Algis mus pasitiko prie įvažiavimo į Zervynas. Jis tvarkė neseniai pastatytą naują kaimo ženklą – jam panaudotas senovinis dzūkiškas avilys, o virš jo – ryškiai žalios medinės kaimo pavadinimo raidės.
„Avilys – tikras. Bitės į jį jau skrenda, todėl bus ir medaus“, – kaip tikras kaimo gaspadorius pradėjo pokalbį Algis.
O kaip atrodys tas ženklas, žymintis įvažiavimą į Zervynas, jei avilyje iš tikrųjų apsigyvens bičių spiečius?
„Teks kopinėti medų ir vaišinti svečius“, – šyptelėjo Algis, kelių kartų zervyniškių palikuonis. Jo ir tėvai, ir seneliai, ir proseneliai iš Zervynų, etnografinio gatvinio kaimo Varėnos rajone, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje abipus Ūlos upės ir jos intako Pavilnio.
Šeimos šaknys siekia XVIII amžiaus vidurį. Tai liudija išlikę seni kaimo dokumentai – kai apie 1745 metus tuometė valdžia rinko mokesčius, tarp jų mokėtojų jau buvo ir Svirneliai, ir Tamulevičiai – senos Algio tėvo ir motinos šeimos iš Zervynų.
Nors giminės šaknimis giliai suaugęs su gimtosiomis Zervynomis, gyvenimo aplinkybės taip susiklostė, kad Algiui su šeima teko išvažiuot gyventi į Druskininkus.
„Kalta Lietuvos švietimo sistema. Kai kaimuose nebeliko mokyklų, mes su žmona ir dukra buvome priverti išsikraustyti į Druskininkus. Ten praleidome jau vienuolika žiemų. Tiek, kiek laiko dukra lanko mokyklą.
Kai ją baigs, Druskininkuose sėdėti nebebus būtinybės, todėl ir važinėti tarp Druskininkų ir Zervynų nereikės. Vėl gyvensime tik čia“, – planavo Algis.
Aprodydamas savo protėvių kiemą Algis pasakojo, kad viena iš paveldėtų pirkių, kurios jam priklauso pusė, greičiausiai statyta apie XIX amžiaus pradžią. Tai leidžia nuspėti maži langai ir kad restauruojant senas rąstines sienas buvo aptikta, kad kadaise jos buvo balintos.
„Balindavo namų sienas tais laikais, kai Zervynose šeimininkavo lenkai.
Toks buvo jų valdžios nurodymas. Balintu moliu arba kalkėmis nubalindavo net kaminus“, – pasakojo kaimo metraštininkas. Kai jo prosenelis ruošėsi statyti namą, ilgai vaikščiojo po mišką, ieškojo lėtai užaugusių medžių. Tuo įsitikinti leisdavo skambesys – kuo medis labiau skamba, tuo jis sveikesnis ir tvirtesnis.
Algis ir Zervynose, ir visoje Dzūkijoje žinomas kaip puikus kryždirbys. Šis amatas jo gyvenime atsirado atsitiktinai ir dėl visko kaltos bitės.
„Bitininkavimas – mano genuose. Bitininkė buvo artimiausia kaimynė, dažnai bendraudavau ir su senais bitininkais, kurie dar išmanė senąją dzūkišką drevinę bitininkystę.
Nors mano tėvo bitininkavimas sovietmečiu buvo nutrūkęs, jis puikiai šias žinias buvo išsaugojęs ir išmanė, kaip su bitėmis apsieiti. Kai buvai paauglys, kaimynė mums padovanojo bičių spiečių.
Pačios bitės tada manęs nedomino, bet kai pamačiau, kaip tarsi košė į dubenį sudedamas bičių spiečius, sudomino tas procesas. Tą spiečių su tėvu susėmėme, bet atsitiko taip, kad po metų tėvas mirė, todėl bitininkavimą teko perimti man.
O juk semiant spiečius reikia turėti didelį medinį šaukštą“, – pasakojo A.Svirnelis.
Nuo paties išsidrožto šaukšto bitėms susemti ir prasidėjo jo, kaip drožėjo, gyvenimo etapas. Niekas jo nemokė, kaip šaukštus drožti. Ir tas pirmasis nebuvo nei gražus, nei patogus, todėl teko tobulinti drožybos žinias ir įgūdžius.
Kiti Algio šaukštai jau buvo gražesni.
Kai susikūrė Dzūkijos nacionalinis parkas, jo vadovybė skatino liaudies meistrų kūrybą, senųjų amatų gaivinimą. Algį vis labiau traukė drožyba. Neužtruko, kol jo gabumus įvertino ne tik zervyniškiai, bet ir parko vadovybė.
Kai po nepriklausomybės atkūrimo pradėjo griūti garsieji trys Zervynų kryžiai, nacionalinio parko vadovybė ieškojo, kas galėtų juos atstatyti.
Direktorius Imantas Lazdinis jau buvo pastebėjęs Algio gabumus ir sumanumą, todėl ir pasiūlė jam šią atsakingą ir nelengvą misiją.
„Dabar gal būtų baisiau imtis tokio darbo, o tada neišsigandau. Imantas mane padrąsino ir pažadėjo duoti visko, ko prireiks kryžiams atstatyti. Svarbiausia buvo Zervynų sengirėje susirasti tinkamus medžius.
Konsultavausi su senais kaimo žmonėmis, kurie puikiai išmanė, kaip tokiems darbams išsirinkti medžius.
Jie turi skambėti, o tas skambesys turi būti panašus į gero styginio instrumento skambesį. Tad vaikščiojau po mišką ir kirvio kotu skambinau medžius. Pavyko surasti tikrai puikius.
Prieš Kalėdas tris aukštas pušis nupjovėme. Taip nuo pasižadėjimo kryžius atstatyti iki darbo pabaigos praėjo visi metai“, – prisiminė Algis.
Jo atstatyti trys Zervynų kryžiai 1996 metų vasarą buvo pašventinti. O 2016 metais Algiui buvo patikėta dar viena atsakinga misija – atstatyti ir senąjį dvigubą Šv.Kazimiero kryžių. Toks Lietuvoje iki šių dienų išlikęs tik vienas.
„Šis darbas nebuvo lengvas. Teko susirasti senas kryžiaus nuotraukas ir, jį nusigriovęs, išstudijavau, kaip meistrai kadaise sumeistravo. Nors kryžiui, kažkada pastatytam Šv.Kazimiero jaunimo draugijos, kovojusios prieš lenkų valdžią, buvo jau daugiau nei 80 metų, kai kurios detalės buvo puikiai išsilaikiusios.
Todėl jų neišmečiau ir apie šešis metrus medienos – du skersinius – panaudojau naujam kryžiui“, – pasakojo Algis apie ant stataus Ūlos skardžio atstatytą dvylikos metrų aukščio kryžių.
Paklaustas, kas lėmė, kad sovietmečiu tuometinė okupantų valdžia nenugriovė nei trijų kryžių, nei Šv.Kazimiero kryžiaus, Algis svarstė, kad greičiausiai tam įtakos turėjo tai, kad Zervynose nebuvo kolaborantų ar sovietinės valdžios pataikūnų: „Be to, Zervynose nebuvo kolūkio, todėl valdžiai nerūpėjo tie kryžiai, nors Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“, kuris buvo filmuojamas mūsų kaime, tie trys kryžiai ryškiai parodomi.“
Ir trys Zervynų kryžiai, ir Šv.Kazimiero kryžius meistrą taip išgarsino, kad iki šiol neatsigina užsakymų naujiems kryžiams statyti ar seniems restauruoti. Iš viso Algio kūrybinėje biografijoje jau daugiau nei 40 kryžių.
Nors, kaip Algis sakė, Zervynose užeivių ir dabar nėra daug, nes tėvų namus paveldėję zervyniškiai jų stengiasi neparduoti.
Kaimu rūpinosi žinomas rašytojas
Su vienu užeiviu, šviesaus atminimo rašytoju Juozu Apučiu (1936–2010), kryždirbį siejo ypatinga bendrystė.
Tikras žemaitis J.Aputis Zervynose atsirado apie 1972-uosius. Čia ne tik vasarodavo, bet ir yra praleidęs ne vieną žiemą.
„Su Apučiu buvome šiokie tokie kaimynai. Prie rašytojo sodybos buvo Ūlos vandens matavimo stotis, tai kai matuodavau vandens lygį ar šienaudavau paupio krantus, visada persimesdavome pora žodžių.
Nepriklausomybės laikais mūsų kaimuose vis dėlto padaugėjo užeivių. Kai kurie jų, ypač menininkai, pradėdavo kaimą mokyti, kaip reikėtų gyventi.
Taip jie iš karto sugadindavo santykius su senaisiais kaimo gyventojais.
Tačiau Aputis niekada taip nesielgė – labiausiai man įstrigo tai, kad jis net iš Vilniaus atvažiuodavo palydėti kiekvieno mirusio Zervynų žmogaus. Į namus neidavo, prie stalo per šermenų pietus nesėsdavo, bet būtinai gatve palydėdavo iki pat kapinių“, – pasakojo A.Svirnelis.
Kol J.Aputis buvo gyvas, prisiminė Algis, valdžia ir kaimu labiau rūpinosi: „Politikai, praradę postus, praranda ir įtaką bei galimybes nuveikti ką nors naudingo. O J.Aputis įtaką turėjo visą laiką – valdžia į jį įsiklausydavo.
Ir kelią dažniau pavalydavo, ir tai, kad baidarininkai dabar per Zervynas traukiniais nesibrauna, irgi nemenkas rašytojo nuopelnas. Jo dėka atsirado ir aplinkkelis, nes anksčiau visi baidarėmis Ūla atplaukę keliauninkai jas ir savo mantą išsikraudavo kone po Apučio ir kitų zervyniškių langais.“
Ant paties Ūlos kranto stovintis J.Apučio namas, kurį jis stengėsi išlaikyti autentišką, dabar ištuštėjęs, liūdnais langais.
Tik kartais atvažiuoja vaikai ir anūkai. Nebeturi Algis kitame upės krante su kuo pasikalbėti apie šiandienos Zervynų bėdas ar džiaugsmus, Ūlos potvynius, bitininkavimą ar kryždirbystę.
„Man iki šiol į atmintį įsirėžę ir tai, kad Aputis labai stengėsi išsaugoti autentišką savo sodybą, kuri, kai jis ją įsigijo, buvo labai jau pavargusi. Pats pagal senus pavyzdžius pasidarė duris, restauravo net senas, apipuvusias sijas.
Šiandienos restauratoriai galėtų pasimokyti iš to, kaip rašytojas tvarkėsi ir restauravo namus“, – ilgesingai prisiminimus sklaidė A.Svirnelis.
Jis ir pats kiek galėdamas paveldėtus protėvių namus stengiasi išsaugoti autentiškus – nepatikėjo savo pirkios ir svirnelio stogų šiuolaikiniams meistrams, kurie pagal valdžios projektą restauruoja Zervynas. Juos pušinėmis skiedromis dengė pats.
Kaimą akylai saugo šunys
A.Svirnelio žiniomis, šiuo metu Zervynose nuolat gyvena apie 20 žmonių, nors prisiregistravusiųjų yra apie 60. Kaime nebėra nė vienos karvės, nė vieno arklio. Gal tik apie penkiasdešimt vištų, taip pat šunų ir kačių.
Nors kaimas pagal specialų projektą su norvegais atnaujinamas, A.Svirnelis tai vertina nevienareikšmiškai – gali taip atsitikti, kad netrukus tais naujais skiedromis dengtais pirkių stogais grožėsis po Lietuvą keliaujantys lietuviai ir užsienio turistai.
O Zervynų sodžiaus aura iš tikrųjų ypatinga: palei pagrindinę ūlyčią stovi septyni kryžiai. Pirkių darželiai apsodinti gėlėmis pagal senąsias dzūkų tradicijas. Ant skaldytų tvorų sudžiautos molinės puodynės, po dulkančias ūlyčias bėgioja šunys. Jie sargauja akylai, bet agresyvumo nerodo.
