susiklostė – mano vyras mirė, dabar gyvename kartu su Werneriu“, – aiškino G.Blažienė.
Abu jos vaikai įsikūrę Vokietijoje.
Abu vasarotojai turi ką papasakoti: restauratorius – apie Neringos žvejo sodybos sienas, kalbininkė – apie prūsų kalbą ir bandymus ją prikelti.
Kiekvieną rytą anksti atsikėlusi Grasilda eina pasivaikščioti į mišką ir pakeliui pasikalba su medžiais.
Šiemet ją per tokias keliones lydi ir Werneris. Grįžęs klausinėja, kiek mokslinių darbų ji čia yra parašiusi, ir ragina nesustoti. Kad darbas eitų sparčiau, vokietis verda pietus.
„Su vyrais gera draugauti. Nereikia kalbėti apie sukneles, šukuosenas, lūpų dažus. Gali kalbėti apie esmę, reiškinius, problemas. Vyrai yra patys geriausi draugai, bendraminčiai“, – sakė mokslininkė.
Bet kartu pabrėžė, kad tokia draugystė kaip su Werneriu būna kartą gyvenime.
Iš 1700 šiuo metu žinomų prūsų kalbos žodžių G.Blažienė rekonstravo dešimtis neišlikusių iki mūsų laikų.
Prūsų kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne ji rado 450 vietovardžių, paminėtų vokiečių valdininkų užrašuose. Tam reikėjo ne vieną dešimtmetį skaityti senus dokumentus.
Beje, Kuršių nerijoje buvo du prūsiški vietovardžiai – Rasytė ir Šarkuva. Abu – ne Lietuvos teritorijoje ir po karo jų pavadinimai buvo pakeisti.
Jau trečiąjį dešimtmetį atostogaujantis šeimos sodyboje Preiloje W.Marquardtas neslėpė susižavėjimo gyvenimu Neringoje.
„Čia labai gražu. Miškas, vanduo, kopos – ir viskas greta. Galima meškerioti mariose, o po to maudytis jūroje. Ir ypač sveikas maistas“, – aiškino jis.
1990 metais jis kartu su savo uošviu buvo atvykęs į Klaipėdą ir laivu plaukiojo po marias. Grįžęs papasakojo sūnui, kaip čia gražu, ir po poros metų jie atvažiavo jau kartu.
Atvykę apžiūrėjo visas parduodamas sodybas nuo Juodkrantės iki Nidos ir įsigijo visai greta marių Preiloje stovintį namą su ūkiniu pastatu. W.Marquardtas prisimena – jie abu su sūnumi iš karto suprato, kaip čia bus gera leisti atostogas.
Per tą laiką Werneris sodybą sutvarkė beveik idealiai.
Viską darė savo rankomis – jo seneliai ir proseneliai taip pat buvo restauratoriai. Taip Vokietijoje vadinami itin aukštos kvalifikacijos meistrai.
Sodyboje buvo įrengti du gyvenamieji namai – ūkinis pastatas buvo perstatytas kaip svečių namas, kur šiuo metu poilsiauja G.Blažienė. Iš tolo matomas ir sodybos pavadinimas – „Marių perlas“. Po pavadinimu pavaizduotas ungurys.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
