Brolio akyse laimės ašaros
„Tik nėra kurio nors iš mūsų, ir viskas, atrodo, namai tušti“, – šypsosi viena iš Raimundos ir Tado Senkevičių šeimos dukrų – 29 metų Fortūnata.
Iš viso šioje Rokiškio rajone, Aleksandravėlėje, gyvenančioje šeimoje – 13 vaikų. Trys vyriausios dukros – Otilija, Kornelija ir Fortūnata – jau ištekėjusios. Fortūnata meilę savo išrinktajam Tomui Galvydžiui prisiekė užpraėjusį savaitgalį.
Šventėje, be jaunavedžių ir 9 metų dukrelės Beatričės, dar dalyvavo abiejų šeimų nariai. Daugiau svečių nebuvo.
Fortūnata šypsosi prisimindama, kaip jungtuvių rytą, kai ji jau apsirengė balta suknele, 18 metų brolis Skirmantas laikė ją už rankų ir jo akyse pasirodė laimės ašaros.
Į svečius Obelių seniūnijoje nuvykusius korespondentus pasitinka netrukus 50 metų jubiliejų švęsianti mama R.Senkevičienė, Fortūnata su Tomu, atstriksi gražuolė Beatričė. Čia pat ir 26 metų Kornelija, 20-metis Liutauras, gimnaziją ką tik baigęs ir apie Karo akademiją svajojantis Skirmantas, 17 metų Faustas, 16-metis Andrius, 15 metų Svajūnas, 13 metų Vilius, 7 metų Augustė.
Iš viso šeimoje penkios dukros ir aštuoni sūnūs.
Tėvas 52 metų Tadas Senkevičius dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir tą rytą kaip tik buvo skubiai pakviestas į darbą.
Šypsenėlė visko išprašo
Kai namai pilni smalsių akių ir juoko, gali būti visiškai ramus – kažkas pasiūlys kavos puodelį, iš rankų paims krepšį, palydės aprodyti savo kambarių, supažindins su augintiniais. O Augustė tiesiog prieis ir apsikabins.
„Augustė susirinko iš visų viską, kas geriausia“, – vienas per kitą pasakoja seserys ir broliai.
Tomas giria, kad Augustė labai pastabi. Kai jis ką nors pamiršta, o taip būtinai nutinka, mažoji būtinai primins.
Ir labai tvarkinga, nemėgsta išmėtytų daiktų. Surenka ir padeda į vietą.
R.Senkevičienė prisipažįsta, kad šeimos saulute ir šypsenėle vadinama Augustė moka išprašyti beveik visko, ko tik užsimano. Jei mama nepildo norų, tai sulaukia tėčio. O šis ir dukros prašomą daiktą nupirks, ir pas kirpėją veš. Kas kad kirpėja patrumpins plaukučius tik pora centimetrų.
Šeima puikiai ją supranta, nors Augustė sunkiai kalba. Taip nutiko dėl komplikuoto gimdymo, nes mažylę teko reanimuoti. Mama savo naujagimę išvydo tik po trijų parų.
Vaikščioti mergaitei irgi sunku dėl cerebrinio paralyžiaus, dabar jai labai reikėtų naujo vežimėlio.
Anūkė Beatričė vyresnė už Augustę, juodvi sutaria lyg seserys.
Tebevadina Pakapinių mafija
Kieme, prie medinio stalo, susėdusi šeima pasakoja, kad visi jie iš pažiūros panašūs, bet charakteriais labai skirtingi.
Vaikinai pripažįsta, kad nors jų daugiau, bet komandas duoda daugiakalbės, drąsios seserys.
Paklausus, ar krečia eibes, Skirmantas prisipažįsta: „Tenka ir paslysti...“
„Ar ant šlapios žolės?“ – žodžio kišenėje neieško Kornelija ir visi prapliumpa juoktis.
Kita vertus, matyt, ne veltui kaimas juos vadino Pakapinių mafija. Pakapinių – nes gyvena prie pat kapinių, o mafija todėl, kad vienas už kitą mūru stoja.
Tų eibių irgi būta – naktinių pabėgimų į šokius, nes mama neleido, karstymosi po medžius, kai Fortūnata sugebėjo net juose įstrigti.
Išbandytas ir pasivažinėjimas surištais dviračiais, madų demonstravimas, kai seserys mamos drabužiais apvilkdavo jaunesnius brolius. Dar – bastymasis po miškus, kur net būstinę įsirengė.
Turės savo dailininką?
Pašnekesio tyliai klausosi Svajūnas. Mama sako, kad vardas jam labai tinka. Vaikinas vis apie kažką svajoja, mąsto, užtat kai prakalbės, tai kitiems sunku bus ir įsiterpti.
„Jis mūsų žinianešys. Viską, kas vyksta, žino ir mums praneša“, – aiškina broliai.
Vilius – už visus ramesnis, kuklus, susikaupęs savyje. Jam patinka informacinės technologijos, bet su ne mažesniu užsidegimu ką nors konstruoja, lipdo. Lanko keramikos būrelį.
Paprašytas atneša parodyti naujausią savo darbą – molinę varną.
Seserys užsisvajoja, kad šeima galbūt turės savo dailininką...
Visa šeima giria Eimantą ir Faustą už jų nagingumą. Tai jie iš šiltnamio padarė pavėsinę, patys sumąstė ir padarė sūpynes ir stalą šalia. Faustas moka naudotis suvirinimo aparatu ir eksperimentuoja tvarkydamas automobilius.
Juokais pasiteiravus, jog mašinas broliams ir seserims nuo Fausto teks slėpti, kad šis neišardytų, Fortūnata plačiai šypsosi: „Tai jau panašiai...“
Glosto broliui plaukus
Andrius bene mažiausiai dalyvauja pokalbyje, jis su Beatriče įninka į telefonus. Dešimtą klasę lankysiantis vaikinukas kol kas nežino, kokią profesiją norėtų rinktis.
R.Senkevičienė dėl to nesistebi, ji aiškina, kad kai kurie vaikai nuo mažų dienų žinantys, ko nori, o į ką palinks Andriaus protas ir širdis, iš šalies žiūrint dar neaišku. O ir atvirauti jis nelinkęs.
Bet labiausiai visų globojamas yra Dauno sindromu sergantis Liutauras. Sustoję fotografuotis broliai šaukia Liutaurą į patį vidurį – kokia būtų nuotrauka be jo?
Kambaryje ant sofos su Auguste atsisėdęs Liutauras klausosi muzikos. Skirmantas susirango šalia ant žemės. Liutauras pasilenkia ir glosto broliui plaukus.
Liutauras nekalba, bet visi supranta, ko brolis nori.
Jaunuoliai rodo vaizdo įrašą, kaip kostiumuotas Liutauras per Fortūnatos vestuves šoka su Auguste.
„O tai kur muzika?“
R.Senkevičienė sako, kad ne tik Liutaurui muzika yra labai svarbi. Tai tik svečių sulaukus muzika negroja, bet jei koks darbas, o dar – lauke, tik įsivažiuoja ir kas nors paklausia: „O tai kur muzika?“
O tuomet prasideda ir šokiai. Jaunuoliai tikina, kad nėra kuris nešoktų.
„Kas negyvena tokioje šeimoje, tas nesupras“, – sako Fortūnata.
Betgi nebūna namų be dūmų, ypač kai gyveni tokiame būryje. Kaip galvomis nesusimušti ir kaktų neprasiskelti, kai skubi ir reikia susirasti daiktus, greit pavalgyti, namus sutvarkyti?
„Viskas paprasta“, – nedaugžodžiauja Fortūnata.
„Dūmai nuolat virsta per kaminą, krosnies nereikia“, – juokauja Tomas. Bet pasakoja, kad augęs šeimoje vienturčiu ir tėvams išvykus užsidirbti gyvenęs vienas, puikiai jaučiasi tarp žmonos seserų ir brolių.
Kai nėra nuotaikos, pasikalba su vienu, su kitu.
Lyg suptų trylika psichologų, kurie išklauso, aptaria bėdas, o vėliau apsikeičia vietomis.
R.Senkevičienė taip pat sako, kad piktas ilgai neišbūsi. Jai pačiai užtenka pažvelgti rūsčiu žvilgsniu, net balso kelti neprireikia.
Išgriovė krosnį, suklijavo plyteles
R.Senkevičienė stebisi, kodėl žmonės stereotipais įsivaizduoja didelių šeimų gyvenimą, pavyzdžiui, kad maistas verdamas kone katiluose, o ne puoduose.
Dukros pritaria, kad gaminti maistą paprasta. Kai puodai ištuštėja, praalkusieji pasidaro sumuštinių. Kol sumuštiniai baigsis, žiūrėk, jau vėl ko nors išvirta.
Tas pat su indų plovimu. Susitarta plauti pagal grafiką, bet kažkas bus laisvas – ir be eilės suplaus.
O štai žolę pjaus, vyriškų darbų imsis tik vaikinai.
Anksčiau virtuvėje buvo krosnis. Samdytis žmogų, kad ją išgriautų, buvo per brangu, todėl vaikai patys susitvarkė. Krosnį jie nugriovė, suklijavo plyteles, grindis išbetonavo.
Tik metai praėjo nuo to laiko, kai nebelaiko karvės. Yra turėję tris melžiamas, arklį.
Vilniuje gimusiai ir augusiai R.Senkevičienei išmokti tvarkytis su gyvuliais buvo iššūkis. Bet kai atėjo laikas jų atsisakyti, labai verkė. Dabar dar laiko keletą avių ir vištų.
Vieni išvažiuoja, kiti grįžta
Kaipgi miestietė atsidūrė netoli Latvijos, Aleksandravėlėje?
R.Senkevičienė prisiminė, kad gruodį susipažinusi su Tadu birželio mėnesį atšoko vestuves. Tai buvo prieš 29 metus.
Išvažiavo į Trakus, nes vyras gavo darbo girininkijoje. Ten susilaukė septynių vaikų. Bet sutuoktinis liko bedarbiu, reikėjo kažkaip verstis.
Išgirdę, kad giminaičiai Rokiškio rajone parduoda savo namą, nusprendė pirkti.
Sutuoktinio dažnai nebūna namuose, bet kitokio darbo rasti neįmanoma.
Klausimas, ar planavo susilaukti net trylikos vaikų, šeimininkei įprastas. Ji atvirauja, kad svajojo apie tris.
„O dar dešimt plius atsirado“, – kvatojasi Kornelija.
Fortūnata įsiterpia, kad tėvas per vestuves jiems palinkėjo dar daugiau – 14 atžalų.
Vaikinai irgi šypsosi galvojantys apie gausesnes nei dabar įprasta šeimas, blogiausiu atveju – apie du vaikus. Ir taip namuose teks spintą į šoną traukti, kad visi per šventes sutilptų prie bendro stalo.
„Mano tėvas iš vienuolikos vaikų šeimos, tai gal kas iš anūkų paseks mūsų pavyzdžiu“, – svarsto R.Senkevičienė.
Jai patinka, kad namuose nuolat verda gyvenimas – vieni išvažiuoja, kiti sugrįžta.
Ji pati ant rankos pirštų suskaičiuotų, kiek kartų nėra namuose nakvojusi, tik tuomet, kai su Auguste buvo išvykusi į sanatoriją.
Vyriausieji vaikai, pabaigę mokslus, susirado darbus. Fortūnata mokėsi logistikos, Kornelija maisto technologijos, Otilija renginių organizavimo, Eimantas automobilių eksploatacijos, Orinta slaugos, Ovidijus tarnauja taikliuoju šauliu Karaliaus Mindaugo motorizuotame batalione Panevėžio rajone, Pajuostyje.
