Turėjo olandiško kraujo
Biržų rajono pakraštyje, prie pat sienos su Latvija, esantis viensėdis, iš kurio po pasaulį pasklido įvairiose srityse savo giminę išgarsinę Dauguviečiai, šiandien nė iš tolo neprimena laiko, kai čia vasaromis šurmuliuodavo gausybė svečių – teatralų ir kitokių menų atstovų.
Režisieriaus Boriso Dauguviečio gimtinė dabar priklauso biržiečiams ūkininkams, jie svetimų lankytojų nepageidauja, įsileidžia tik tuos, kurie atvyksta pastovėti prie Galinos Dauguvietytės kapo.
O ir iš garsiojo viensėdžio ne kas belikę. Ten, kur stovėjo senasis režisieriaus tėvų ir senelių namas, stūkso iš akmenų sukrautas kalnelis.
Dalis riedulių suvežtiniai, iš aplinkinių, kadaise Dauguviečių giminei priklausiusių žemių, o kiti krūvon sudėti iš to, kas liko nugriovus trobą, kurią statė čia ūkininkavęs B.Dauguviečio senelis. Joje gimė režisieriaus tėvas Pranas Dauguvietis, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Panevėžio apskrities viršininkas, taikos teisėjas.
Su žmona olande 4 dukterų ir sūnaus susilaukęs teisininkas pats žemės jau nedirbo, ją nuomavo, gimtinėje tik vasarodavo.
Olandų bruožas – aukštaūgiai mėlynakiai blondinai – visa tai B.Dauguvietis tikriausiai paveldėjo iš savo motinos, nes buvo gerokai augesnis už visus kitus, plačiapetis, ilgokais šviesiais plaukais. Į tėvą nusidavusi buvo ir charizmatiškoji jo duktė Galina.
Iš namo liko tik laiptai
Biržų žemė nepaleido B.Dauguviečio. Kuriame didmiesčio teatre bedirbtų, šiltuoju metu su visa gausia šeima jis atsigabendavo į viensėdį, pats buvo susiprojektavęs ir šalia senosios gryčios, arčiau upės, pasistatęs naują namą.
Sodyboje virė toks intensyvus gyvenimas, kad apylinkėse iki šiol tebesklando įvairiausi pasakojimai apie čia gyvenusias ryškias meno pasaulio asmenybes.
Ne tik kūrybinis, bet ir asmeninis režisieriaus gyvenimas buvęs audringas, su pirma žmona ruse aktore Olga jis susilaukė 5 dukterų. Sakoma, kad baisiai troško sūnaus, tad išsiskyrė ir vedė aktorę Petronėlę Vosyliūtę, santuokoje gimė vėl mergaitė, padūkėlė Galina, sovietmečio kultinio serialo „Petraičių šeimoje“ kūrėja.
Legendomis apipinto režisieriaus vasarnamio vietoje dabar likę tik akmeniniai pamatai. Jų vidury, kur buvęs kaminas, kūpso sugurusių plytų krūvelė.
Tačiau gi upės pusėn atsukti cementiniai laiptai sveikutėliai, beveik neaptrupėję. Vietiniai tikina, kad juos lieję ne samdyti meistrai, o pats B.Dauguvietis.
Teritorija gražiai prižiūrėta, ant buvusių senų ūkio pagalbinių pastatų iškilę nauji, aplinka tvarkoma šiuolaikiškai, senus laikus mena gal tik ūksmingi medžiai.
Sena lova – joks eksponatas
Šmaikščioji aštrialiežuvė režisierė bei aktorė G.Dauguvietytė, viešėdama pas bičiulę Almą Dūminienę Rigmantiškių kaime, kartą žiūrėdama į prašmatnią lovą trobos kampe rėžė: „Atsimenu, kaip B.Dauguvietis mane ant tos lovos darė.“
Šiuos žodžius perdavė dabartinis šių namų šeimininkas 66 metų Vytautas Dūminis.
Trobos šeimininkai, gerai žinodami viešnios būdą, nei raudo, nei kokį nepatogumą jautė, panašiais perlais televizijos veidas dažnai juos apdovanodavo. Juolab kad teisybės tame riebiame posakyje tikrai galėjo būti.
Gražioji senobinė lova į paprastą kaimo gryčią tikrai atkeliavo iš Dauguvietynės.
Baldą, kaip dovaną, iš paties teatralo gavo V.Dūminio senelis Juozas Kvedaravičius.
Baldas jau buvęs naudotas, tikriausiai ne režisieriaus pirktas, o priklausęs dar jo tėvui teisėjui.
Relikvija uždengta austine raštuota lovatiese, ant jos pūpso balta pagalvė.
„Lova mums joks eksponatas, mes ir dabar joje miegam“, – patvarų ir patogų, kelias kartas pergyvenusį baldą giria vyras.
Apie auskarą neišdrįso paklausti
Išskirtinę dovaną V.Dūminio senelis gavo už darbą statant B.Dauguviečio vasarnamį, vietinių vėliau vadintą pilaite. Apie tą laiką senasis meistras ir namiškiams, ir anūkui yra nemažai pasakojęs, porinęs ir apie visokius B.Dauguviečio nuotykius.
„Pagrindinis meistras buvo Robertas Venspala, mano senelis tik padėjo statyt. Jiedu su B.Dauguviečiu sutarė, alų kartu „rydavo“. Už tą statybą anas dvigulę lovą ir padovanojo“, – pasakoja dabartinis baldo savininkas.
Senelis pasakojo, kad atvykęs gimtinėn B.Dauguvietis teatro žmogaus nevaidino, tapdavo vietiniu. Kad priklauso kitam socialiniam sluoksniui, išdavė tik auksinis auskaras vienoje ausyje. Daug kam magėjo paklausti, kodėl jį nešioja, bet niekas taip ir neišdrįso.
Būdavo, išeina su vyrais į laukus ir pradalgės išvaryti, ir alų pats daro, kaimynus vaišina, ir vaikšto paprastais, dažnai drobiniais drabužiais, neišsipustęs. O ir pokštus krėsdavo kaip padūkęs kaimo bernas.
Kai B.Dauguvietis jodavo į bažnyčią, sukeisdavo ūkininkams arklius. Kai tik pakeliui pamato besiganantį, būtinai ant jo persėda, o tą, kuriuo atjojo, palieka jo vietoj. Kitą pamato – vėl apmaino. Ūkininkams paskui vargas, eina prie savo gyvulio, o tas neprisileidžia, nes svetimas. Visi aplinkui žinojo, kad nuo B.Dauguviečio arklius reikia saugoti.
Atgautą vienkiemį pardavė
V.Dūminio mama bičiuliavosi su G.Dauguvietyte, abi buvo panašaus amžiaus, nuo mažų dienų pažįstamos. Kai tik susitikdavo, abi lėkdavo žemuogių rinkti. Tik miestietė vasarnamyje atostogavo, laiko į valias turėjo, o kaimietei reikėjo darbus dirbti.
Vėliau G.Dauguvietytė specialiai atvažiuodavo į Rigmantiškius pas vaikystės draugę. Susėsdavo abi, pasistatydavo butelaitį brendžio ir pasinerdavo į prisiminimus.
„Esu su Galina ne tik namuose bendravęs, kai dirbau Rokiškio liaudies teatre scenografu, ji atvažiuodavo spektaklių priimti“, – pasakoja vyras.
Kieme ant medinio stovo tarp įvairių rykų kabo keistos formos skardinis ąsotis, jis irgi čia pateko iš Dauguvietynės.
„Kolūkio laikais vasarnamis buvo restauruotas, jame muziejėlis veikė, o kai prasidėjo „perestrojka“, viską niokojo ir siaubė, ištampė, kas buvo geresnio. Tą ąsotį radau sode numestą, tai parsinešiau“, – sako V.Dūminis.
Nepriklausomybės metais G.Dauguvietytė atgavo tėvams priklausiusį vienkiemį, bet, suprasdama, jog nepajėgs jo nei prižiūrėti, nei atstatyti, pardavė.
Netrukus naujasis šeimininkas valdą irgi pardavė. Ją įsigiję du biržiečiai investavo nemažai lėšų, suremontavo pilaite vadintą pagrindinį namą, atstatė ledainę, pirtį.
Tuomet G.Dauguvietytė atvažiuodavo į išgražėjusius vaikystės namus, džiaugėsi tuo.
Taip ir neišsiaiškino gaisro priežasčių
Suremontuota legendinė pilaitė 2010 metų rudenį sudegė iki pamatų.
„Policija klausė, kaip jūs nieko nematėt? Ką čia matysi per aukštus medžius? Nuvažiavom apžiūrėt, tik kaminas likęs“, – pasakoja V.Dūminis.
Pareigūnai taip ir neišsiaiškino nieko, žmonės spėliojo, gal kas tyčia padegė.
Naujieji viensėdžio šeimininkai – Biržuose gyvenantys ūkininkai Audra ir Donatas Ambrazevičiai. Pirko tik todėl, kad jų dirbamos žemės ribojosi su Dauguvietyne.
„Prisimenu, mokykliniais metais čia su klase esam buvę ekskursijoje, tada B.Dauguviečio name veikė muziejėlis, ten buvo paveikslų. Apsistojom vienkiemyje, palapinėse pernakvojom“, – pasakoja ūkininkė.
Dabar įvažiavimas į viensėdį užtvertas, išpuoselėta teritorija stebima vaizdo kameromis. Šalia dirbamose žemėse ūkininkų sūnus augina avietes.
„Mes svetimus retai įsileidžiam“, – sako A.Ambrazevičienė. Bet kai ima vardinti, kas įsiprašo viešnagėn, paaiškėja, kad ir nesvetimųjų būrys nemažas.
Kartkartėm čia užsuka muziejininkai, kurortą primenančioje valdoje nuolat vieši artimesni ir tolimesni giminaičiai, atsiranda norinčių aplankyti ir G.Dauguvietytės kapą.
„Praeitą savaitgalį su kompanija buvo aktorė Nijolė Narmontaitė, užsuko Galinos aplankyt, jos buvo draugės“, – sako ūkininkė.
Buvo Galinos pušis, o ilsisi po klevu
Su ūkininke pokalbis trumpas, darbas darbą gena, pats braškių derliaus nuėmimo įkarštis, tad į Dauguvietynę mus lydi V.Dūminis ir gretimo Pučiakalnės kaimo gyventoja, mokytoja Roma Banienė. Jiems, čia gimusiems ir augusiems, kaimai ir viensėdžiai palei Nemunėlį gerai pažįstami.
Artėjant prie vienkiemio vyras mosteli į pamiškę ir tuščią lauką.
„Aną miškelį režisierius sodino sukvietęs talką. Ten stovėjo Galinos pušis. Tėvas jai sakydavo, kad po ja yra lobis. Kas žino, gal legenda, o gal ir buvo“, – šypsosi pasakotojas.
Šalia keliuko, po didžiuliu klevu, guli nedidelis laukų akmuo, greta dekoratyvinis krūmelis.
Tai 2015 metais mirusios G.Dauguvietytės kapas. Kiekvienas, atvažiavęs į vienkiemį, pro tą akmenėlį ir prarieda. Aktorė pati prašė būti palaidota būtent po tuo plačiašakiu medžiu.
O tada atsiveria nuostabaus grožio vaizdas, statoka pakrantė leidžiasi prie Nemunėlio vandens. Jame plūduriuoja baltos lelijos, krantai aprėminti ajerų ir meldų. Kitapus upės – jau Latvija.
Būdavo, B.Dauguvietis, nešinas alaus ąsočiu, su visais drabužiais brenda pas kaimynus. Pasibičiuliauja, pasivaišina ir atgal kaip stovi. Arba kitąkart kiekvienas sėdi savam krante ir kalbasi susišūkčiodami.
„Paskutiniais metais sėdėdavo Galina ant kranto ir svajodavo, kaip jos pelenus Nemunėlin išbarstysim. Neišbarstėm. Urną palaidojom. Iš valdžios pusės buvo triukšmo, kas bus, jei kiekvienas laidosis kieme? Ūkininkai pasakė: tegu, mums netrukdo“, – prisimena V.Dūminis.
Plėšė stogą ir kūreno
„Į Dauguvietynę važiuodavom krienų, ten gausiai jų būdavo prisisėję“, – vaikystę prisimena R.Banienė.
Sovietmečiu viensėdis priklausė „Auksinės varpos“ kolūkiui. Senajame name ir vasarnamyje greitosiomis buvo sukaltos pertvaros, padalyta į mažus kambariukus ir apgyvendintos kolūkiečių šeimos.
Neprižiūrimi pastatai greit buvo nugyventi. Kai žmonės išsikraustė į naujai kuriamas kolūkines gyvenvietes, senąjį namą 1978 metais visai nugriovė, o sutrešusį vasarnamį, kaip kultūros paveldą, kolūkis ryžosi remontuoti. Lėšų tam buvo skirta iš kultūros fondo.
Po remonto 1984 metais vasarnamyje ėmė veikti Biržų muziejaus padalinys, ekspozicijoje buvo išlikę Dauguviečių daiktai, keli baldai, paveikslai, nuotraukos.
Vėliau visa buvo išvogta, niekadėjai ne tik kad eksponatus išnešė, bet išsipjovė sijas, gabalais lupo stoglentes ir iš jų paupyje kūreno laužus, išsinešė duris, išlupo langų rėmus.
Ko išgriauti ir nuniokoti nepajėgė – tai po ledaine buvusio didelio rūsio, jis iki šiol išlikęs, kaip Dauguviečių laikais.
Ištarė pranašingą frazę
Ant aukšto upės kranto betoniniame apvade veša kvapnios baltos gėlės. Dydis lyg dvigubos kapvietės, bet ne, nėra jokios sąsajos su mirusiais. Kadaise čia buvęs baseinėlis – maža Galina jame turkšdavosi.
Išbetonuota duobė gili, apie 2 metrus. Tikroji jos paskirtis ūkiška. Prieš ponams atvykstant tarnai prigaudydavo žuvų ir suleisdavo į tą baseinėlį, kad bet kada galėtų išgriebti ir tuojau pat kepti. Baseinėlis vamzdžiu buvęs sujungtas su upe, kad vanduo būtų šviežias.
„Jaunystėj eidami žuvaut buvom įkritę“, – V.Dūminis paaiškina, kodėl jį užkasė.
Pieva, kur vasarnamio pamatai, išrausta keistomis duobelėmis. Tai barsukų darbas, jie ieško kirmėlių. Šiaip jau reti gyvūnai Dauguvietynę kažkodėl labai pamėgę.
Žiūrėdamas į sudegusio vasarnamio pamatus V.Dūminis prisimena vieną keistą G.Dauguvietytės pakalbėjimą prieš gaisrą, tuomet, kai jau buvo pardavusi vandalų nusiaubtą viensėdį. Ji liūdėjo dėl to, kas liko iš vaikystės namų, ir nematė jokių perspektyvų jį prikelti. Kaip kultūrinė vertybė Dauguvietynė valdžiai nerūpėjo, neatrodė, kad atsiras privačių iniciatyvų.
Atvykusi į Biržus moteris jau net nebevažiuodavo į viensėdį, nenorėjo matyti griuvenų.
Tada ji ir pasakė: „Jei ką, tai padekit. Kad čia neliktų nieko. Mano pelenus į upę, o čia kad nusikūrentų.“
Keistas aktorės noras ėmė ir išsipildė.
Tik dėl pasroviui nešamų pelenų G.Dauguvietytė, reikšdama paskutinę valią, persigalvojo. Esą pelenai Nemunėliu nuplauks į Lielupę, paskui į jūrą, o ji juk ne turistė kokia, geriau urna tegu ilsisi tėviškės žemėje.
Jos paliepimu šalia užkasti ir dešimtmečiu anksčiau mirusio sutuoktinio Jurgio pelenai.
Net raštelis nepadėjo
„Sovietmečiu Dauguvietynėje veikė Biržų muziejaus ekspozicija, anoji valdžia jį gerbė, viensėdis buvo lankytina vieta“, – pasakoja Biržų „Sėlos“ muziejaus istorikė Snieguolė Kubiliūtė.
Kolūkių laikais ten buvo likusi gyventi viena moteris, ji vienkiemį šiek tiek ir prižiūrėjo.
„Atgimimo pradžioje, kai viskas buvo pradėta draskyti, nuvažiavome pažiūrėti, ką dar galima išgelbėti. Vaizdas buvęs apgailėtinas, nieko vertingo nebelikę“, – sako ji.
Ant siaubiamo pastato sienos kabėjo G.Dauguvietytės ranka rašytas raštelis: „Žmonės, būkite geri, nedraskykite“, tik jis vandalams nieko nereiškė.
Kai kolūkiui priklausęs viensėdis tapo privačia nuosavybe, garsiosios Dauguviečių giminės pėdsakų čia buvo mažai belikę.
Liko tik rašytiniai žmonių liudijimai. Juos surinko 1979 metais Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Biržų skyriaus organizuota istorinė ekspedicija. Buvo apklausti šalia Dauguvietynės esančių kaimų gyventojai, kurie dar patys atsiminė režisierių ir jo šeimynykščius ar žinojo artimųjų perduotus pasakojimus.
Ekspedicijos metu užrašyti 43-jų žmonių prisiminimai, surinka ir nemažai su viensėdžiu susijusių eksponatų.
Garsiausi – tėvas ir sūnus
Nuo seno Biržų žemėje gyvenę ir žemės ūkiu vertęsi Dauguviečiai garsėti ėmė nuo B.Dauguviečio tėvo, teisininko Prano Dauguviečio (1845–1943 m.).
Toliau giminės šlovę didino jo palikuonys: dukterys Lidija Dauguvietytė, pianistė ir pedagogė, Vilniaus filharmonijos profesorė, Jakaterina Dauguvietytė – Sankt Peterburgo konservatorijos profesorė, Nadežda Dauguvietytė – gabi argonomė, Zinaida Dauguvietytė – mokytoja, emigravusi į Australiją, ir sūnus Borisas Dauguvietis, režisierius ir dramaturgas.
Baigęs Sankt Peterburgo imperatoriškąją teatro mokyklą, jis vaidino mažajame Petrapilio teatre.
1924 metais jau dirbo Kauno teatre, vėliau – Šiaulių ir Vilniaus teatruose.
Prieškariu B.Dauguvietis įkūrė meno žurnalą „7 meno dienos“. Iki šiol scenos neapleidžia jo sukurtas spektaklis „Žaldokynė“, kurio personažų prototipai buvę realūs Biržų krašto žmonės.
