Lietuvoje ne kartą lankęsis ir skaitęs paskaitas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Vilniaus dailės akademijoje, surengęs savo parodą „Išorinė anatomija“ G.Antanaitis dėl koronaviruso priverstas atsisakyti kelionių. Tačiau dėl laukinių gyvūnų gelbėjimo sutiktų paaukoti viską.
Meilė Lietuvai ir meilė laukinei gamtai – dvi aistros, padėjusios trečios kartos Australijos lietuviui G.Antanaičiui atrasti savo pašaukimą.
Baigęs inžinerijos mokslus ir pramonės dizainą G.Antanaitis gelbsti paukščių, žuvų, jūros žinduolių gyvybę. Dažniausiai neįprastų dizaino sprendimų prireikia apleistiems ir nykstantiems gyvūnams.
Rūpindamasis nusilpusių banginių likimu, G.Antanaitis kartą parašė laišką Melburno zoologijos sodui. Taip prasidėjęs bendradarbiavimas tęsiasi iki šiol.
– Ar Australijoje dėl pandemijos gyvūnai arčiau įsikuria prie žmonių ir dažniau nukenčia?
– Laukiniai gyvūnai pas mus dažniausiai sužalojami dėl stichinių nelaimių, pavyzdžiui, miškų gaisrų. Bet pasitaiko atvejų, kai juos partrenkia automobilis. Sužalotus gyvūnus reikia gydyti, bėda tik ta, kad yra mažai veterinarijos klinikų, kurios specializuotųsi šioje srityje, trūksta ir specialių medicinos instrumentų.
Dėl pandemijos Australijos zoologijos sodai gauna kur kas mažiau pajamų, nes yra ir mažiau lankytojų, o tai reiškia, kad mažiau lėšų turi ir prie šių sodų įkurtos veterinarijos klinikos.
– Ar esate suskaičiavęs, kiek laukinių gyvūnų išgelbėjote?
– Nesiekiu rekordo, pastaruosius aštuonerius metus dirbu prie įvairių projektų, skirtų laukiniams gyvūnams, pavyzdžiui, šiuo metu suku galvą, kaip pagaminti specialius sraigtus lūžusiems paukščių sparnams. Jie panašūs į adatėles, kurios sutvirtina sparnuočių kaulus.
Prie šio darbo dirbu jau dvejus metus. Viskas juda lėtai, nes reikia paruošti sraigtų prototipus, surasti būdą, kaip juos pagaminti.
Nors galima būtų daug naudoti, ką gamina medicinos pramonė, bet dažnai būna taip, kad chirurginiai instrumentai būna pernelyg maži arba pernelyg dideli.
Pastebėjau, kad didelės įmonės vengia gaminti specialius medicinos instrumentus, skirtus laukiniams gyvūnams, nes jiems tai pernelyg brangiai kainuotų.
– Kiek atsieina sukurti naują medicinos instrumentą?
– Brangiausia dalis – dizaino kūrimas ir prototipo gaminimas, bet negaliu sau mokėti algos, nors sugaištu daug laiko. Nėra lengva rasti ir efektyviausią gaminimo būdą. Jei instrumento gamyba smarkiai pabrangsta, jo nenori naudoti veterinarijos klinikos.
Negalėčiau sakyti, kad mano darbe yra daug romantikos, bet jaučiu, kad tai mano pašaukimas, nors laukiniai gyvūnai niekada nesako „ačiū“.
Imtis chirurginių instrumentų kūrimo mane paskatino brolis, kuris yra chirurgas. Jis kalbėjo, kad būtų labai gerai, jei kas nors sugalvotų, kaip vietoj dviejų minkštų audinių plėtiklių operacijos metu naudoti vieną, o tai reiškia, kad kita ranka galėtų būti laisva. Tokį instrumentą pagaminau ir užpatentavau.
O vėliau pagalvojau, kad galėčiau padėti ne tik žmonėms, bet ir laukiniams gyvūnams.
– Koks buvo pirmas gyvūnas, kuriam prireikė jūsų pagalbos?
– Vienas Melburno zoologijos sodas svarstė, kaip padėti paplūdimyje atsidūrusiems banginiams. Netekę jėgų šie žinduoliai nesugeba patys išplaukti į jūrą.
Jei gelbėtojams nepavyksta išlaisvinti nusilpusius banginius, tada stengiamasi juos užmigdyti, kad nesikankintų. Anksčiau buvo naudojamos kulkos su migdomaisiais, bet tai ne visada padėdavo, todėl reikėjo humaniškesnio gelbėjimo būdo.
Melburno zoologijos sodo specialistai prašė manęs sukurti specialią adatą su vaistais, kurią būtų galima įdurti banginiui tiesiai į širdį.
Banginis – didžiausias žinduolis pasaulyje, turintis daug riebalų, todėl jam užplaukus ant seklumos nesuleisi vaistų į veną ar raumenį kaip žmogui. Reikia turėti specialų instrumentą.
Mano išrasta adata yra metro ilgio, ji buvo taikyta ne vieną kartą. Taip buvo gelbėjami banginiai Šiaurės Australijoje, Tasmanijoje, bet pats nemačiau nė vienos banginių gelbėjimo operacijos, nes Australija yra didelė šalis. Neseniai baigiau projektą, skirtą gelbėti delfinus Šiaurės Australijoje.
Esu padėjęs kengūroms, koaloms, įvairiems paukščiams, prisidėjęs ir prie ryklių gyvensenos tyrinėjimų, ypač tų, kurie atsidūrė ant išnykimo ribos. Savo išvaizda jie gali atrodyti grėsmingai, todėl niekas nenori jiems padėti.
Pavyzdžiui, smėlinis tigrinis ryklys – rūšis, kuri buvo beveik išnaikinta žmonių.
Norint nustatyti ryklių migracijos maršrutus, yra naudojami GPS siųstuvai. Kad ryklys nepamestų siųstuvo, reikia daryti pjūvį ir įdėti siųstuvą po oda, o vėliau susiūti žaizdą.
Mano uždavinys buvo sukurti specialią adatą, kuriai naudojami chirurginiai siūlai. Suaugus audiniams chiruginiai siūlai ištirpsta ryklio kūne. Mano išrastos adatos yra naudojamos ir tada, kai rykliai būna smarkiai susižeidę.
Nesu abejingas ir sužeistiems paukščiams, o jų gali būti ir labai mažų, pavyzdžiui, tokių, kaip meldinė nendrinukė arba gerokai didesnių kaip didysis apuokas.
– Ar esate išradęs kokį nors medicinos gaminį, kurio iki jūsų niekas nepadarė?
– Daug prisidėjau prie išskirtinės operacijos, padėjusios išgelbėti malajinės lokės Hitam gyvybę. Ji buvo atlikta prieš keletą metų.
Iš nelaisvės lokę išgelbėjo lietuvės Birutės Galdikas įsteigtas „Orangutan Foundation International“ fondas ir atgabeno į Borneo saloje veikiantį gyvūnų priežiūros centrą.
Be mano sukurto implanto ši meška nebūtų išgyvenusi. Į šį centrą ji pateko kaip nelegalios prekybos laukiniais gyvūnais auka. Prieš šešerius metus brakonieriai nušovė jauniklės tėvus ir parsinešė ją namo.
Malajinės lokės dantys buvo nudildinti. Ji buvo šeriama ryžiais, gaudavo šiek tiek pieno. Nuo tokios dietos keturkojė užaugo kur kas mažesnė, nes blogai vystėsi, iškrypo jos kaulai.
Dėl mažo dubens ji negalėdavo normaliai pasituštinti, todėl vargino dideli skausmai. Kai lokė Hitam atsidūrė prieglaudoje, buvo svartoma, ar ją užmigdyti, ar operuoti.
B.Galdikas tarptautinis fondas, kuriai priklauso šis centras, turi filialą Australijoje, todėl buvo ieškoma australų chirurgų, kurie sutiktų padėti.
Paaiškėjo, kad operacijai yra reikalingas implantas. Tačiau nė viena medicinos bendrovė negamino tokio prietaiso.
Todėl chirurgai kreipėsi į mane. Man nebuvo abejonių, ar imtis šio darbo. Sukūriau ne vieną naujo implanto prototipą, mane konsultavo vienas chirurgas, gyvenantis Kvinslando valstijoje, o tai du tūkstančiai kilometrų nuo Melburno, kur esu įsikūręs.
Su šiuo mediku kone kasdien bendravau telefonu, vėliau nusiunčiau implanto modelį, sulaukiau pasiūlymų, kaip jį patobulinti. Tada ieškojau, kur galima jį pagaminti.
Prieš beveik dvejus metus lokė Hitam buvo operuota Borneo saloje – aštuonių valandų operaciją atliko keturių veterinarijos chirurgų komanda.
Malajinės lokės dubuo buvo praplėstas apie penkiolika milimetrų. Operacija buvo sudėtinga, nes meškos dubuo buvo perpjautas trijose vietose.
Įdėta metalinė plokštelė, kurią pagaminau, atlaikė visą jos svorį, tai buvo išskirtinė operacija, nes pasaulyje pirmą kartą tokiu būdu buvo išgelbėta meška.
Mums pasisekė, nes keturkojė pasveiko, o aš pasijutau kaip devintame danguje – tai buvo pirmas implantas, kurį žmogaus rankos kada nors pritaikė lokei.
***
Visą straipsnį skaitykite „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“, kuris pasirodys rytoj, ketvirtadienį. Primename, kad rugpjūčio 15 d., šeštadienį, laikraštis neišeis.
