Garsioji aktorė ir net 25 metais jaunesnis prodiuseris S.Seninas susitiko 1990-aisiais juostos „Sekso pasaka“ filmavimo aikštelėje. Po trejų metų susituokė ir kartu pragyveno beveik du dešimtmečius – iki paskutinės L.Gurčenko gyvenimo dienos.
Tikriausiai tiktai jis dabar gali papasakoti, kokia anapus scenos ir ekrano iš tiesų buvo legendinė L.Gurčenko, – apie jos pomėgius, įpročius, paskutines gyvenimo dienas.
– Kai susipažinote, kuo jus sužavėjo L.Gurčenko?
– Neįtikėtinu kuklumu ir mandagumu. Maniau, kad aplink ją sukiosis būriai tarnų ir garbintojų.
Pasirodo, ne – viską ji darė pati. Buvo paprasta, rami moteris, o darbe – labai atsakinga.
Liusia visada mokėjo tekstą, visada buvo pasiruošusi repeticijoms, niekada nevėluodavo.
Dar labai nustebino neįtikėtina jos kantrybė.
Kartais atrodydavo, kad kam nors ką nors įrodinėjant galima išeiti iš proto, bet Liusia viską darė kantriai, tyliai, ramiai. Niekada jokių skandalų.
Apgyvendina viešbutyje – gerai. Nors sąlygos toli gražu ne idealios – na, ir kas. Ir jokių „aš žvaigždė!“ Net šio žodžio labai nemėgo.
Iki mūsų susitikimo su aktore L.Gurčenko buvau pažįstamas neakivaizdžiai.
Kone iki skylių suskaičiau jos knygas, peržiūrėjau daugybę filmų, kuriuose ji vaidino, visiškai negalvodamas, kad mano gyvenimas taip stipriai pasikeis.
Juk ilgą laiką užsiėmiau kitais dalykais, ne kinu, ir gyvenau toli nuo Maskvos.
– Bet L.Gurčenko visada ir visur priminė fejerverką.
– Taip jau yra. Dažnai ekrano ar scenos herojus nesąmoningai tapatiname su jų atlikėjais. Scenoje, filmo kadre, estradoje Liusia priminė fejerverką.
Realiame gyvenime mėgo ramybę, pagulėti, pagalvoti. Viską repetavo gulėdama, net šokį, susikurtą vaizduotėje. Sunku patikėti? Bet juk tos nevaldomos Liusios energijos, kurią jautė žiūrovai, reikėjo iš kur nors gauti. Jos sėmėsi atgavusi dvasinę pusiausvyrą tyloje.
– Ji buvo stiprus žmogus.
– Liusia buvo kur kas stipresnė už mane. Stipresnio nei ji žmogaus nesu sutikęs.
Iškilus kokiai nors grėsmei ar atsitikus kam nors labai nemalonaus ji galėdavo sukaupti ištvermę ir stiprybę.
Liusia gindama savo orumą galėjo nė kiek nesusimąstydama pasitraukti iš gyvenimo. Nesusimąstydama! Jos nebuvo įmanoma palaužti. Jos ištvermė tikriausiai iš karo metų vaikystės ir skurdo, kai gimtąjį Charkovą okupavo vokiečiai.
Iš savo tėvo Liusia paveldėjo meilę gyvenimui, optimizmą ir to niekada neprarado. Tėvas jai labai daug davė.
Kai būdavo skaičiuojami L.Gurčenko vyrai – keturi ar penki, ji visada juokdavosi, patardavo patikslinti, kas po ko, nes dažnai buvo painiojama, kuris anksčiau, kuris vėliau. Iš tikrųjų ji ieškojo tų bruožų, savybių, kurias turėjo mylimas tėvas. Manau, visi vyrai turėjo bent po kruopelytę to, ko ji ieškojo.
– Ar vyrui sunku gyventi su stipresne už jį moterimi?
– Negaliu sakyti, kad man su Liusia buvo labai lengva. Bet mes, vyrai, to nerodome.
– L.Gurčenko požiūris į darbą taip pat buvo reiklus?
– Darbe viskas turėjo būti idealu. Čia jau Liusia nenumodavo ranka kaip į viešbutį, net jei jis nebuvo pernelyg patogus.
Darbas turėjo būti atliktas profesionaliai. Kostiumų dailininkai dievino Liusią, nes ji buvo jų darbų bendraautorė, patardavo, turėdavo idėjų.
Pasitaikė atvejų, kai kostiumų dailininkas nesusidorodavo su užduotimi. Tuomet darbo imdavosi Liusia. Jai, tikrai profesionalei, buvo svarbi kiekviena kostiumo detalė, netgi apatiniai drabužiai. Filmo kadre jų galėjo nesimatyti, bet net tokia smulkmena turėjo prisidėti prie vaidmens sėkmės.
– L.Gurčenko buvo labai reikli savo išvaizdai. Ar buityje jai buvo svarbu gražūs daiktai?
– Namuose mus supo ir dabar mane supa gražūs daiktai – Liusiai labai patiko viskas, kas senoviška.
Karelijos beržo baldai, urano stiklas, gražūs indai. Yra daug jos gyvenimo epizodų, kurie paaiškina, iš kur atsirado būtent šis skonis.
Karas, okupacija, badas, šaltis, utėlės – ir staiga toks grožio pojūtis, lyg ji būtų gimusi XIX amžiaus dvarininkų šeimoje.
Liusia nebuvo kolekcininkė tiesiogine šio žodžio prasme. Tai dažniausiai buvo atsitiktiniai daiktai. Bet kiekvienas nuostabus, atspindintis jos charakterį, tad iškart harmoningai įsiliedavo į interjerą.
Kartą Sankt Peterburge, vienoje Ermitažo salių, Liusia pamatė baldus iš Karelijos beržo, žalią urano stiklą, apšviestą saulės spindulio.
Šis vaizdas taip pakerėjo savo grožiu ir dvasingumu, kad Liusia panoro visa tai perkelti į savo namus.
– Ar tiesa, kad su aplinkiniais, taip pat kolegomis ji nebuvo itin mandagi, jei kas nors būdavo ne taip, kaip jai norėjosi?
– Liusia kartais būdavo prastos nuotaikos. Bet neigiamoms emocijoms išlieti yra artimi žmonės – ir tai ji galėjo. O kas susiję su profesija – žiūrovais, kolegomis – niekada!
Nebent koks nors idiotas jos akivaizdoje peržengdavo tam tikrą ribą. Štai tuomet Liusia galėdavo rėžti iš peties. Ir žodelius parinkdavo labai aštrius.
Ji buvo tiesmuka ir principinga. Dėl to jautėsi labai nejaukiai. Man atrodo, Liusia net nebandė šių bruožų nuslopinti – tik sušvelninti. Dėl to dažnai nudegdavo ir įgydavo priešų.
– Ar buvo atvejų, kai nepritarėte jos pozicijai?
– Daug kartų dėl įvairių gyvenimo atvejų ginčijausi. Sakydavau: „Liusia, gal dar visko neišsiaiškinai, kodėl manai, kad viskas bus taip, o ne kitaip?“
Jai nepatiko ginčai iki užkimimo, to stengėsi išvengti. Esą aš pasakiau, ir viskas.
Po kiek laiko paaiškėdavo, kad ji buvo teisi. Tai nulėmė Liusios patirtis, stipri nuojauta, pastabumas. Ir tai, manau, aktoriaus profesijos esmė.
Ji pastebėdavo tokius subtilius dalykus, kurie man praslysdavo. Galėdavo mestelėti mintį, kuo viena ar kita gali baigtis ateityje. Galvodavau, kad šito niekada negali nutikti. Ir staiga po kiek laiko viskas susiklostydavo taip, kaip sakė Liusia.
– Kaip atrodydavo jūsų šventės?
– Švęsdavome tik su labai artimais draugais. Niekas jų neturi nieko bendro su aktoryste, tai kitų kūrybinių profesijų žmonės, daugiausia muzikantai. Bet Liusios gimtadieniams ruošdavomės iš anksto, jie būdavo ypatingi, o 70-metis – išskirtinis.
– Atrodo, kad L.Gurčenko buvo svarbus jos Zodiako ženklas – Skorpionas.
– Taip. Ji sakydavo: „Tai – mano ženklas. Uodegėlę nukirto, išsigulėjau, atgavau kvapą, išaugo nauja, einu toliau.“ Šis ženklas – nepaprastas.
– Artimiausi jos bičiuliai dažniausiai buvo vyrai. Su jais L.Gurčenko buvo lengviau bendrauti?
– Tikriausiai. Buvo ir draugių iš jaunystės Charkove laikų. Bet nė vieno aktoriaus.
Aktoriai, švelniai sakant, yra pavydžios būtybės. Ir dar neaišku, kas šiuo požiūriu kietesni – vyrai ar moterys. Liusios charakteris – vyriškas. Stiprus, tvirtas, ji nemėgo paskalų, apkalbų, todėl išeidavo iš visų teatrų. Su vyrais jautėsi patikimiau.
Iš moterų jai patiko Ala Pugačiova (71 m.), Zemfira (43 m.), Anželika Varum (51 m.). Ne tik jų dainavimas, bet ir viskas – kaip elgiasi, rengiasi, jų nuomonė, artistiškumas.
– Apie savo vyrus L.Gurčenko sakydavo: nesvarbu, kiek buvo, bet visi sąžiningi. Manau, šiais žodžiais norėjo pasakyti, kad su visais siejo jausmas. Vadinasi, esate paskutinė jos meilė.
– Tai, jog esu paskutinis – o iki manęs buvo kitų, reiškia, kad būta daug nusivylimų. Sutikau gyvenimo vėtytą ir mėtytą, labai vienišą žmogų. Manau, kad ir viena, ir kita mus ir sujungė.
Bet tai, ką patyrė Liusia, man nė nesisapnavo. Siaubingų smūgių ji patyrė ir profesiniame pasaulyje.
Bet ji buvo labai moteriška ir tikrai patikima. Gerbė kitų poelgius, mėgstamas Liusios žodis buvo „faktas“. Ir man, ir jai svarbiausia mūsų meilėje buvo patikimumas. Ir tai turėjo pasireikšti kiekvieną minutę, todėl beveik nesiskyrėme. Ir jausmai, žinoma, buvo. Tačiau be demonstravimo viešumoje.
– Tarp jūsų buvo 25 metų skirtumas. Ar jūsų santuoka galėjo būti laiminga?
– Aš nepastebėdavau amžiaus skirtumo. Su tuo buvo sunkiau susidoroti visada ir visur matomai Liusiai. Bet kiek yra jaunų žmonių, kurie elgiasi kaip seniai. Jų viduje žioji tuštuma.
Bet yra senių, kurie pranoksta bet kokį jauniklį. Cirko artistas Jurijus Nikulinas (1921–1997), režisierius Jurijus Liubimovas (1917–2014) – protingiausios galvos, talentai, o kiek humoro! Jie visada buvo šiuolaikiški. Tokia buvo ir Liusia. Žmogus ne iš bendro katilo.
Provokacinių klausimų dėl amžiaus skirtumo pateikdavo daugelis, ne vien žurnalistai. Mes neatsakinėdavome.
Liusia sakė: „Amžius – vienintelė mano silpnoji vieta, tik į ją galima įdurti.“ Iš pradžių į visus šiuo dūrius ji reagavo skausmingai. Kartais jie peržengdavo ribas. Aš kiek galėdamas raminau Liusią, o ji ramino mane.
Bet, kaip ir visi vieši žmonės, turėjome kentėti šias miesčioniškas, kartais kenksmingas žodžių šiukšles.
– Kodėl jai atlikta tiek daug plastinių operacijų?
– Liusia buvo artistė. To reikalavo profesija. Dabar įsijungi televizorių ir matai, kad visų aktorių veidai su botulino toksino ir kitokių priemonių žymėmis.
Paskutinį kartą plastinę operaciją Liusia darė 1993-iaisiais. O paskui – tik injekcijos.
Na, ir sugalvojo – plastinių operacijų čempionė. Nesąmonė! Žinau, kad esant būtinybei – dėl profesijos – Liusia plastines operacijas būtų dariusi kad ir kasdien.
– Ar L.Gurčenko galvojo apie mirtį?
– Galvojo nuolat, nors buvo kupina jėgų. Dažnai važiuodavome į Vagankovo kapines, kur palaidoti jos tėvai ir mylimas anūkas Markas. Ten vis kalbėdavomės apie mirtį. Kai Liusia išėjo anapilin, jai buvo tiek pat metų, kiek jos tėvui, kai mirė.
Markas buvo jos kopija, net kūno sudėjimu. Liusios motina buvo stambi moteris, o Liusia, kaip ir tėvas, visada svėrė tiek pat – tiek dešimtoje klasėje, tiek ir 1990-aisiais. Todėl Liusia dažnai sakydavo, kad tėvas mirė 75-erių, o jai jau 75-eri.
Suknelę pasisiuvo įmantriausią, pati išsiuvinėjo karoliukais. „Su ja ir palaidokite“, – sakydavo Liusia.
Tą dieną, kai viskas įvyko, niekas nežadėjo nieko bloga – priešingai, buvo daug džiugių akimirkų. Liusia buvo susilaužiusi koją, bet tuo metu jau nebereikėjo vaikštynės: „Viskas, aš jau vaikštau!“ Kalbėjome ir apie kelionę į Kijevą, kur buvo numatyti koncertai.
Vienas mano draugų sakė, kad dar senovės laikų medicina žinojo atvejų, kai žmogus mirdavo nuo pernelyg didelio teigiamų emocijų antplūdžio. Galbūt kažkas panašaus nutiko ir Liusiai.
Ji mirė per sekundę. Ją ištiko širdies smūgis. Sekundė, ir nėra žmogaus ir jo sudėtingo gyvenimo. Ir esi bejėgis ką nors pakeisti. Štai kas buvo ypač baisu.
– Laikas gydo?
– Ne, tik atbukina. Netektis – lyg chroniška liga. Žmogus toks jau yra padaras – ieško kabliuko, ramsčio, kad atsitiestų po netekties. Ir aš iki šiol ieškau.
Aktorė ir šeši jos vyrai
L.Gurčenko gyvenime buvo penkios oficialios santuokos ir viena partnerystė.
Pirmuoju tuo metu 18-metės aktorės vyru tapo kino režisierius Vasilijus Ordynskis (1923–1985). Po metų santuoka iširo.
Su antruoju vyru scenaristu ir istoriku Borisu Andronikašviliu (1934–1996) santuoka truko neilgai. Bet su juo ji susilaukė dukters Marijos.
Trečiuoju L.Gurčenko sutuoktiniu tapo aktorius, žinomo sovietų rašytojo Aleksandro Fadejevo įsūnis Aleksandras Fadejevas (1936–1993).
Ketvirtuoju – atlikėjas Josifas Kobzonas (1937–2018). Jų santuoka iširo po trejų metų. Dvi tokio lygmens žvaigždės negalėjo ilgai gyventi kartu.
Jiems išsiskyrus žiniasklaidoje pasklido gandai apie L.Gurčenko romaną su atlikėju Vladimiru Vysockiu (1938–1980). Šių kalbų aktorė nekomentavo.
Penktasis vyras – muzikantas ir akompaniatorius Konstantinas Kuperveisas (70 m.). Su juo pragyveno 18 metų. Oficialiai nebuvo susituokę.
Šeštasis – kino prodiuseris, 25 metais jaunesnis Sergejus Seninas.
Parengė Ona Kacėnaitė
