Anželikos vargai prasidėjo, vos jai grįžus iš medaus mėnesio. Antrą dieną po atostogų nuėjusi į darbą Vilniaus savivaldybėje, moteris staiga pasijuto blogai ir nualpo. Kolegos iškvietė jos vyrą. Pradžioje ji tikėjosi, kad viskas greitai praeis – gal po atostogų buvo sunku adaptuotis darbe, dėl to taip ir nutiko. Bet, kadangi savijauta vis blogėjo, netrukus su vyru nuvyko į polikliniką.
Ją išklausiusi gydytoja pasakė: „Vaikeli, čia gali būti rimta“, ir nusiuntė Anželiką atlikti magnetinio rezonanso tyrimo. Šis tyrimas ir parodė, kad galvoje – auglys.
Suprantama, išgirdus tokią diagnozę, Anželiką ir jos artimuosius ištiko šokas. „Atrodė, kad tuoj mirsiu, o juk iki tol jaučiausi jauna ir sveika. Kai dabar pagalvoju, ligos simptomus jutau ir seniau – kartais rytais svaigdavo galva, bet sakydavau sau, kad išgersiu kavos ir praeis. Lyg ir praeidavo. Kartais galvą skaudėdavo. Būdavo, kad prarasdavau pusiausvyrą ir suklupdavau, o sykį įsivaizdavau, kad žengiu į liftą, bet atsitrenkiau į sieną. Tačiau tuo metu to visai nesureikšmindavau – atrodė, kad man negali būti nieko rimto“, – pasakojo Anželika.
Auglį reikėjo skubiai operuoti, kad situacija neblogėtų. Operacija įvyko jau po dviejų savaičių. Jos laukdama Anželika nuolat kalbėjosi su vyru apie tai, kas jos laukia, ir jautėsi siaubingai. Tiesa, nors ir manė, kad gali mirti, visgi nusipirko naują pižamą ligoninei ir pasidarė kitą šukuoseną, žinodama, kad per operaciją dalis plaukų bus nuskusti.
Operacija truko 5 valandas, ji pavyko gerai. Paaiškėjo, kad auglys nepiktybinis (jeigu būtų piktybinis, būtų reikėję ir chemoterapijos, be to, liktų grėsmė, kad jis gali atsinaujinti). Auglys spaudė smegenų dalis, atsakingas už kalbą, atmintį ir pusiausvyrą.
„Po operacijos atsipeikėjusi pasijutau kaip žuvis, visai bejėgė ir nieko nesugebanti, net nueiti į tualetą. Gydytojas man kažką sakė ir aš žinojau, ką reiktų atsakyti, bet žodžių ištarti niekaip neišėjo. Ir kai vyras paskambino, viską supratau, bet negalėjau nieko pasakyti“, – prisiminė Anželika.
Tokia būsena po smegenų operacijos yra normali, o prarasti gebėjimai palengva atsistato, bet visgi pašnekovei ir dabar skaudu atsiminti, kaip tada jautėsi. „Ta liga ir operacija man buvo didžiulis smūgis, fiziškai atsistačiau gana greitai, bet psichologiškai sugniuždyta jaučiausi dar ilgai, ko gero, tik dabar pradedu atsigauti“, – sakė pašnekovė.
Sunkiausias buvo pirmasis mėnuo. Ir grįžusi iš ligoninės į namus, ji tebesijautė niekam tikusi. Kalbėjo labai sunkiai ir tik rusiškai – lietuvių ir anglų kalbas buvo pamiršusi, tiesa, po kurio laiko jas vėl atsiminė.
Anželika labai stengėsi ir dirbo su savimi, o artimieji labai padėjo – su ja nuolat bendravo ir jos klausėsi, nors jai mintis išreikšti ir buvo labai sunku. Be to, ji išsikėlė sau užduotį garsiai skaityti knygas lietuvių kalba. „Pradžioje buvo taip sunku, kad perskaitydavau vos po puslapį per visą dieną“, – prisipažino.
Po operacijos – didžiulė staigmena
Praėjus keturiems mėnesiams po operacijos Anželika, jau atgavusi dalį ankstesnių gebėjimų, bet tebesijausdama bejėgė, sulaukė siurprizo: sužinojo, kad laukiasi!
„Nėštumas po panašių operacijų visiškai nerekomenduojamas, bijomasi, kad jei organizme liko auglio dalelių, besilaukiant jos pradės sparčiai augti. Na, bet taip jau nutiko... Gydytojas sakė, kad aš pirmoji Lietuvoje, kuri pastojo, praėjus tokiam trumpam laikui po operacijos“, – prisiminė Anželika.
Besilaukdama vaikelio moteris labai baiminosi dėl jo sveikatos ir pati jautėsi prastai, nėštumas buvo komplikuotas, jai nuolat svaigo galva: „Vis jaučiausi, kaip išgėrusi šampano.“
Laimei, sūnus gimė sveikas, ir dabar Anželika mano, kad tai buvo tikra dievo dovana. „Sūnus privertė mane susiimti ir pajudėti pirmyn, pagalvoti apie kitus dalykus, ne tik apie tai, kokia aš nelaiminga“, – sakė moteris.
Auglys – nuo žmonių skundų?
Dar prieš vaiko gimimą Anželika ryžosi karjeros pokyčiui ir kartu su seserimi dvyne Oksana įkūrė internetinę moteriškų drabužių parduotuvę „DifferentWE“.
Į darbą savivaldybėje ji nebegrįžo. Dabar mano, kad jis jai buvo visiškai netinkamas ir galbūt prisidėjo prie to, kad jos galvoje ėmė formuotis auglys.
„Buvau poskyrio vedėja ir turėjau priiminėti gyventojų skundus. Įsivaizduokite, kiek piktų ir nelaimingų žmonių ten ateidavo. Aš esu geraširdė, labai juos užjausdavau dėl jų vargų ir dėl to išgyvendavau, nesugebėjau nuo to atsiriboti. Gali būti, kad tie blogi išgyvenimai kaupėsi mano viduje ir galiausiai prasiveržė...“, – įtaria moteris.
Užtat po to Anželika ėmėsi darbo, kuris jai suteikia daug džiaugsmo – ji kuria moteriškus drabužius, daugiausiai progines dailias sukneles, ir jais prekiauja internetu. Darbe jaučiasi nuolat apsupta grožio.
„Pradžioje keletą metų dirbau beveik be atlyginimo, bet man tai buvo labai naudinga, atitraukdavo nuo blogų minčių apie sveikatą“, – pasakojo.
Mistinis dvynių ryšys
Anželikos su sese savo įkurtą prekinį ženklą pavadino „DifferentWE“, norėdamos pabrėžti, kad yra skirtingos. Šiaip jau žmonės jų dažniausiai neatskiria ir vadina tiesiog „sesėmis“, nė nemėgindami atspėti, kuri yra Anželika, o kuri – Oksana.
Ir sesių likimai klostosi labai panašiai, išskyrus ligą. Dvynės kartu mokėsi mokykloje ir sėdėjo viename suole, vėliau – kolegijoje, universitete, kur kartu baigė ekonomiką.
Išsirinko panašius vyrus, panašiu metu susituokė ir susilaukė vaikų. Anželikos sūnus už savo pusseserę vyresnis vos trimis mėnesiais.
Sesės viena kitą dažnai supranta be žodžių ir nesitarusios nuolat daro panašius dalykus. Štai kartą Anželika pademontravo Oksanai savo naują suknelę, o pasirodė, kad ir ši nusipirko tokią pačią. Kitą sykį nupirko sesei dovanų knygą apie kūdikių mitybą, bet paaiškėjo, kad ši vos prieš dieną tokią pačią knygą įsigijo pati.
„Sesei esu labai dėkinga už pagalbą tuo metu, kai man buvo labai sunku psichologiškai – ji su vyru mane ištraukė iš giliausios duobės. Sesuo ir drabužių kūrimo ėmėsi ne tiek dėl savęs, kiek dėl manęs – pati ji turi kitą darbą. Beje, dažnai žmonėms, turintiems panašių sveikatos problemų, reikia psichologinės pagalbos, bet ji ligoninėse neteikiama. Tik man pasisekė, kad mano vyras man atstoja psichologą“, – pasakojo pašnekovė.
Negali išmokti savo PIN kodo
Sunku patikėti, kad žaviai ir energingai drabužių kūrėjai nustatytas neįgalumas, jos darbingumo lygis – 40 proc.
Anželikai vis dar svaigsta galva, kartais sutrinka pusiausvyra, atrodo, kad aplinkiniai daiktai juda, nors iš tikrųjų jie stovi. Be to, fizinius reiškinius lydi psichologiniai: kai pradeda smarkiai svaigti galva, moteris apsiverkia ir ją ištinka panikos ataka, kai atrodo, kad tuoj mirs.
Tiesa, situacija palengva gerėja – ji nuolat apie savo būklę šnekasi su savo vyru ir dažnai, nors ir svaigsta galva, jau pavyksta įtikinti save, kad nieko baisaus nenutiks.
Pirmuosius dvejus metus po gimdymo moterį labai vargino ir nuotaikų kaita, dabar tai jau aprimo.
Nors viso pokalbio su žurnaliste Anželika lietuviškai kalbėjo sklandžiai ir aiškiai, kartais, kai būna piktai užsipuolama, jai vis dar pradingsta gebėjimas kalbėti. Tarkim, kai paskambina klientė ir pradeda šaukti: „Kur dingo mano siuntinys?!“, ji kurį laiką nesugeba ištarti nė žodžio.
Be to, po operacijos moteris, prieš tai baigusi ekonomiką, visai nebedraugauja su skaičiais – rodos, jie jai galvoje nesidėsto nuosekliai, kaip kitiems, o kažkaip makaluojasi. Ir ji nebesugeba jų atsiminti – savo namo ir buto numerį dar įsidėmėjo, o štai savo telefono numerio ir banko kortelės PIN kodo niekaip neišmoksta.
„Visgi stengiuosi mąstyti pozityviai ir save raminti, kad mano pažeistos smegenų sritys palengva atsigauna. O kai pasidaro sunku, stengiuosi pasišnekėti su savo didžiaisiais pagalbininkais vyru ir sese“, – pasakojo pašnekovė.
