Turėti darbą Redai – jokia naujiena. Ji yra baigusi kultūrinės veiklos vadybą Klaipėdos valstybinėje kolegijoje. Seniau dirbo reklamų vadybininke dizaino studijoje, knygyno vedėja Plungėje ir renginių organizatore Žlibinų kultūros centre. Visuose darbuose žemaūgė su savo darbais susidorodavo sėkmingai ir iš jų išėjo savo noru.
Dabar Reda yra užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje ir ieško darbo, susijusio su renginių organizavimu ar vadyba, taip pat ją domintų kitos sritys, kur galėtų išmokti šį tą naujo. Tai tikriausiai turėtų būti darbas kabinete prie kompiuterio, kuriuo ji dirba gerai, turi maketavimo ir projektų rengimo patirties.
Reda būtų nieko prieš ir stovėti už prekystalio, tik štai visi prekystaliai jai per aukšti – jos iš už jų beveik nesimatytų.
Prisipažįsta, kad per du mėnesius jokių darbdavių reakcijų į jiems siunčiamus gyvenimo aprašymus nesulaukė – nežinia, ar taip nutiko dėl jos fizinių duomenų, ar tiesiog atsirado tinkamesnių kandidatų.
Darbo ji ieško Plungėje arba Klaipėdoje – tai, kad iki šios reikėtų kasdien važiuoti 40 minučių traukiniu, pašnekovės visai negąsdina. Kad nekiltų nesusipratimų, savo gyvenimo aprašyme moteris iš karto nurodo, jog turi negalią ir yra žemaūgė.
Tačiau tai Redai nekliudo turėti daug energijos ir optimizmo – jo pas ją daugiau, nei pas kai kuriuos sveikuosius. Ji labai mėgsta bendrauti, greitai randa bendrą kalbą su įvairiais žmonėmis, mielai mokosi naujų dalykų.
Ar visgi ji nemano, kad, kaip kai kurie kiti neįgalieji, galėtų tiesiog sėdėti namuose ir užsiimti tuo, kuo nori? „Ne, veiklos turėti yra smagu. Be to, nė neįsivaizduoju, kaip kiti neįgalieji išgyvena iš pašalpos, kuri yra gerokai mažesnė už minimalų atlyginimą. Tiesa, pragyvenimas atsieitų mažiau, jei būčiau likusi gyventi pas tėvus, tačiau norėjau būti savarankiška ir dėl šio savo sprendimo tikrai nesigaliu“, – pasakojo moteris.
Ji patikino, kad daugelį kasdienių darbų namuose padaro pati (padeda pagal užsakymą projektuoti virtuvės baldai su stalčiais-laiptukais), nors, tarkim, langų nuvalyti nesugebėtų. Galbūt tą padarys draugai, o gal, kai prisiruoš ir pasidomės, sužinos, kad jai priklauso socialinio darbuotojo pagalba.
Reda prisipažino, kad dar jai būna sunku įlipti į kai kurio modelio autobusus, jei tie sustoja toliau nuo šaligatvio – ką gi, tuomet įlipa keturiomis. Taip pat pagalbos jai prireikia parduotuvėse, kai norisi pasiekti aukščiau padėtą prekę.
Sykį, kai parduotuvėje nebuvo žmogaus, kurio galėtų paprašyti pagalbos, sugalvojo savotišką būdą gauti tai, ko nori: vaikščiojo pirmyn atgal pro lentyną tol, kol prisistatė apsaugos darbuotojas, pamanęs, kad ji taikosi pavogti prekę. Jis nustebo, kai buvo paprašytas ją tiesiog paduoti.
Liga, kuri kalta dėl žemo Redos ūgio, vadinasi achondroplazija. Ji gali būti paveldima, tačiau Redos giminėje daugiau panašių atvejų nėra. Ji turi ir vyresnę seserį, kurios ūgis – apie 170 cm.
Kad jų dukrelė bus kitokia, nei dauguma, tėvams medikai pasakė vos Redai gimus, tik pradžioje dar buvo iki galo neaišku, kokie bus jos ypatumai. Gydytojai tėvams pasakė, kad dukra veikiausiai išgyvens tik iki 3 metukų – tuo metu prognozės panašią negalią turintiems vaikučiams buvo prastos.
„Tačiau aš gyvenu kuo puikiausiai iki dabar. Teko matyti dokumentinį filmą apie žemaūgius žmones, kuriame sakyta, kad jie gyvena maždaug iki 60-ies“, – sakė Reda.
„Aš – minimukė“
Lankydama vaikų darželį, pašnekovė dar gerai nesuprato, kad yra ypatinga – matė, kad bendraamžiai už ją didesni, bet vis galvojo, kad kitąmet tai jau tikrai juos pasivys. Galiausiai jau lankydama mokyklą suprato, kad draugai auga ir auga, o jai jau nelemta jų pavyti. Laimei, klasėje turėjo nemažai draugų, kurie apgindavo ją, kai vaikai iš kitų klasių ją pravardžiuodavo „lilipute“ ar kitais negražiais žodžiais.
„Pats žodis liliputas gal ir nėra įžeidimas, bet man pakakdavo to, kokiu tonu vaikai jį sakydavo... Šiaip jau, kiek žinau, šiuo žodžiu oficialiai vadinami žmonės, dar žemesni už mane“, – pastebėjo pašnekovė.
Daug draugų Reda turi ir dabar, tai – ir sveiki, ir negalią turintys žmonės. „Maždaug iki 16 m. pati vengdavau bendrauti su neįgaliaisiais, gal todėl, kad atsidūrusi tarp jų būčiau labai aiškiai pajutusi, kad ir aš esu neįgali. O vėliau pradėjau su jais bendrauti ir įsitikinau, kad jie tokie patys, kaip visi, o kartais galbūt dar įdomesni ir nuoširdesni“, – sakė plungiškė.
Ji yra turėjusi vaikiną, kuris buvo normalaus ūgio, bet jos ūgio neišsigando. Su juo susipažino internetu, jis gyveno kitame mieste. Po metų draugystės jų keliai išsiskyrė. Internete megzdama pažintis moteris pašnekovams netrukus prisipažįsta, kad yra žemaūgė. Kai kurie vaikinai po to jai neatrašo, bet būna ir tokių, kurie neišsigąsta ir bendrauja toliau.
Kartą stovykloje, kurioje Reda dalyvavo kartu su keliais likimo draugais ir bendravo su įvairiais menininkais, vienas dailininkas pasakė: „Jūs man – gryni minimukai iš filmo.“ Tas palyginimas Redai pasirodė labai mielas, vėliau ji ne kartą bičiuliams kartojo: „Mes – gryni minimukai.“
Na, o vienas įdomiausių pašnekovės draugų – klebonas Julius. Su juo susipažino, kai studijų metais organizavo įvairius renginius Plungės parapijos namuose. „Iki tol pamąstydavau, kaip būtų smagu turėti pažįstamą kunigą, kurio galėčiau paprašyti patarimo ar išsikalbėti, kaip kad būdavo kai kuriuose serialuose, kuriuos žiūrėdavau. Ir nejučia tokį bičiulį radau – jis man ir draugas, ir tėtis, ir kunigas, ir psichologas“, – linksmai pasakojo mergina.
Negali į ją atsižiūrėti
Beje, minėtoje stovykloje dalyvavo 7 žemaūgiai žmonės, bet Lietuvoje jų yra gerokai daugiau – Redos žiniomis, prieš keletą metų jų buvo priskaičiuojama 130. Seniau achondroplazijai gydymo nebuvo, o dabar jis yra ir tokie vaikai vaistų dėka gali pasiekti maždaug 150 cm.
Gatvėje ši minimukė sulaukia nemažo praeivių dėmesio. „Suprantu, kad kitaip atrodantieji savaime pritraukia žmonių žvilgsnius, bet visgi nejauku, kad kai kurie praeiviai spokso labai jau ilgai. Neseniai pašte viena močiutė kelias minutes į mane žiūrėjo, neatitraukdama akių, kol galiausiai pasakė: „Tokia maža, ir jau su akiniais“, – pasakojo Reda.
Laisvalaikio centre, kuriame savanoriauja, ji darbuojasi su vaikais. Prisipažino, kad kai kurie mažyliai su ja pradeda bendrauti iš karto, o kiti pradžioje jos išsigąsta, bet vėliau pripranta.
Taip pat Reda savo iniciatyva keliauja po mokyklas su projektu „Kitoks – ypatingas“, kurio metu bendrauja su moksleiviais, pasakoja jiems apie savo patirtį ir tikisi, kad tai padės jiems suprasti, kad tie, kurie atrodo kitaip, yra tokie patys žmonės.
