Žinomo Klaipėdos juvelyro Vytauto Karčiausko (66 m.) dukra Laura įsitikinusi, kad labai gerai, kai menininkai turi vaikų, kurie sustato visus į tam tikrus rėmus. „Man be vaikų nebeliktų dienos ritmo, o dabar aiški ir dienos pradžia, ir pabaiga“, – sakė L.Karčiauskaitė-Potet.
Ji neslėpė, kad ir vyras, būdamas verslo pasaulio atstovas, ir savo požiūriu į gyvenimą, ir darbu vis skirtingose pasaulio šalyse padeda kūrybai.
Tačiau Laura net ir po 19 bendro gyvenimo metų su Laurent’u nebijo prisipažinti, kad juodu – žmonės iš skirtingų planetų. Tai ji suprato jau per pirmą pasimatymą su būsimu vyru Vilniuje.
Tokie jie liko iki šiol, nors kartu nuėjo ilgą gyvenimo kelią.
Lauros ir Laurent’o priešingybės jų bendram gyvenimui suteikė nepaprastai sodrių spalvų ir malonių netikėtumų. Netgi ir šią vasarą, minint vestuvių metines Paryžiuje, vyras sugebėjo nustebinti Laurą, nors jo dovana, atrodytų, viso labo rytą ant stalo palikta kreditinė kortelė.
Prieš kelias savaites Laura su vyru lankėsi Paryžiuje. Ne, tai – ne atostogos. Ir nors šiemet ji planavo su vyru turėti bent trumpas bendras atostogas tik dviese, susikaupę abiejų darbai šią svajonę užbraukė.
„Taip būna kasmet – suplanuojame atostogas ir tuo viskas baigiasi. Paryžiuje sykiu buvome tik tris dienas. Laurent’as turėjo svarbių tarnybinių susitikimų, o aš prisijungiau prie jo, todėl atsirado laiko vakarienei tik dviese.
Tai buvo didelė šventė ir ypatingas mūsų laikas. Vaikščiojome po Paryžių. Buvo nuostabūs vakarai“, – romantiškai pasakojo Laura.
Šios viešnagės metu Paryžius buvo neįprastai tuščias. Gal dėl to ir labai gražus.
„Greičiausiai tokio Paryžiaus jau niekada nepamatysiu. Kai daug turistų, jis visai kitoks. Dabar mačiau neįprastai ramų, žavų, minkštų peizažų meilės miestą“, – įspūdžiais dalijosi Laura ir prisipažino, kad tik Paryžių ir Vilnių laiko savo namais, o Nante, nors su šeima gyvena nuostabiame bute, kažkodėl jaučiasi lyg turistė.
Tos trys dienos, praleistos Paryžiuje, Laurai ir jos vyrui buvo ne tik laikas, kai turėjo galimybę dviese pavakarieniauti. Ši viešnagė Prancūzijos sostinėje sutapo su jų vestuvių metinėmis.
„Jau prabėgo devyniolika metų. Net nežinau, kur ir kaip dingo tas laikas. Nueitas ilgas, gražus ir labai įvairus kelias. Smagu, kad mūsų bendras kelias – ne lygi automagistralė“, – atviravo Laura.
Vestuvių metinių proga ji gavo labai pragmatišką vyro dovaną – išskubėdamas į darbo susitikimus jai miegančiai ant stalelio prie lovos paliko kreditinę kortelę.
„Visos kreditinės kortelės neištuštinau. Mes gi susituokę. Todėl reikia turėti proto, nes mūsų šeimos biudžetas – bendras. Dovaną nusipirkau tik sau ir vaikams“, – šelmiškai juokėsi Laura.
Žinoma, kaip kiekviena moteris, ji Paryžiuje įsigijo stilingų, gražių prancūziškų rūbų: „Parduotuvėse klientų dabar labai mažai, todėl aptarnavimas itin geras. Buvau apšokinėta ir dar pavaišinta geru šampanu. Paryžius yra Paryžius.“
Prieš vizitą Paryžiuje iš karto po karantino Laura buvo sugrįžusi į Lietuvą. Svarbiausias viešnagės tikslas – atvežti vaikus pas senelius į Klaipėdą. Anūkai nuo mažens įpratę vasaroti tik pas senelius, nes, jeigu neatvažiuotų, manytų, kad atostogų iš viso nebuvo. Ir pati Laura be pavasarojimo su vaikais gimtojoje Klaipėdoje neįsivaizduoja atostogų.
Šią vasarą ji Lietuvoje turėjo ir darbo. Vienam individualiam namui Vilniuje lange sukūrė 5 metrų ilgio ir 5 metrų pločio vitražą bei iš keturių dalių sulieto stiklo šviestuvą privačiai meno kolekcijai Prancūzijoje.
„Gražius namus turi ir sugeba juos originaliai įsirengti ne tik prancūzai, bet ir lietuviai“, – šyptelėjo Laura.
Laura pasakojo, kad tas vitražas languose bus ypatingas. Nieko panašaus anksčiau ji nėra sukūrusi: „Šis vitražas pareikalavo nemažai išmonės, nes jis bus gražus ir dieną, ir vakare, ir naktį.
Paprastai vitražai naktį būna tamsūs, o šis švytės ir visiškai sutemus nes ant jo bus tarsi pabirę spalvoti taškeliai, išpiešti metalo dulkėmis. Toks piešinys naktį atspindės šviesą namo viduje, todėl langas niekada nebus visiškai tamsus.“
Kuo skiriasi kūryba užsakovams nuo tų darbų, kurie gimsta iš fantazijos, polėkio?
„Man labai sekasi – visada pasitaiko supratingi užsakovai. Turiu ir nuostabius meistrus. Žinau, kad būna tokių klientų, kurie pasako, kas turėtų būti vaizduojama vitraže, ir dar kokias spalvas jų kūrėjai privalėtų parinkti.
Jei užsakovai iš tikrųjų nori meno kūrinio, privalo menininkui duoti visišką laisvę.
Tokiais atvejais nėra lengva, bet tuomet žinau, ką noriu sukurti. Jei neišeis, perdarysiu darbą tiek kartų, kiek reikės, kad visi sumanymai būtų įgyvendinti“, – apie savo kūrybą kalbėjo Laura.
Vitražų kūrėjai negali apsieiti be meistrų, kurie sumontuotų jų sumanytus darbus. Tai ypatingas procesas, reikalaujantis itin didelio meistriškumo ir žinių.
„Tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje, tiek Olandijoje jau seniai dirbu su tais pačiais meistrais. Jie žino, ko aš noriu. Be to, vitražams, stiklui reikia ne tik gerų meistrų, bet ir puikios įrangos. Taip, kaip stiklus išpjausto ir sumontuoja lietuviai meistrai, prancūzai nesugeba. Bet prancūzai geriau atlieka šiuolaikinio storo stiklo darbus“, – patikino Laura.
Paklausta, ar savo meistrams yra reikli, susimąstė: „Su manimi dirbti gera. Su manimi gyventi – labai sudėtinga.“
Laura prisipažino, kad jai, kaip menininkei, pirmiausia reikia visiškos laisvės. Priešingu atveju kurti ji negalėtų: „Mano vyras – ne menininkas, todėl man pasisekė, kad tarpusavio santykiuose randame pusiausvyrą.
Būtų kur kas sunkiau, jei abu būtume menininkai.“
Svarstydama, ar jai svarbi vyro nuomonė, Laura nusijuokė: „Kai kuriomis temomis labai svarbi. Bet neretai per petį pamato, ką kuriu.
Neslėpsiu, sulaukiu ir pagyrimų, ir kritikos. Taip pat meluočiau, jei sakyčiau, kad man vyro nuomonė – nesvarbi. Visiems menininkams svarbu būti įvertintiems.“
