Nuoširdi ir draugiška pašnekovė prisipažino, kad ji labiau kompleksuoja ne dėl pažeistų galūnių, o dėl savo kūno svorio ir strijų. Juk gali visiems paaiškinti, kad jos galūnės deformavosi dėl žaibinės meningokokinės infekcijos, ir tada žmonės ją užjaus.
O dėl antsvorio aplinkiniai neretai linkę priekaištauti ir vadinti jį aplaidumu. Pasak Aurelijos, išvaizda yra taip stipriai sureikšminta, kad bet koks kitaip atrodantis žmogus sukelia daug neigiamų emocijų ir norima, kad jis visada būtų patrauklus akiai.
„Kai kurie turintieji antsvorio gal sakytų, kad tokioms fotosesijoms, kaip manosios, ryžtųsi nebent vėliau, kai sulieknės. Bet aš aiškiai suvokiu, kad mylėti save ir savo kūną reikia dabar, neatidėliojant – juk rytojaus gali ir nebūti. Tuo įsitikinau, kai susirgau ir vos likau gyva“, – sakė mergina.
Meningokokinė infekcija jai smogė prieš penkerius metus. Aštuoniolikmetė staiga pasijuto blogai, tarsi labai smarkiai peršalusi, o kai grėsminga liga buvo diagnozuota, buvo telikusi viena išeitis – medikai jai sukėlė dirbtinę komą. Joje mergina praleido 8 paras, ir ligą pavyko suvaldyti. Tačiau dėl jos gangrenavo galūnės, teko amputuoti dalį dešinės rankos pirštų ir abiejų kojų pirštus.
„Pradžioje nuo didelių vaistų dozių gerai nė nenusigaudžiau, kas vyksta. Kai pagaliau atsitokėjau, jaučiausi baisiai – visa susiūta ir sudurstyta, kaip koks kiborgas. O juk tokio amžiaus merginos turi būti nepriekaištingai gražios...“ – atsiminė Aurelija.
Du mėnesius po ligos ji vien gulėjo, be aplinkinių pagalbos negalėjo nei pavalgyti, nei išsivalyti dantų, bet visgi nepasidavė ir į depresiją nepuolė. Bandė džiaugtis tuo, kad apskritai liko gyva, kad nereikėjo amputuoti visos kojos, o ir gydytojai ramino, kad ji galės vaikščioti bei bėgioti.
Aurelija svarsto, kad tikriausiai nepasiduoti jai padėjo ir tai, kad ji yra linkusi bendrauti, tad vis kalbėdavosi su aplinkiniais apie tai, kaip jaučiasi, ką išgyvena.
Kai atsidūrė reabilitacijos centre, lankėsi pas psichologę. Šiai iš karto pasipasakojo, kad jai baisu, jog jos, tokios randuotos, niekas niekada nepamils. O psichologė pasakė žinomą tiesą – jei pati save mylėsi, tai ir kiti mylės.
Taigi visus metus po ligos Aurelija ir stengiasi save pamilti tokią, kokia yra. Kartais, rodos, labai neblogai sekasi ir ji puikiai jaučiasi, o kartais, kai nuotaika prastesnė, rodos, tesinori apsirengti kokį „maišą“ ir nelįsti žmonėms į akis.
Su savo randais mergina tarsi susigyveno – tai jos patirti išgyvenimai, jos istorijos dalis. Seniau galvojo, kad randą ant peties reikės paslėpti tatuiruote, bet dabar jau nebenori to daryti.
Tiesa, po ligos merginai nustatytas 45 proc. darbingumo lygis. Dėl pažeistų pėdų jai sunku toliau nueiti ar ilgai stovėti – kad aplinkiniai geriau suprastų, kaip ji jaučiasi, Aurelija sako, jog jai „svyla padai“.
Batai turi būti su specialiais padukais, nes dėl trinties į kaulą jie greit nudyla. Po dušu prausiasi, sėdėdama ant specialios kėdutės, nes stovint grėstų paslysti.
Kadangi pažeisti dešinės rankos pirštai, mokėsi rašyti kaire ranka, bet niekaip nepavyko to padaryti. Taigi rašo dešiniąja, laikydama rašiklį tam tikru būdu. Nors ranka pavargsta, visgi šitaip susikonspektavo visas paskaitas – dabar merginai, Kaune studijavusiai Frankofonijos šalių kalbą ir kultūrą, teliko parašyti baigiamąjį darbą.
„O tu papilnėjusi“
Kaip jau minėta, Aurelija stengiasi susigyventi ne tik su savo galūnių būkle ir randais, bet ir su apvalainomis kūno formomis. Ji ir iki ligos nebuvo liekna, kaip smilga. O po ligos, kai daug gulėjo ir mažiau judėjo, svorio dar priaugo.
Taip pat jai būdingas emocinis valgymas – kai kurie žmonės susinervinę eina tvarkytis ar negali nė kąsnio paimti į burną, o ji eina pavalgyti.
„Kai išgirstu, kad atrodau papilnėjusi, arba pati sau imu dėl to priekaištauti, dar labiau susierzinu, o tada einu pykčio malšinti maistu. Išeina užburtas ratas, iš kurio išlįsti tikrai sunku“, – sakė mergina.
Taip pat ji pabrėžė, jog mūsų visuomenėje sportu ir mityba dažniausiai domimasi tik tam, kad numesti svorio, o ne dėl geros savijautos. Todėl viskas ir būna laikina, todėl egzistuoja įmonės, uždirbančios iš to daugybę pinigų. „Mes norime įtikti, o ne jaustis gerai“, – pastebėjo.
Atsiminė, kad vienu gyvenimo etapu siekė kuo daugiau išmokti. Tuomet studijavo pagrindinėse ir gretutinėse studijose ir dar įsidarbino mokytoja „Robotikos akademijoje“. Vieną dieną susitiko su giminaite, norėjo kartu pasidžiaugti, kad jai puikiai sekasi ir ji daug spėja, o toji pasakė: „O tu papilnėjusi.“ Ir visas Aurelijos entuziazmas dėl to, kad jai gerai sekasi, kažkur išgaravo – rodės, telieka viską mesti ir eiti deginti kalorijų.
Dabar mergina yra susidomėjusi intuityviu valgymu. Ji valgo, ką ir kada nori, bet įsiklauso į savo kūno poreikius ir, jei pasijunta soti, palieka dalį maisto lėkštėje. Na, o emocijas mokosi priimti, jas išjausdama, eidama į terapiją, o ne valgydama.
Kai eina maudytis ir ją apninka mintys: „O dieve, visi pamatys, koks mano pilvas ir šlaunys, o dar randai ir strijos“, ji sau primena, kad tai, jog žmonės kažką pagalvos, jai nėra svarbu – ji gali mėgautis gyvenimu taip, kaip jai norisi. Juk ji niekam nieko blogo nedaro ir turi teisę gulėti prie jūros, kaip visi, o ne slėptis kopose.
„Kam tai rodai?“
Besistengdama su savimi susidraugauti, Aurelija ryžosi pakankamai drąsioms fotosesijoms, kur atvirai rodo savo kūną tokį, koks jis yra gamtos sukurtas. Pasiryžti šiam žingsniui buvo nelengva, bet mergina tarė sau, kad tai jai padeda save priimti ir gal kitus paragins tą padaryti.
Ji nuo vaikystės mėgo pozuoti prieš kamerą, su didžiuliu susižavėjimu žiūrėjo televizijos laidas, kur merginos mokydavosi kuo įdomiau atrodyti nuotraukose. Tai buvo didžiulė jos svajonė, vėliau atėjo supratimas, kad tai jai tai yra ir viena iš saviraiškos formų. Būdas perteikti savijautą, idėjas, stebėti, kaip tai teigiamai veikia savivertę.
Ypač sunku Aurelijai buvo pasiryžti ir pirmąją atvirą savo nuotrauką įkelti į socialinius tinklus – juk įprasta ten kelti tokius savo atvaizdus, kurie atrodo tobuli, o defektus galima retušuoti.
Galiausiai pasiryžusi ir įkėlusi tikrovišką savo nuotrauką, Aurelija sulaukė daug palaikančių žinučių. Taigi tą daro ir toliau – gal kiti žmonės, kompleksuojantys dėl randų ar per didelių apimčių, jausis ne tokie vieniši.
Tiems, kurie yra nelaimingi ir nepatenkinti savimi, mergina patartų nelaikyti savo jausmų savyje ir rasti, su kuo apie juos pasikalbėti – jos patirtis rodo, kad tai veikia. „Jei norite šiandien eiti į lauką apsirengę rožinėmis kelnėmis ar blizgia palaidine, tai ir galite tą daryti – niekas neturi teisės jums dėl to priekaištauti“, – patebėjo Aurelija.
Ji sulaukia ir kritikos, bet stengiasi bendrauti pagarbiai. Mano, kad tokios žinutės kaip: „Baisu žiūrėti, kam tai rodai?“ tik parodo, kaip stipriai tas žmogus yra nepatenkintas savimi.
„Tų, kurie piktinasi, pirmiausia norėčiau paklausti: „Ko sau neleidžiate taip stipriai, kad pykstate, kai tą daro kiti?“ O tiems, kurie skuba patarinėti, kaip kitiem reikia atrodyti, norėčiau pasakyti, kad kol jūsų niekas neprašo patarimo – tol jis nereikalingas“, – sakė drąsi jonavietė.
