Aukštyn iškeldamas žirkles, kuriomis tarsi palaimino ir nuvijo nuostabą – negi pats vienuolis dirba nemenkame rožyne – brolis Benediktas juokavo: „Kryžių iškeičiau į žirkles rožėms karpyti.“
Pokalbį apie išpuoselėtą, kvapais svaiginantį ir aukštyn nuo žemės pakeliantį rožyną Benediktas, kurio tikroji pavardė – Sigitas Jurčys, atidėjo kelioms savaitėms, nes skubėjo ruoštis netrukus vienuolyne turėjusiam prasidėti plenerui autizmu ir kitomis ligomis sergantiems vaikams ir Šv.Magdalenos naktiniam bėgimui, kuriame norą dalyvauti buvo pareiškusios apie du šimtus moterų.
Kai su Benediktu vėl susitikome rožyne, šį kartą tarsi iš pagarbos stebuklingiems žiedams jis atėjo vilkėdamas tamsiai rudą pranciškonų abitą.
„Šitame rožyne ir pats pražystu“, – prisipažino Benediktas.
Kunigas, vienuolis, sodininkas, gėlininkas. Iš kur visa tai brolio Benedikto gyvenime?
„Mano gyvenimo sodas apima visą mano teritoriją. Seniai, kai prisiliečiau prie dvasinio pasaulio, suvokiau, kad svarbiausia yra meilė, o ne kova.
Prisimenu pokalbį su savo dvasios mokytoju šviesaus atminimo Tėvu Stanislovu, kuriam pirmam pasakiau, kad nekovosiu su demonais, velniais, kad nenoriu savo gyvenimo paversti kovos lauku, ištryptu kanopomis ir mano basomis pėdomis.
Tada ir apsisprendžiau – sodinsiu gėles!“ – lyg per išpažintį atviravo Benediktas.
– Esate gėlių vaikų kartos žmogus. Kiek tos kartos filosofijos yra jūsų gėlyne?
– Užaugau Klaipėdoje, Lelijų gatvėje. Šalia buvo Jurginų, Tulpių, Rūtų ir kitų gėlių vardais pavadintos gatvės. Kalbėti apie mūsų kartos filosofiją nėra paprasta. Vis dėlto esu tikras, kad gėlių kartos vaikai svajojo apie kitokią ateitį.
Mes nesilaikėme primestų tuometinio sovietinio gyvenimo taisyklių ir įstatymų, kurie žudė malonę svajoti, laisvai išpažinti tikėjimą, teisę į žmoniškumą, orumą. Dabar yra kitaip.
Žmonija serga. Kodėl? Kodėl žmonės miršta nuo persivalgymo? Maisto turime per daug? Įsivaizduokite, koks absurdas: per metus 1,3 mlrd. tonų maisto išmetame į sąvartyną, o kasmet badu miršta apie 50 mln. žmonių.
Baltijos jūroje nebėra žuvų. Tuose milijarduose tonų išmesto maisto – žuvys ir žmonių darbas, ir saulė, kuri viską subrandina.
Praradusi Dievą žmonija prarado atjautą, gailestingumą. Štai kodėl šis rožynas man yra toks brangus – čia aš galiu dirbti su savo mintimis, kurios labai stiprios, o rožės labai gražios.
Ateinu į rožyną su viltimi, kad mano mintys tekės pro mistinį rožių kiaurasamtį ir kasdienybės darbuose įsikūnys tik tos, kurios duos gerų vaisių. Tikiu tuo, ką yra sakęs rusų rašytojas ir filosofas Fiodoras Dostojevskis: „Grožis išgelbės pasaulį.“
Man malonu jį cituoti, nes prieš 800 metų mūsų ordino steigėjas šv.Pranciškus Asyžietis prašė savo naujos šeimos brolių vienuolyno soduose auginti gėles, kad žmonės, nustebinti grožio, savęs paklaustų – tai koks gražus tuomet yra Dievas?
Mano karta dar gyva. Visa tai, ką mato čia tavo širdies akys, yra vilties užmojis visų mūsų labui.
– Kokių netikėtumų, susitikimų, gal nusivylimų yra buvę jūsų gyvenimo soduose?
– Mane traukė atsiskyrėlio gyvenimas. Dar sovietmečiu Kaukazo kalnuose buvau aptikęs tokią bendruomenę, kuri išpažįsta atsiskyrėlišką gyvenimo būdą. Man tada nepasisekė įsikurti tyloje ir ilsėtis ramybėje, bet dėl to nesigailiu.
Tikrai tapau savimi. Evangelinis dvasingumas išlaisvino mane iš ideologinių ir dogmatinių spąstų, iš komjaunuoliškos patogumo zonos. Neišsigandau pavojų, atsisijojo draugai – juos pakeitė pogrindžio broliai.
Nuolatinis ėjimas dovanoja daug netikėtumų ir susitikimų. Vienas jų man labai brangus. Popiežiui Jonui Pauliui II lankantis Lietuvoje 1993 metų rugsėjį buvau apaštalinio nuncijaus Baltijos šalims Justo Mulloro Garcios sekretorius.
Per paskutinę Jo Šventenybės garbei paruoštą vakarienę Vilniuje man teko ypatinga garbė sėdėti popiežiaus kairėje. Netikėtai jis mane kaire ranka apkabino ir paprašė, kad aš pastatyčiau vienuolyną prie Kryžių kalno.
Jono Pauliaus II vizija tapo kūnu 2000 metais. Iki pat šio momento jaučiu jo besidarbuojančią ranką ant savo pečių. Esu lyg trirankis.
– O kuris gyvenimo sodas jums brangiausias?
– Mano gyvenimo kelrodžiai yra pranašas Izaijas ir prancūzų rašytojas Antoine’as de Saint-Exupery.
Šios dvi asmenybės padėjo man sukurti savo sielos sodą, kuris ir yra brangiausias. Suaugusiųjų pasaulis deda daug pastangų siekdamas užmušti mumyse gyvenantį mažąjį princą. Ir kartais tai padaryti pasiseka.
Mažai kas iš suaugusiųjų supranta mūsų pašaukimą. Neseniai sekmadieninis Klaipėdos vilties miesto bažnyčios patarnautojas šešiametis Erikas savo mamai pasakė: „Brolis Juozapas sensta, Benediktas taip pat sensta – aš juos pakeisiu.“
– Kiekvieną dieną ateinate į rožyną. Ką jums reiškia būti sodininku?
– Džiaugiuosi, kad nesu vienas sodininkas ir priklausau Vilties gildijai, kuri kasmet organizuoja per 20 vilties renginių. Tai – mūsų rožių veislės, kurios atsiranda diagnozavus visuomenės dvasinės depresijos darinius, užblokuotos ateities vietas.
Prieš 10 metų Lietuvoje nebuvo valties, pritaikytos irkluoti fizinę negalią turinčiam žmogui. Dabar Klaipėdos irklavimo centras, kurio vadovas – puikus solidarumo idėjos skleidėjas Liudvikas Albertas Mileška, turi ne tik kelias tokias valtis, bet ir Augustą Navicką, startavusį Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse.
Lietuvai tai visiškai nauja irklavimo istorijoje. A.Navickas yra Klaipėdos vilties miesto sodinukas. Vienuolyne dirbanti komanda – brolis Juozapas Žukauskas, vadybininkas Andrejus Semionovas ir projektų vadovės Vilija Janušaitytė-Bross, Janina Urbikienė – labai energinga.
Organizuojamų renginių sąrašas kasmet ilgėja. Mūsų nešama viltis turi ateities skonį, ir tai yra kuriamo vilties miesto bendruomenės dvasinio ir socialinio identiteto ženklas – neprarasti žmogaus, dovanoti viltį, neblokuoti jo ateities! Toks yra kiekvieno sodininko rūpestis!
– Su kokiomis mintimis einate į sodą ar rožyną?
– Gal su šiek tiek pagoniškomis. Imu dėkoti Dievui vietoj „garbinu tave“.
Beveik kasdien čia sutinku savanorę, vilties žolynų puoselėtoją, biologę Ritą Jankauskienę, kuri kiekvieną kartą man atveria tobulą pasaulio paveikslą.
Ji moka atkreipti dėmesį į rožių kenkėjus ir ligas, į vabzdžių kiaušinėlių vystymosi stadijas, į lervų ir kirmėlių grožį.
– Ko prireikė išmokti, ką sužinojote sodindamas ir prižiūrėdamas gėlynus ar sodą?
– Prireikė daugelio metų, kol suvokiau, ko iš tikrųjų trokštu.
Rožių žydėjimas mane patį priverčia žydėti, susikaupti. Matydami mane besidarbuojantį rožyne net ateistai pradeda abejoti – o gal vis dėlto Dievas yra?
– Rožių ir levandų kvapai šalia koplyčios pakyli. Ar jums tie kvapai sukelia kokių nors minčių? Ar tai – tik malonumas?
– Kvapų terapija, arba kitaip aromaterapija, skirta ne vien fizinėms, psichinėms ar dvasinėms problemoms spręsti, ji turi būti prieinama sveikiems žmonėms, kad tokie išliktų ateityje.
Rožių ir levandų kvapai man įkvėpė drąsos atverti pirmąjį Lietuvoje sensorinį fitoterapijos sodą, kuriamą pagal botaniko, kunigo pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849) rekomendacijas.
Šis sodas bus skirtas vaikams ir suaugusiesiems, turintiems ypatingų poreikių ir sveikatos sutrikimų.
Ligoniai, senjorai ir visi kiti sodo svečiai galės prisiliesti prie to, kas gyva, kvepia, auga ir puošia mūsų gyvenimą.
– Iš jūsų, o gal ir kitų brolių prižiūrimo rožyno nuskinti žiedai ilgai nevysta. Kodėl?
– Kai gyveni prasmingai, tada ir mirtis turi prasmę. Pažinti kitų gyvenimą nėra taip svarbu, kaip gyventi savo. Gyvenimas nėra nei blogas, nei geras. Jis yra tavo gyvenimas.
Jį reikia gyventi, patirti savo širdimi, rankomis ir protu.
Kai mes kalbame apie sunkų gyvenimą, pamirštame, kad jis toks dėl mūsų santykių. Daugumą mūsų minčių reikia gydyti.
O nuskinti žiedai ilgai nevysta, jeigu juos nukirpome žydėjimo pradžioje mylimam žmogui.
