Pirmasis Vikos vaikas mirė, sulaukęs 4,5 mėnesio, o antrasis – dar jos įsčiose nėštumo metu, bet ji linkusi jį taip pat vadinti savo mirusiu kūdikiu. Kodėl moterį ištiko tokia lemtis, medicininio paaiškinimo nėra. Iki tol ji su tuo pačiu vyru jau buvo susilaukusi dviejų sveikų vaikų. Dabar jų dukrai dvylika metų, sūnui – septyneri.
Vikos trečiasis vaikas, sūnelis, gimęs 2016 m. balandžio 25 d., gavo retą Eterio vardą – šis turėjo reikšti, kad jis apjungia šeimą, kurioje jau bus penki asmenys. Tačiau tų pačių metų rugsėjo 8 d. berniukas mirė.
Kad sūnelio laukia liūdna lemtis, Vika sužinojo 36 nėštumo savaitę. Iki tol nėštumas buvo sklandus, tik kartais mamai trūkdavo energijos. O tada per patikrą gydytojai nustatė, kad vaikelio svoris per mažas, yra širdies veiklos pakitimų. Atliktas vaisiaus vandenų tyrimas ir jau po dviejų dienų paaiškėjo, kad kūdikis gims, turėdamas Edvardso sindromą.
„Kai gydytojai tik pradėjo jį įtarti, mano širdis jautė, kad taip ir bus. Ėmiau ieškoti informacijos internete. Rūpėjo rasti ir nuotraukų – numaniau, kad Edvardso sindromą turintys vaikai, kaip ir turintieji Downo sindromą, būna specifinės išvaizdos. Tačiau nuotraukų beveik neradau. Netrukus atėjo suvokimas, kad taip yra todėl, jog tokie vaikučiai labai greitai miršta“, – pasakojo moteris.
Netrukus ir iš medikų išgirdo baisią tiesą: dažnai tokie vaikeliai miršta dar negimę ar pirmąją gyvenimo parą. Tik nedidelė jų dalis išgyvena keletą mėnesių ir vos keli procentai – daugiau nei metus.
Žinoma, moteris dėl to labai išgyveno ir labai daug verkė. Bet išsiverkusi nusprendė, kad turi gyventi šia diena, būti čia ir dabar.
Dar keletą savaičių ji laukėsi kūdikio, žinodama, kad prognozės nieko gero nežada. „Gydytojai sakė, kad dažnai moterys tokiais atvejais nori gimdymą skubinti, nori, kad viskas išsispręstų greičiau, tačiau man norėjosi, kad viskas tekėtų savo vaga“, – atsiminė Vika.
Kai berniukas gimė, jis nekvėpavo, bet širdelė plakė. Medikai klausė, ar jį gaivinti, ir tėvai atsakė teigiamai.
Ir pradėjęs kvėpuoti Eteris buvo labai silpnas. Gydytojai ragino tėvus su juo tuojau atsisveikinti. Visgi vaikas dar kabinosi į gyvenimą. Po mėnesio jis buvo iš ligoninės išleistas namo (su analogiška diagnoze taip nutinka retai).
Visą tą laiką tėvai gyveno nežinioje ir buvo nusiteikę, kad kiekvieną dieną gali sūnelio netekti. Visgi šiek tiek pasidžiaugė buvimu kartu – ir į lauką išeidavo, ir į keliones po apylinkes leisdavosi visi drauge. Kūdikį tėvai laikydavo ant rankų tiek, kiek jis norėdavo.
„Man mano berniukas buvo labai gražus, ir kiti žmonės tą sakydavo“, – nusišypsojo mama.
Ji pripažįsta, kad visą tą sudėtingą laikotarpį jai padėjo tai, kad seniau, nors jos specialybė buvo NT brokerė, domėjosi psichologija, lankėsi asmeninio tobulėjimo mokymuose.
„Visą laiką stengiausi būti čia ir dabar. Ir analizavau save, klausiau, kodėl būsima netektis yra tokia skausminga. Radau atsakymą – todėl, kad mama, gimus vaikeliui, turi savyje daugybę meilės, o kai neliks jos objekto, ta meilė tarsi liks nepanaudota ir kels skausmą. Visgi tai rodo, kad netekties skausmas yra mūsų viduje, jis nėra „pririštas“ prie išorinio objekto, tad kažkaip galima su juo susitvarkyti“, – pastebėjo moteris.
Ir dar visą tą laiką jai padėjo viltis. Gydytojai buvo minėję, kad jei berniuko svoris pasieks 4 kg, bus galima atlikti širdelės operaciją, ir tai galbūt pagerins jo būklę. Taigi vis tikėjosi, kad vaikas paaugs, bet jis liko mažiukas – kai širdelė labai silpna, organizmas tiesiog neranda jėgų augti.
Sykį Vika lankėsi Merkinės piramidėje, kur, jos įsitikinimu, lengva išgirsti savo vidinius atsakymus į kamuojančius klausimus. Ir išgirdo, kad stebuklas neįvyks.
Daug ašarų ir ramybė
Su medikais tėvai jau buvo aptarę, kas jų laukia, kokiais atvejais kviesti sūneliui greitąją pagalbą, o kada to daryti neverta.
Ir štai vieną dieną Vika pajuto, kad tai gali būti ta diena, kai Eteris juos paliks. Naktį jis nevalgė ir dieną atrodė pavargęs. Moteris parašė vyrui žinutę, kad, jei gali, grįžtų per pietų pertrauką iš darbo ir su sūneliu atsisveikintų. Tuomet tiesiog atsigulė, pasiguldė jį ant savęs ir ramiai buvo kartu.
„Manau, taip ramiai iš namų iškeliauti jo sielai buvo lengviau, nei būtų buvę ligoninėje. Paskutinį kartą oro jis įkvėpė kaip tik tada, kai tėtis įžengė į namus pro duris“, – atsiminė.
Žinoma, kai vaikelio neliko, buvo labai sunku. „Rodos, žinai, kad taip bus, esi tam nusiteikęs, ir vis tiek, kai tai įvyksta, atrodo netikėta. Pradžioje labai verkiau, bet tuo pačiu ir pajutau ramybę“, – prisipažino.
Visgi Vikos dvasiniai ieškojimai ir apmąstymai padėjo jai netektį išgyventi sąlyginai ramiai ir ne taip sunkiai, kaip būna daugeliui kitų mamų.
Apie visa tai, kas vyksta, tėvai atvirai pasakojo ir vyresniems vaikams. Klausė jų nuomonės, ar nori dalyvauti broliuko laidotuvėse, kaip norės su juo atsisveikinti.
„Manau, vaikai gyvena ir į viską reaguoja taip, kaip ir reikia – jie būna čia ir dabar. Supyksta, išsiverkia, o tada gyvena toliau ir skausmingų išgyvenimų su savimi nebesinešioja, kaip daro daugelis suaugusiųjų. Ir aš dabar jų jau nebesinešioju, esu susitaikiusi su tuo, kas nutiko“, – sakė moteris.
Antra netektis – ne mažiau skaudi
Praėjus porai metų po Eterio mirties, moters laukė dar vieno vaikelio netektis. Tąsyk ji buvo kelis mėnesius nėščia, bet paaiškėjo, kad vaikas įsčiose jau nebegyvas, reikėjo atlikti operaciją.
„Šiam vaikui sumaniau duoti Glorijos vardą. Nusipirkau ir tuščią nuotraukos rėmelį, kuriame tarsi ją įamžinau. Daug apie tai kalbėjausi su vyru. Kartais moterys persileidimo vaiko netektimi nelaiko, teigia, kad tai tarsi ląstelių sankaupa, įvardija medicininiais terminais, ir tiek, bet man toks požiūris atrodo neteisingas“, – sakė Vika.
Jos įsitikinimu, vaisiaus netekties nesureikšminančią moterį vėliau gali pasąmoningai erzinti maži vaikai, susierzinus gali norėtis pyktį išlieti ant vyro ar kitų artimųjų, nors ji pati nesupras, dėl ko tas pyktis kyla.
Ir pridūrė, kad netekusi Glorijos jautė tokį patį didelį skausmą, kaip netekusi Eterio.
Po netekčių gyvenimas tęsiasi
Dabar Vika vėl gyvena visavertį gyvenimą ir moka juo džiaugtis, nes savo netektis tiesiog apraudojo ir paleido. „Jeigu ties netektimi neužstringame, o sugebame ją suvokti kaip savo gyvenimo dalį, kuri buvo skaudi, bet visgi praėjo, galime sėkmingai gyventi toliau“, – pastebėjo ji.
Savo patirtimi pašnekovė dalijasi su kitomis mamomis, įkūrė tam skirtą feisbuko paskyrą „Angelo mama“.
„Pastebėjau, kad moterims labai svarbu pasidalyti savo išgyvenimais, suprasti, kad jos su savo praradimais yra ne vienos tokios pasaulyje. Nesakau, kad jos turi apie tai kalbėti taip viešai, kaip tą darau aš, bet patarčiau skausmo nesinešioti viduje ir apie jį šnekėtis su artimaisiais“, – patarė pašnekovė, pati ne kartą ėjusi susitikti ir pabendrauti su nepažįstama moterimi, taip pat pat išgyvenusia vaiko netektį.
„Man su tuo susigyventi labai padėjo ir vienuose mokymuose užsienyje patirtos skausmo kūno paleidimo (angl. Pain Body Release) sesijos. Būtent po jų pajutau norą kas rytą keltis ir džiaugtis nauja atėjusia diena“, – sakė Vika.
Ji pati pabaigė šios metodikos mokymus ir tapo vienintele jos praktike Lietuvoje. „Ši metodika padeda ne tik išgyvenant netektį, bet ir turint kitų, paprastesnių, išgyvenimų, kurie tūno mumyse ir trukdo džiaugtis šiandiena“, – sakė pašnekovė.
