Tai nutiko 1966 m. rugsėjį. Linda su savo keturiais broliais ir sesėmis augo savo tėvų ūkyje.
„Gyvenome paprastai, bet neblogai, – pasakojo Linda. – Mūsų septynių asmenų šeima vadovavosi taisykle – kas nedirba, tas nevalgo.
Mama ir tėtis visus mus vertė dirbti – mano vyresniąją 18 m. seserį Violetą, mane, vidurinėlius 12 m. Leonardą ir 8 m. Verą, taip pat buvo 2 m. šeimos mažylis Billy.
Jis tirpdė visų širdis visur lįsdamas, jis visur norėdavo dalyvauti. Jis nemokėjo ištarti „Linda“, todėl vadino mane Nina“.
Nepaisant jos jauno moksleiviško amžiaus, Lindai mama liepė ūkio traktoriumi suvežti bulvių derlių. „Vairuoti paaugliams aplinkinėse vietovėse buvo gana įprasta, tad aš noriai sutikau, – prisiminė Linda. – Verčiau būčiau nesutikusi“.
Baigusi darbą ir važiuodama namo Linda nesugebėjo suvaldyti stabdžių. Traktorius pasileido tiesiai į namą, kur šalia verandos žaidė mažasis brolis.
„Visu svoriu užguliau stabdį ir spaudžiau iš visų jėgų, kaip tik galėjau. Bet didžiulė mašina atsisakė sustoti ir riedėjo tiesiai į namą. Aš rėkiau: „Negaliu sustabdyti traktoriaus!“ ir mačiau, kaip mama tik su siaubu žiūri ir spiegia“.
Per sekundės dalis dviejų su puse tonų traktorius įsirėžė į namo sieną, sutraiškydamas medinį durų rėmą. Būtent ten stovėjo mažasis Billy. Bet jo nebesimatė.
„Aš šaukiau: „Kur Billy?“, o mama trimis laipteliais užšoko į traktorių ir perstūmė pavarų svirtį į priešingą pusę, priversdama mašiną atsitraukti, tada ištraukė raktelius, ir variklis išsijungė. Mes puolėme žemyn ir pamatėme tai, ko labiausiai bijojome – Billy“, – pasakojo Linda.
Panikos apimta šeima tuoj ėmėsi veiksmų, Linda pakėlė pusiau sąmoningą mažylį, tėtis sėdo už šeimos „Ford“ vairo, mama sėdosi į keleivio sėdynę, ir visi nuskubėjo į artimiausią ligoninę, esančią už 14 km.
„Aš sėdėjau gale, glėbyje laikydama Billy, mano galva sprogo: „Kodėl traktorius nesustojo? Ar ką padariau ne taip?“ Tėtis lėkė 150 km/h greičiu, mama padrikai jam aiškino, kaip nutiko nelaimė. „Nieko blogo su tais stabdžiais“, – atsakė jis“, – prisiminė Linda.
Nors tėtis niekada tiesiogiai Lindos nekaltino dėl tragedijos, tas jo pasakymas ją kankino daugybę metų.
„Gulėdamas man ant rankų Billy pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Skauda, Nina, skauda“, ir tada jo galva atsilošė. Tai buvo jo paskutiniai žodžiai. Tą dieną, kai mano brangusis broliukas žuvo, mano gyvenimas apsivertė visiems laikams“, – sakė moteris.
Tai nakčiai Lindai ir jos mamai gydytojai skyrė raminamųjų, nes sukrėsta šeima negalėjo atsigauti nuo šoko. Kitą ryta atsibudusi sugniuždyta paauglė pamatė ašarų išvagotą, neskustą tėvo veidą ir suprato, kad tai nebuvo tik košmariškas sapnas.
„Mano didelis, stiprus tėtis atėjo prie mano miegamojo durų ir pasakė: „Tu turi kelis, mes turime eiti toliau“. Atsikelti iš lovos tą dieną ir kitą dieną man buvo pats sunkiausias dalykas.
Prie pusryčių stalo vieninteliai man pasakyti žodžiai buvo „Paduok man uogienę“. Nežinojau, kaip pasižiūrėsiu žmonėms į akis mūsų mažoje bendruomenėje, kur naujienos sklinda taip greitai.
Tai buvo mano pirmas mėnuo vidurinėje mokykloje, ir aš žinojau, kad kiti vaikai žiūri į mane ir galvoja: „Čia ta, kuri nužudė savo brolį“. Aš buvau visiškai iškankinta klausimų apie nelaimę. Kodėl Dievas leido, kad taip nutiktų? Ir kodėl būtent aš buvau tame traktoriuje, kuris tą dieną atėmė jo gyvybę?“ – sakė Linda.
Kažkaip Linda ištvėrė laidotuves, užsisklendė savyje su savo gedulu ir stengėsi atrodyti drąsi.
„Mūsų namuose buvo nepriimtinos jokios išorinės emocijų išraiškos, – sakė Linda. – Mums visiems pragariškai skaudėjo, bet mes nekalbėjome apie Billy mirtį. Be to, kad gedėjau savo brolio, aš praradau ir artimus santykius su savo mama, kuri po nelaimės užsidarė savo pačios skausmo pasaulyje.
Linda atsitraukė nuo mokyklos gyvenimo šurmulio, daugiausiai sėdėdavo viena, mažai kalbėjo. Pasak jos, tik stiprus krikščioniškas tikėjimas jai padėjo toliau gyventi, kai ji jautėsi nebegalinti.
Sulaukusi 18-kos Linda išvažiavo studijuoti į koledžą. Per susitikimą su kitais studentais maldos namuose ji buvo paskatinta atsistoti ir pirmą kartą papasakoti savo istoriją.
„Mano širdis daužėsi, – prisiminė ji. – Buvo baisu, bet aš žinojau, kad turiu tai padaryti. Aš papasakojau savo istoriją ir mačiau žmonių akyse ašaras. Po to jie elgėsi taip maloniai ir šiltai, kad man viskas pasikeitė. Šitie žmonės rūpinosi, jie manęs neatstūmė. Jie mane apkabino ir pasakė, kad bet kada galiu su jais pasikalbėti. Tos dvi minutės, per kurias papasakojau savo istoriją, buvo didžiulis proveržis“.
Baigusi mokslus Linda pajuto pašaukimą padėti kitiems ir tapo psichologijos konsultante. Kol mokėsi, ir pati, praėjus 15 metų po nelaimės, praėjo psichoterapijos kursą.
„Pradžioje negalvojau, kad man reikia terapeuto, bet ji greitai nustatė, kad aš savyje giliai nešiojuosi kaltę. Vieną dieną ji nuvedė mane į tą siaubingą dieną kaip sulėtintame filme. Aš verkiau iš tokios gilumos, kad abejojau, ar kada nors pasveiksiu. Po to ji man liepė palaukti kambaryje, kol pasijusiu, kad galiu saugiai važiuoti namo.
Kai nusiraminau, mano galvoje vyko pokalbis. „Ar Dievas tau atleido?“ Atsakiau, kad taip. „Ar tavo tėvai tau atleido?“ Manau, kad taip. „Tai kas tau neleidžia atleisti sau?“ Tai buvo lūžis. Kai galiausiai sukaupiau drąsos atleisti sau, tai buvo didelė emocinė našta, kurią pavyko nusimesti. Aš tą dieną nevažiavau namo, aš skridau“, – pasakojo Linda.
1982 m. Linda sutiko malonų vyrą Ricką, kuriam dabar 66 m. Jis ją iš karto labai palaikė ir po trijų savaičių pasipiršo. Nuo to laiko jie laimingai susituokę ir net veda santuokos ir šeimos kursus. Jie gyvena Kalifornijoje, netoli savo dukterų Melindos (36 m.) ir Karinos (34 m.) ir džiaugiasi penkiais anūkais.
„Visiškai išgyti man užtruko 45 metus, – sakė Linda. – Negaliu sakyti, kad graužiausi visą tą laiką, mano gyvenimas buvo nuostabus, bet emocijos pasirodydavo, kai mažiausiai to tikėdavausi. Daugybę metų, kai pamatydavau šviesiaplaukį mažylį, tai sukeldavo skausmą ir liūdesį.
Kelias į atleidimą sau buvo ilgas, bet pakeliui aš išmokau svarbias pamokas. Kai tavo gyvenime nutinka audros, tu turi identifikuoti savo jaučiamas emocijas, tada turi su jomis susidurti, prieš imantis bet kokių veiksmų. Ir tik tada gali judėti toliau.
Man užtruko daug metų, kol sugebėjau ištarti sakinį „Aš nužudžiau savo brolį“. Tai įvyko tik kai atradau, kad mano istorija gali padėti mokyti atleisti sau“.
Savo istoriją Linda sudėjo į knygą „Pakeisk savo istoriją: paleisk praeitį, jeigu ji nenori paleisti tavęs“.
