Karai, sovietmetis, tremtis, gaisrai, potvyniai ir laikas sunaikino daugybės kauniečių šeimų palikimą. Tačiau daugeliui žmonių pavyko išsaugoti bent vieną ar keletą daiktų, galinčių papasakoti kone visą jų šeimos ar giminės istoriją.
Šios relikvijos nematoma sija sujungia dabartinę miestiečių kartą su praeitimi, sujungia su tais, kurie buvo labai brangūs, nukelia į malonius prisiminimus.
Žinomi kauniečiai atskleidė, kokias šeimos vertybes jiems pavyko išsaugoti ir ką jos byloja.
Brangina tėvo vestuvinį žiedą
Kauno ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius savo namuose Žaliakalnyje turi ne vieną iš tėvų, kurie ir pastatė šį namą, paveldėtą daiktą. Ypač jam brangus tėvo vestuvinis žiedas, ant kurio išgraviruotas motinos vardas ir tėvų vestuvių data.
„Mano tėvai Anastazija ir Kazimieras Ignatavičiai susituokė 1942 metų vasario 14-ąją. Bet mama jauna mirė, tėvas išaugino keturis vaikus. Jis mamą labai mylėjo, todėl brangino vestuvių žiedą, kurį dabar saugau aš. Tėvas po mamos mirties iš ąžuolo išdrožė mamos biustą, kuris man ne mažiau brangus nei žiedas“, – dalijosi K.Ignatavičius.
Kauniečiui malonius prisiminimus kelia ir šalia namo augančios dvi didelės daugiau nei prieš pusę šimto metų sodintos eglės.
K.Ignatavičius kaip brangias šeimos relikvijas saugo iš senelių ir prosenelių sodybų parsivežtas nuotraukas, medinius šaukštus, šventus paveikslus.
Aktorę primins medalionai
Kauno valstybinio dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas namuose saugo ne vieną šeimos relikviją, tačiau jam itin brangūs senelės Marijonos Bučinskienės austi ir siuvinėti rankdarbiai, į kuriuos ji sudėjo širdį, mintis, dainas ir pasakojimus.
„Prisimenu, kai senelė ausdavo, sėdėdavau šalia ir į ją žiūrėdavau, klausydavausi, kaip ji dainuoja ar pasakoja. Man kažkodėl atrodydavo, kad senelė groja vargonais.
Paskui vis stebėdavausi, kaip jai pavyko sukurti tokius gražius rankdarbius“, – pasakojo E.Stancikas.
Prieš keletą dienų E.Stanciko širdį suvirpino neseniai palaidotos aktorės Gražinos Balandytės vyro Andriaus Čygo vizitas. Kaip atminimo ženklą jis atnešė teatralui aktorės iš praeities kartų paveldėtą mažą maldaknygę ir du šventus medalionus.
Poetės Dalios Teišerskytės šeima buvo ištremta į Sibirą, jos tėviškė išdraskyta, todėl kaunietė neturi daiktų, kurie primintų jos artimuosius.
„Šeimą man primena mane užauginusios senelės Kotrynos Rašinienės labai saugotas kryžius, kuris nuolat stovi prie mano lovos. Jis su mumis klajojo po Sibirą. Jam turbūt ne mažiau kaip pusantro šimto metų“, – sakė poetė.
Žiūrėdama į šią relikviją D.Teišerskytė prisimena ne baisius laikus, o mylimą savo senelę, kuri buvo bajorė ir iki gyvenimo pabaigos išliko ori ir išdidi.
Vertina senelių dovanas
Drabužių dizainerė Audronė Bunikienė viena brangiausių šeimos relikvijų laiko seną vokišką „Baensch Lettin“ porcelianinę lėkštę, kurią jai maždaug prieš keturis dešimtmečius padovanojo senelė Ona Antanaitienė, kadaise Šiauliuose turėjusi maisto krautuvę.
„Šiai vintažinei lėkštei ne mažiau kaip šimtas metų, tačiau ji man sentimentus kelia vien dėl to, kad ją senelė man, studentei, įteikė su geriausiais linkėjimais. Indas – mano namų puošmena. Jame ir skanius pyragėlius patiekiu, ir virtinių įsidedu. Žinotumėte, kaip skanu iš šios lėkštės valgyti ir kaskart prisiminti senelę“, – tvirtino A.Bunikienė.
Drabužių dizaineris ir mados lektorius Kęstutis Lekeckas sakė, kad seniausi jo namuose esantys daiktai – austos ir rankomis įvairiais raštais siuvinėtos staltiesės, kiti audiniai – prosenelės palikimas. Šiomis maždaug šimto metų senumo relikvijomis per svarbias šventes kūrėjas puošia stalą.
„Prisiminimų sukelia ir mano senelės Albinos Rekešienės nuotraukų albumai odiniais viršeliais. Nemažai jų puošti užrašu „Kaunas“. Juos menininkės gyslelę turėjusi senelė kūrė ir gamino pati. Iš senelės paveldėjau ir kitų dirbinių iš odos“, – pasidžiaugė K.Lekeckas.
